Antkapiai žmonijai ar ištisos šventyklos. Interviu su menininku Roku Janušoniu

Yra dalykų, prie kurių, matyt, gali prisiliesti nesuprasdamas. Tai it kokie minčių muziejai, neapčiuopiamo dydžio bibliotekos ar visi istoriniai miestai. Juos stebint, aktyvuojasi jutiminiai instinktai, blunka realybė ir ištinka pakylėjimas. Supratimas irgi įvyksta, bet jau išjungus protą. Ne protas, o įgimto paprastumo veiksmas tampa žaidimo karaliumi. O žaidžiam juk ištisus miestus ir gyvenimus?

Mistikos tame ir daug, ir mažai. Čerpėmis, vazonais ar drenažo vamzdžiais iki mūsų atiteka nostalgiškas tikrumas ir ilgesys. Jautru, nes formos kūrėjo rankomis išaugintos-išdaigintos. Molio kūnai – žmogiški, gyvūniški: tiesiantys galūnes, laikantys, besiriečiantys ar esantys numanomam spalvos judesyje (kad ir statiškame). Rankos gestas, tapęs piešiniais, pirmykščiai šildo. Štai čia ir ištinka didžioji nejauka (o ir trauka), nes aiški struktūra, nuoseklus darbas, molis neįkrautas nežemiškais skausmais, naivūs, pasiskolinti, pergalvoti vaizdiniai (žvaigždutė, kaukolė, kažkur matyti ar atpažįstami raštai) – trikdo. Nėra jokio pelėsio, dramos. R. Janušonis kuria gamtišką, derlingą, dinamišką erdvinę kompoziciją, kaip jis pats įvardija – trimačius paveikslus, ir atrodo, jog galiausiai savo gyva režisūra labai mėgaujasi. 

Skulptūriniuose Roko Janušonio darbuose yra daug ir žodinio pasakojimo. Jis it rašytojas jungia (išpieštus, ištapytus) skiemenis, žodžius, kurie vėliau lyg ir jungiasi į pastraipą, o galbūt sudaro ir visą knygos skyrių. Žinoma, atsitiktinį – sprendžiant iš parodos „Jumble“ paaiškinimo („…tarsi atsitiktinės mestų kauliukų kombinacijos metafora, nenuspėjamas minčių, žodžių, prasmių sukritimas“). Ši menininko tik jam žinoma simbolinė kalba ypač įtraukia. Ir net jos nežinant, nemokant, ištinka nepaiškinamas atpažįstamumo, tyrumo, savumo jausmas. Ar tai gamtos elementų mėgdžiojimas, ar koks šmėkliškas ironiškas atvaizdavimas mūsų pačių? Kuklus meninko būdas neišpasakoja tų slėpių tarpų tarp eilučių, nesuteikia tiesioginės prieigos prie architektūrinio rankraščio, o gal mums ir nereikia? 

Apie technikas, piešinius, radinius, kodus ir simbolius kalbinau menininką Roką Janušonį, kuriantį skuptūrinius-telktinius objektus, jo personalinės parodos „Jumble“ kontekste. Apie viską maniau turinti teisę žinoti, suprasti, bet pradėjom nuo pradžių. Matyt, nuo šaknų, kad prasibrautume pro įprastinio žinojimo sienas ir jau kiekvienas į savo sodus, miestus žvelgtume. Pabaigoje taip ir likau nesupratusi, ar galerijoje eksponuojamos keturios erdvinės kompozicijos („Nightclubbing“, „Hunting“, „Jumble“, „City Pirates“) – antkapiai žmonijai, ar ištisos kūrybinės šventyklos. Bet mano misija čia – tik prisiliesti. 

Viktorija Mištautaitė: Rokai, apie tavo erdvines meno formas man patinka galvoti kaip apie biblioteką arba garažą (žmogaus, kurio vidinis vaikas labai mėgsta žaisti, kurti, eksperimentuoti). Lieku prie bibliotekos. Su skirtingais skyriais, lentynomis skirtingiems stiliams, kur yra vietos ir pagarbiai, šiek tiek apdulkusiai istorijai, ir naujumui-šiuolaikumui. Smalsu, kaip tavo kūrybiniame procese susisandėliavo, susiformavo būtent toks kūrybos metodas – keramikos, piešimo ir ready-made (ap)jungimo – šiandien tapęs tave identifikuojančiu braižu. Ir kodėl, kaip pirmine materija tampa molis? 

