Mes atvarom gaujom. Anastasios Sosunovos paroda „Fandomas“ Šiuolaikinio meno centre

Nelaimingas atsitiktinumas ar likimo pokštas? Paskutinį kalendorinės žiemos vakarą, kai Šiuolaikinio meno centre duris lankytojams atvėrė Anastasios Sosunovos paroda „Fandomas“, menininkė greičiausiai negalėjo visiškai pasinerti į šventinį atidarymo šurmulį ar dalintis kūrybinės kelionės atgarsiais su kolegomis. Vietoje to realybė grąžino ant žemės visu savo brutalumu: politinė drama Baltuosiuose rūmuose pasiekė naują groteskinį lygmenį – JD Vance‘o manieringai paniekinamas tonas Zelenskio atžvilgiu, Trumpui būdinga teatralizuota bravūra, iškreiptos realybės efektą sustiprinanti retorika. Tai ne šiaip eilinė politinė intriga – visa ši scena, išmaniųjų ekranų mirgėjimas, panikos kupini politologų balsai studijose ir visuotinis dėmesio sukoncentravimas į vieną dramatišką įvykį nejučia tapo savotišku Sosunovos parodos „Fandomas“ idėjų atitikmeniu realybėje.

Parodos centrinis videokūrinys „Xover“ prasideda spekuliatyviais, išgalvotais peizažais, kuriuos menininkė apibūdina kaip nupasakotų vaizdinių interpretacijas – tarsi bandymą atkurti vietas, kurių niekada nebuvo, bet kurios egzistuoja kaip kolektyvinės vaizduotės dariniai. Vienas netikėtas crossover’is (liet. kryžminis pasakojimas), vertas tiek fanų vaizdo montažo, tiek postinternetinės politinės tragikomedijos: parodos autorė kelias dienas prieš atidarymą pamato, kad JAV prezidentas dalijasi dirbtiniu intelektu sugeneruotu „Gazos Riveros“ vaizdu X platformoje. Ir štai – netikėtas tiltas tarp spekuliatyvių, fikcinių peizažų Sosunovos video pradžioje ir hiperrealios, suklastotos geopolitinės „tikrovės“, kurią algoritmas pateikia kaip faktą. Šiuolaikinio meno kontekste ši įtampa tarp fikcijos ir tariamos tikrovės primena Hito Steyerl kūrinį „How Not to Be Seen: A Fucking Didactic Educational .MOV File“, kuriame parodoma, kaip vaizdai, kuriuos vartojame, gali būti vienu metu ir nematomi, ir formuojantys visagalį naratyvą – tai išryškina, kaip šiandienos menas ne tik dokumentuoja, bet ir aktyviai klastoja mūsų kolektyvinę vaizduotę.

Šių dienų politiniai judėjimai dažnai varomi populizmo energijos, kuri struktūriškai primena masinės fanų kultūros fenomenus – vadinamąjį fandomą. Kaip ir atsidavę gerbėjai, kuriantys savas mitologijas remdamiesi populiariosios kultūros veikėjais, taip ir politiniai šalininkai vis dažniau elgiasi tarsi radikalūs fanatikai – aklai sekantys savo „dievaitį“, ginantys jo naratyvą ir jį įkūnijantys. Kai kurie Sosunovos parodos momentai gali būti skaitomi šiame kontekste – kaip jautrus komentaras apie tai, kaip masinės kultūros estetikos, naratyvų ir simbolių logika skverbiasi į politinę tikrovę, transformuodama ją į spektaklį, kuriame emocija dažnai nugali racionalų argumentą, o tikrovė ima veikti kaip vaizdinė sistema. Tai leidžia pamąstyti, kaip stipriai šiuolaikinė vaizduotė – tiek politinė, tiek kultūrinė – remiasi ne faktais, o simboliniais naratyvais, kurie veikia per įsitraukimą, nuojautą ir regimą galią, net kai kalbama apie išlikimo strategijas ar pasaulio pabaigos scenarijus.

