Viktorijos Kemeklės paroda „Phantasia“ galerijoje „T.2“

Rugpjūčio 11 d. 19.00 val. galerijoje „T.2“ (Titnago g. 7, Vilnius) atidaroma tapytojos Viktorijos Kemeklės paroda „Phantasia“. Joje menininkė kviečia pažvelgti į dirvožemyje besiformuojančius sapnų korius – paslėptas struktūras, kur susilieja realybė, sapnai, fantazija ir pasąmonė.

„O labai tamsu būna tada, kai nebelieka nė vienos akies, atkakliai žiūrinčios į tamsą“. – Romualdas Granauskas.

Judėti, savo tikslo siekti, galime įvairiais būdais: automobiliu, vaizduotės pagalba, ar tiesiog fokusuojant žvilgsnį. Kuris, beje, yra klaidūnas, nuolatos viliojamas tamsos gelmių įtraukties arba dirginamas stiprių šviesos šaltinių. Dirvožemyje mezgasi sapnų koriai, paslėptos struktūros, kurios it medžių šaknų sistemos maitina, informuoja viena kitą. Nebūtinai visus žemių slėpinius mums lemta išgirsti, kalnų akis pamatyti, ar mistiškus gyvius sutikti. Tik ištinka sekundės blyksėjimas-pasivaidenimas-haliucinacija ir jie sušvyti-pasirodo. Judam ne tik mes, bet ir link mūsų. Grobiai, besiginančiai ar bauginančiai vienų automobilių akys (žibintai) apšviečia kitų objektų tamsą.

Viktorija Kemeklė tam tikrą nejaukos būseną simuliuoja antromorfizuodama judėjimo priemones, neapčiuopiamu arba priešingai primityviai atpažįstamu objektiškumu, o visa gaubia išraiškinga juoda spalva. Menininkės tapyba formuoja ir dvipasaulius tranzitus. Kurdama tinklinę, klampią realybę kartu kuria ir kanalus, galimybes pasirodyti, atsirasti, įsivaizduoti kitam. Kitam – (ne)pamatytam, pasivytam iš sapno, išdygusiam iš pasąmonės, lemties ženklui, ar objektui.

Kūrinių seriją sudaro kelios dimensijos – požemiai, veiksmas ant žemės ir mistiškoji (realaus vaizdo ir pasąmonės sankirta). Visos jos – tampa fantazijų lipdiniais – atsikartojančiais vienas kitą. Ta pati vaizdo konstrukcija ar simbolis dažnu atveju persikelia ir į kitą kūrinį. Vienas darbas atšešeliuoja kitą arba užsipildo ankstesniojo patirtimi. Ir galbūt taip dalindamiesi kolektyvine tamsa surandame vidinę šviesą.

Viktorija Kemeklė. Gabrielės Gučiūtės fotografija

Šviesos ieškoma apmąstant žmogaus gyvastį ir būdą: ryšio kūrimą, (ne)buvimą ir vienatvę.

Kaip antai sugretinant žmogaus-gyvūno-automobilio siluetus. Nuo kalno riedantys, spūstyje vienas kitą sekantys automobiliai – lyg sėlinančios plėšrios mūsų laiko katės. Izoliacija ir judėjimas. Šis ambivalentiškumas tikriausiai asocijuojasi su miesto džiuglių diktuojamomis taisyklėmis. „Metalinių gyvūnų“ mirktelėjimai iš drobės mums kelia paslaptį, o tapyba visas šias tikroves jungia į vienį.

Ieškoma ir ramybės, nors ir butaforinio, šaltinio. Plastikinės palmės, ištaigingi fontanai įrengti bunkeriuose, po žeme, skirti ir statyti Šaltojo karo metais apsisaugoti nuo atominių bombų. Gyvenimo rezervavimas dienai x, plastikinis patogumas, atsiskyrimas nuo realybės Kemeklei lyg (gyvūniškųjų) instiktų praradimas. Kaip ir sintetinis horizontas, kuomet žvaigždės danguje išblėsta tam, kad įsižiebtų automobilių, namų šviesos ir gatvių žibintai. Gyvenimas tarp aušros ir sutemos, tarp vidinės šviesos ir tamsos visada yra lydimas net keletos akių. O ir fantazijos.

Viktorija Kemeklė (1999)  – jaunos kartos menininkė, tapytoja. Nuo 2024 metų Lietuvos Dailininkų Sąjungos narė. Baigė tapybos Bakalauro ir Magistro studijas Vilniaus Dailės Akademijoje. Studijų metu dalyvavo studentų mainų programoje Prancūzijoje, Reimse. Nuo 2020 metų rengia parodas, dalyvauja projektuose, kaip „Menas be Stogo“, bei įvairiose grupinėse parodose. 2024 metais jos tapybos kūrinys buvo apdovanotas specialiuoju komisijos prizu Zabolis Art Prize konkurse. Gyvena ir kuria Vilniuje.

Teksto autorė: Viktorija Mištautaitė.

Grafinis dizainas: Kornelija Skarolskytė.

Kalbos redagavimas: Dangė Vitkienė.

Vertimas: Paulius Balčytis.

Parodos rėmėjas: Vilniaus miesto savivaldybė.

Parodos informacija:

Paroda veiks iki rugsėjo 8 d.

Lankymas – nemokamas pagal išankstinį susitarimą.