Rokas Janušonis: Kad mano ekspozicijos primena garažą ar žaidimų kambarį, aš ir pats esu pagalvojęs. Biblioteka man toks ganėtinai netikėtas palyginimas, bet ir jis gali būti. Smagu, kai žiūrovai susikuria savas interpretacijas. Kalbant apie pagrindinę kūrybos materiją – molį, kadangi mano tėtis skulptorius/keramikas, ši sritis man artima nuo mažų dienų. Tuo pačiu keramika yra labai paranki medžiaga mano braižui. Kūryboje akcentuoju greitį, mėgstu dirbti sparčiu tempu, o molis tai puikiai išpildo ir leidžia padaryti. Kuriant molio objektus, galima gan lengvai ir greitai išgaut norimą formą, faktūrą ar tekstūrą. Bet tuo pačiu mane visą laiką domino tapybos, piešimo ar grafikos medijos. Net ir studijuodamas keramiką, ilgą laiką neatradau sau priimtinos prieigos prie šios srities, didesnį susidomėjimą kėlė piešimas. Stiliaus užuomazgos prasidėjo baiginėjant keramikos bakalauro studijas, kai pradėjau apjungti šias dvi sau artimas medijas (keramiką ir piešimą). Tokia prieiga man pačiam buvo nauja, buvo įdomu, kaip forma keičia piešinį, jo naratyvą. Pradėjęs kombinuoti dvi skirtingas medijas, šiek tiek domėjausi semiotika, o tai pastūmėjo link naujo darinio – tapybos erdvėje,  kitaip tariant, tapybos objektais. Šis metodas pasirodė lyg naujas, neatrastas laukas. Tad pradėjau kurti instaliacijas, kuriose, apjungdamas keramikinius skulptūrinius objektus, piešinius bei įvairias ready-made detales, kuriu performatyvų trijų dimensijų paveikslą. 

V.M.: Kuri rankomis, o žvelgiant į kai kuriuos objektus, jų tūrius – gal net ir visu kūnu. Kaip nutiko, kad įvairūs radiniai, pamestukai ar iš pirmo žvilgsnio atsitiktiniai daiktai gatvėje atrado vietą tokiame intymiame kūrinio gimimo procese? Kaip jie (sukurti ir rasti) sutinka vienas kitą, ar derinasi, šlifuojasi tarpusavyje? 

Ready-made naudojimas kūryboje atėjo pamažu. Pradžioje pradėjau dirbti su neglazūruota keramika – čerpėmis, vazonais ar sovietiniais drenažo vamzdžiais. Tai kilo iš didesnio noro piešti nei lipdyti. Neglazūruotos keramikos dirbiniai man buvo kaip savotiški ekranai ar paviršius piešiniui. Juos išpaišydavau, nuglazūruodavau ir išdegdavau, paskui tai peraugo ir į kitų medžiagų panaudojimą kūryboje. Kurdamas ready-made pasitelkiu įvairiems tikslams, kartais tai būna grynai techninis sprendimas,  kartais – estetinis, praplečiantis instaliacijos spalvų ar medžiagiškumo gamą, o kartais – priemonė naratyvui ar pasakojimui sukurti. Bet kokiu atveju man tai nėra atsitiktiniai elementai, kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti žiūrovui, visi jie turi savo reikšmę, istoriją bei prasmę. 

Antrinis medžiagų panaudojimas, jų perdirbimas atneša kūrybai daugiasluoksniškumo, tai turi tiek ekologijos, tiek vartojiškumo, tiek ir kritikos potekstę. Savo kūrybą traktuoju kaip protestą. Atsisakydamas brangių medžiagų ir techninio tobulumo, naudodamas įvairius ready-made objektus, kritikuoju meno kaip produkto, skirto aukštesniajai klasei ar elitui, reiškinį. Transformuodmas, keisdamas kasdienių objektų paskirtį bei prasmę, kvestionuoju visą meno sistemą – kas nusprendžia, kas yra meno kūrinys, keliu klausimus apie meno ribas ir meno vertinimo kriterijus. 

V.M.: „Menininkas visada vienas, jei jis iš tiesų menininkas. Ne, iš tikrųjų menininkas trokšta tik vienatvės“. Henry Miller romane „Vėžio atogrąža“ rašo, jog menininkas ir vienatvė yra neatsiejami vienas nuo kito. Ir čia turiu omenyje ne tik kuriančio menininko įvaizdį  (neabejoju, rastume ir daugiau tai pagrindžiančių citatų), bet ir mediją. Keramika susitinka piešimą (tapymą glazūra), tūrininiai objektai – rastus gatvėje daiktus. Neapleidžia jausmas, jog skulptūroms savais raštais, piešiniais ir simboliais sukuri istoriją (it kūnai sutinka sielas), o kitais objektais – jiems draugiją. Ir jie tampa neatsiejama grupe, šeima, kuomet išardžius, išėmus vieną dėmenį, grupės dinamika ir energija iširtų. Toks tarsi savo mikro (o gal ir makro) pasaulio formavimas. Ar galėtum pasidalinti, kaip gimsta ši sinergija? 

Na, aš nelabai sutikčiau su mintimi apie vienatvę. Mano nuomone, tai yra šiek tiek stereotipinis, pasenęs mąstymas, kad menininkas turi būti toks ar anoks. Mintis apie atsiskyrusį, vienišių menininką man neaktuali. Tuo pačiu kūryba man – ganėtinai privatus reikalas, mėgstu užsidaryti studijoje ir būti vienas su savimi, bet tai nieko bendro neturi su vienatve. Mano atveju visąlaik buvau apsuptas įvairių sričių menininkų, tiek akademijoje, tiek dabar „Retrito Smarse“. Manau, bendravimas su kitų sričių kūrėjais praturtina, vienaip ar kitaip praplečia mąstymą bei atveria naujus kelius.