Vienas įdomesnių pavyzdžių, kaip spekuliatyvus mąstymas siekia įveikti laiko, kalbos ir kultūros ribas, yra vadinamoji „spindulinės katės“ koncepcija – idėja sukurti genetiškai modifikuotus gyvūnus, kurie, reaguodami į radiaciją, keistų spalvą ir taptų gyvais įspėjimo ženklais ateities kartoms, jeigu civilizacija sužlugtų ir mūsų gerai atpažįstamos ženklų sistemos netektų prasmės. Ši teorija, veikianti tarp biologijos ir mitologijos, siūlo ne techninį, o kultūrinį sprendimą – pavojų užkoduoti ne informacijos lentelėje, o gyvoje, vizualiai įkrautoje būtybėje. „Spindulinės katės“ koncepcijoje taip pat glūdi siekis atsisakyti racionalios, tik konkrečiai epochai ar kultūrai suprantamos ženklinimo kalbos. Ši mintis artima menininkės tyrinėjimams: jos praktikoje vaizdo cirkuliacija, ikonografiniai persisluoksniavimai ar net profilaktinis fanų vaizdo perdirbimas tampa būdais ne tik perduoti informaciją, bet ir generuoti nuojautas, nuostatas, tam tikrą atmosferinį žinojimą. Tačiau esminis skirtumas išryškėja funkcijos lygmenyje – „spindulinės katės“ mitas yra sąmoningai sukonstruotas kaip ateities elgesį reguliuojantis įrankis, o menininkės darbuose mitas ar naratyvas veikia tarsi savarankiška, klajojanti forma – be aiškios funkcijos, kaip trintis, kaip laikas šalia, o ne kaip įspėjimas.

Menininkės tyrinėjamas fandomas, „pasidaryk pats“ kultūra ir jų sąsajos su kolektyviniu pasakojimu išryškina įdomų santykį tarp bendruomeniškai kuriamos reikšmės ir individualaus tikėjimo, net – drįsčiau sakyti – su tuo, ką galima vadinti pusiau religiniu simboliniu pertekliumi, gimstančiu iš kolektyvinių emocinių poreikių. Prisimenu Jordaną Petersoną – kanadietį klinikinės psichologijos profesorių, alternatyvios dešinės ruporą, verkiantį tiesioginės transliacijos metu iš baimės, kad kolektyvizmas veda tiesiai į Gulagą, tarytum bet koks bendruomeniškumas iškart suaktyvina totalitarizmo signalinę lemputę. Ironija čia neišvengiama: pats Petersonas, visa savo retorika bandydamas įtvirtinti individualizmo šventę, tampa varliukui Kermitui giminingu memu – kolektyvinės kultūros fenomenu, kuris skleidžiamas, transformuojamas ir perinterpretuojamas interneto folkloro lygmeniu. Kitaip tariant, jis pats, norėdamas ar ne, prisideda prie būtent tokios kolektyvinės vaizduotės, kurios pats taip bijo.

Petersonas tarsi atstovauja epistemologiniam konservatyviajam grynumui: tvarka prieš chaosą, logos prieš mitą. Bet A. Sosunovos praktika, ypač kai ji kalba apie „Senukų“ prekybos tinklo įkūrėjo dvasinį mokymą kaip pseudoreliginę doktriną, kuri jungia nacionalizmą, krikščionybę, liberalų kapitalizmą ir dar šiek tiek teosofijos iš sovietinio rūko, yra netvarkos poezija, sapnas apie tai, kad reikšmės, kaip ir atvaizdai, visada išsprūsta. Ji veikia antipetersoniškai: naratyvas ne kaip hierarchinė struktūra, o kaip į metalinę prekių dėžę suverstos iš rikiuotės išėjusios vaizdo kameros – kolektyvinės atminties nuotrupos, kurios neapčiuopiamai kuria naują mitologiją ir matymą. O ką sako „Spindulinės katės“ teorija? Kad mes, net mąstydami „moksliniais“ principais, vis tiek galime pasikliauti mitais, simboliniais įvaizdžiais, instinktyvia kolektyvine vaizduote. Mes sukuriame spindulines kates kaip įspėjimą, nes racionalusis modelis per silpnas atlaikyti laiko eroziją. O kas jeigu menininkė, dirbdama su fandomo medžiaga, iš esmės daro tą patį, bet šiandien? Ji reflektuoja šiuolaikinį mitologinį mąstymą, kuris kyla ne iš valstybės, ne iš bažnyčios, o iš Reddito gijų, YouTube komentarų ir fanfiction’ų. Menininkė tą magiją analizuoja per vizualinius kelius, per žaidimą, per švelnią ironiją. Ji nesiūlo alternatyvios doktrinos, bet atskleidžia, kaip tos doktrinos gimsta – ne kaip prievarta, bet kaip kasdienių daiktų, nuotrupų ir tikėjimų sintezė.