Meno sričių apjungimas susijęs su noru neužsidaryti vienoje srityje, plėsti tiek keramikos, tiek tapybos lauko ribas. Piešiniai, eskizai yra neatsiejama mano meninės praktikos dalis. Manau, medijų kombinavimas, tarpdisciplininis požiūris skatina naujumą ar progresą, iš to gimsta šiuolaikiški, orginalūs kūriniai. Kalbant apie instaliacijas, objektų grupavimas į bendras trimates erdvines kompozcijas kyla iš siekio erdvėje sukurti bendrą nuotaiką. Neišskiriant ar nesureikšminant pavienių kūrinių, į parodą žiūriu kaip į vientisą darinį, kaip minėjai, formuoju savąjį mikro/makro utopinį pasaulį. Objektai nėra surišti vienas su kitu, tai tarsi atskiros detalės, kuriomis žaisdamas kiekvienąkart kuriu vis naują turinį, siužetą ar pasakojimą. Kombinuodamas keramikines skulptūras su ready-made detalėmis, ieškau netikėtų jungčių, sąsajų ar kontrastų, bandau atrasti santykį su parodine erdve bei supančiu kontekstu. 

V.M.: Kūriniuose pilna poezijos (plunksniškų, vietomis pirmykščių piešinių, spalvų, tekstūrų), bet ir buitiško rakandiškumo, skulptūriškumo. Kiek apskritai tau svarbūs daiktai kasdienoje tiek estetine, tiek funkcine prasme? Vietomis atrodo, jog vienoje kompozicijoje satyriškai apjungi visai nesusijusius elementus. Pavyzdžiui,  kasimo/kėlimo kaušas, būdingas agrarinei kultūrai, kūgio formos azijietiškos kepurės rudo molio versija, meksikietiškos kaukės versija, sarkofago parodija. Rokai, ar tu parodijuoji vartojiškumą, ar kaip tik įvairius kultūrinius sluoksnius nori sudėti į vieną „indą“ ir parodyti, kokie mes visi vienodi: su siela, kūnu ir žmogiškais išgyvenimais bei silpnumais? 

Daiktinė aplinka, visas vaizdinių bei garsų srautas, be abejo, yra svarbūs dalykai mano kūryboje. Manau, apskritai gyvename vaizdų pertekliuje, greito vaizdo pasaulyje, kuriame pilna vizualinio nesusipratimo, persipynusios kultūros, banalybės bei kičo. Ekranuose ir gyvai matyti vaizdai vienaip ar kitaip palieka žymę pasamonėje bei inspiruoja sukurti tam tikrus dalykus. Dažnai kasdienoje matau žymiai paveikesnių dalykų nei galerijose ar muziejuose. Piešiniai ant sienų, netyčinės/atsitiktinės šiukšlių kompozicijos prie konteinerių, kelio ar statybų darbų netvarka – visa tai man neretai rezonuoja labiau nei menas. Kasdienė aplinka puikiai atspindi mus pačius bei gyvenimo būdą, tai nėra suvaidinta, atsiduoda tikrumu bei inercija. Kurdamas instaliacijas, tai ir siekiu ironiškai reflektuoti, kritiškai pažvelgti į mus supantį pasaulį bei mūsų pasirinkimus.

V.M.: Kiek nuspėjamumo yra tavo nenuspėjamame kūrybiniame procese?

Nuspėjamumo mano kūrybiniam braiže yra mažai, dažnu atveju kuriu pavienius objektus, renku ready-made detales, neturėdamas galvoje aiškaus vaizdinio, kaip viskas susijugs ar susikomponuos parodinėje erdvėje. Daug kas sprendžiama pačioje galerijos erdvėje, instaliuodamas kūrinius, pasineriu tarsi į žaidimą ar galvosūkį, kuris turi begalinį kiekį baigčių, tad dažnai tenka praleisti nemažai laiko bandant atrasti geriausią ekspozicijos variantą. Toks metodas man pačiam suteikia daug laisvės bei įdomumo. Niekada iki galo nežinai, kaip galiausiai viskas „sukris“, tai tarsi gyvas koncertas ar sustabdytas momentas, kuris įvyksta tik vienąkart ir daugiau nebepasikartoja.

Kalbant apie kūrybinį procesą, molis kaip medžiaga, pati iš savęs turi daug nenuspėjamumo, krosnyje kūriniai gali skilti, sprogti ar deformuotis, bet ta nežinia ką ištrauksi po degimo turi daug intirgos bei žavesio, kartais rezultatas nustebina, o kartais nuvilia. Kuriant objektų formas, nenuspėjamumo gal ir nėra tiek daug. Žinoma, būna, kad proceso eigoje kažkas keičiasi, bet lipdant visąlaik gera žinoti, ką nori padaryti ir kaip tai padarysi. Daug daugiau nenuspėjamumo yra paišymo bei glazūravimo procese. Piešiant ant objektų, piešinys deformuojasi, kartais tampa sunkiai perskaitomas, abstraktus, tad glazūravimo eigoje daug kas keičiasi, dažnai tenka paisyti bendros kompozicijos bei pasikliauti intuicija.