Anastasios Sosunovos termokamera nufilmuotuose video intarpuose tarsi eliminuojami individualūs bruožai, kūnai tampa šilumos dėmėmis, judančiomis tamsoje. Menininkė čia reflektuoja savotišką „Marso energiją“ – agresijos, išsikrovimo, transgresijos poreikį, kuris civilizuotoje visuomenėje vis dar randa išraišką simboliniuose veiksmuose. Net kai fejerverkai daug kur oficialiai draudžiami, jų galia vis dar vilioja. Tai tampa ypač dviprasmiška karo Ukrainoje kontekste – kai realiame pasaulyje sproginėja raketos, griaunamos gyvenvietės, žūsta žmonės, tuo pat metu kitame pasaulio taške – už kelių tūkstančių kilometrų – šventinis sprogimas atrodo naivus. Šioje įtampoje tarp šventinės euforijos ir globalios tragedijos Sosunovos termo kamera nufilmuoti vaizdai tampa beveik antropologiniu tyrimu – ji stebi ne pavienius žmones, o kolektyvinį veiksmą, ritualinę būtinybę išsikrauti, švęsti per ugnį ir sprogimą. Tai iškalbingas, bet kartu nejaukiai atpažįstamas peizažas, kuriame civilizuotumas susiduria su archajišku instinktu. Visai kitą termokameros poetiką regime britų menininkės Caroline Broadhead darbuose. Jei Sosunova naudoja šią technologiją agresyvių impulsų, kolektyvinės elgsenos ar psichogeografinio reljefo tyrimui, tai Broadhead termovizija tampa intymumo įrankiu – būdu užfiksuoti šilumos pėdsakus, prisilietimų vietas, kūno trapumą laike. Jos žvilgsnis tylus, beveik meditatyvus, nukreiptas į asmeninę buvimo akimirką, o ne į socialinį vyksmą. Taip ta pati technologija atveria dvi priešingas žmogaus būsenas – išorinio chaoso ir vidinės šilumos.

Vienas iš subtiliausių ir taikliausių parodos sluoksnių slypi jos ekspozicinės architektūros sąskambyje su vadinamaisiais Rage room – pykčio kambariais, kuriuose buitiniai daiktai tampa legalia agresijos projekcija. Sosunovos instaliacijoje išrikiuoti seni spausdintuvai, ekranai ir stebėjimo kameros atrodo tarsi kruopščiai parinkti ne tik estetiniu, bet ir smūgio logikos principu – kaip objektai, kurie tarsi prašosi būti daužomi. Šis santykis su daiktais – tarp kultūrinio artefakto ir atpirkimo aukos – atskleidžia šiuolaikinį poreikį išlieti energiją civilizuotai, bet instinktyviai. Jei fejerverkai video darbuose tampa ritualizuota iškrova, tai čia – technologiniai likučiai, jau peržengę savo naudingumo ribą, tampa savotiškais „skaitmeninės eros kaulais“. Negalime naikinti to, ką dar laikome vertingu, todėl naikiname tai, kas atsidūrė už progreso ribos. Šioje destrukcijoje glūdi ne tiek nihilizmas, kiek gestas: iškrovos, kontrolės praradimo, galios atstatymo. Ir čia netikėtai iškyla Stanley Kubricko „2001 m. kosminės odisėjos“ pirmieji kadrai – beždžionė, atrandanti kaulą kaip įrankį. Tik šįkart kaulas – tai Wi-Fi modemas, skeneris ar nurašytas monitorius. Evoliucija čia nėra judėjimas į priekį – veikiau cikliška grįžtis į pradžią, tik šįkart su postindustriniu kraštovaizdžiu fone. Daikto daužymas tampa ne destrukcija, o prasminiu veiksmu – būdu patirti, išsikrauti, egzistuoti. Ir galbūt tai – tarp visų sprogimų ir artefaktų – vienas iš nedaugelio nuoširdžių gestų, kurį dar sau leidžiame.

Kaip rašė Vergilijus, „mano mintis nukreipta giedoti apie pavidalus, virtusius naujais kūnais“. Toks dvasios impulsas, troškimas giedoti ir perteikti tai, kas virto kita forma, tinka ir bandant aprėpti Anastasios Sosunovos parodą. Tai daugiabriaunis, daugiasluoksnis pasakojimas, kur spekuliatyvūs peizažai, folkloriniai nuojautų tinklai, technologijų artefaktai ir kolektyvinės emocijos sukimba į netvarkingą, bet nepaprastai gyvą audinį. Trumpa apžvalga vos gali jį apibrėžti – veikiau tik prisiliesti, fiksuoti kontūrą to, kas nuolat keičiasi, vibruoja, išslysta. Šioje parodoje fandomas įgyja egzistencinę gelmę. Ne kaip paviršutiniškas susižavėjimas, bet kaip šiuolaikinė mitologija, kuri veikia panašiai kaip senieji epai: telkia, formuoja tapatybę, leidžia kurti reikšmes iš to, kas neišvengiama, chaotiška ar traumuojančiai artima. Galbūt kaip tik tai ir yra šios parodos esmė – ne pateikti užbaigtą naratyvą, bet atliepti vidinį impulsą giedoti apie pavidalus, virtusius naujais kūnais, ir apie tai, kad net fragmentiškiausios kolektyvinės vaizduotės formos tampa laikinu, bet patikimu prieglobsčiu prasmei.