13-osios Rupert Alternatyvios edukacijos programos kuratorė Goda Palekaitė: „Kalbėti apie visa tai, kas lieka už kūrybos ribų“

Meno, rezidencijų ir edukacijos centras Rupert jau 13-ąjį kartą menininkus kviečia dalyvauti Alternatyvios edukacijos programoje (AEP). Trylika – nemažas skaičius institucijai, veikiančiai ir siekiančiai išlikti Lietuvos kultūros įstaigų tinkle ar dinamiškame kultūros politikos bei finansavimo lauke. Per keliolika metų AEP kuratorių dėka įgyvendinta galybė programų, organizuota daug seminarų ir susitikimų su įvairių sričių kuratoriais, tyrėjais, menininkais, o paraakademinės studijos ryškiai paveikė programos dalyvių karjeras. Apie 13-ąją AEP pasakoja jos kuratorė Goda Palekaitė – menininkė ir tyrėja, kurios kūryboje susitinka skirtingi žanrai, performanso, meninio tyrimo, literatūros praktikos ir kuri nagrinėja istorijos ir tiesos projektavimo mechanizmus, sapnų, vaizduotės bei fikcijos potencialą.

Milda Dainovskytė: Goda, kuruoji 13-ąją Rupert Alternatyvios edukacijos programą, šiais metais pavadintą „Sekretorė, šamanė, akademikė, lobistė, publicistė ir virtuozė“*. Šie vaidmenys – po vieną ar visi drauge – neretai lydi meno lauko dalyves*, o savivadybos, savireguliacijos temos menininkėms (-ams) ypač aktualios, siekiant veikti, išlikti ir nardyti meno lauko ekosistemos vandenyse. Iš kur sėmeisi įkvėpimo šių metų programai ir kas, tavo nuomone, mums leistų pradėti dirbti kitaip? 

Goda Palekaitė: Šių metų AEP tema ramybės man neduoda jau seniai, tik kitomis formomis ir formuluotėmis. Dar 2015 m. Vienos universitete apsigyniau antropologijos magistro darbą ir išleidau knygą „Kūrybiškumo sąlygos“. Rašydama ją etnografiniu žvilgsniu stebėjau tuometes performatyvias Vilniaus praktikas, jų sukūrimo būdus ir sąlygas: socioekonomines, istorines, urbanistines. Drauge bandžiau kūrybiškumą apibrėžti iš jaunų meninink(i)ų perspektyvos, bet nesikoncentruodama į pačius kūrinius. Mane domino kaip ir kodėl mes sukuriame tai, ką sukuriame, žinome tai, ką žinome, ir kas lieka anapus – nesukurta, nežinoma. Dabar juokinga prisiminti, bet viename tos knygos skyrių kiek skeptiškai kalbėjau apie Rupert kaip networkinimo institutą.

Prieš dešimt metų atrodė, kad skirtumas tarp kūrybos ir jos vadybos dar egzistuoja. Vis dėlto šiandien, mano manymu, daugybėje praktikų jos yra persipynusios, susiliejančios ir įkvepiančios viena kitą. Mane domina tai, kaip mene vadybą ar administravimą galima radikalizuoti, kaip pačios šios struktūros gali iššaukti meninius sprendimus. Pvz., vienas šių metų kviestinių tutorių – dabar Berlyne gyvenantis iš Brazilijos kilęs menininkas ir tyrėjas Vijai Maia Patchineelam – savo tyrimais ir praktika siekia meno institucijose įtvirtinti naują, lig šiol neegzistuojančią darbo poziciją. Jam įdomu, kaip pasikeistų meno ir edukacinės institucijos, jei jose bent vienas žmogus, gaudamas pastovų atlygį ir socialines garantijas, dirbtų menininke (-u). Kuratorės (-iai) tokią galimybę turi, o štai menininkės (-ai) yra vienintelės (-iai) kultūros lauko veikėjos (-ai), priverstos (-i) nuolatos dirbti ne savo darbus. Taigi „Sekretorė, šamanė, akademikė, lobistė, publicistė ir virtuozė“ yra bandymas kalbėti apie visa tai, kas lieka už kūrybos ribų ir kaip tai virsta kūrybine praktika.  

M.D.: Kaip, eidama menininkės keliu, atradai įgalinančius įrankius? Pasidalink savo iš skirtingų edukacinių platformų atsineštomis asmeninėmis patirtimis, atradimais.

G.P.: Mano kaip menininkės backgroundas mišrus. Kūryba užsiėmiau ir į meno mokyklą vaikščiojau nuo vaikystės. Baigusi mokyklą nusprendžiau studijuoti scenografiją ir, būdama dar labai jauna, pradėjau dirbti valstybiniuose teatruose. Įsitraukiau į įvairias kūrybines sritis – buvau scenografė, kostiumų dailininkė, režisierė, bet patirtis teatre gerokai nusvilino. Bent tuomet Lietuvoje teatras buvo gana toksiška patriarchalinė terpė, okupuota personų su dideliais ego, bet be aiškių profesinių ar moralinių ribų. Bėgdama nuo teatro, pradėjau studijuoti lingvistiką ir literatūrą. Šios sritys mane visada žavėjo, skaitymas ir rašymas nuo paauglystės mano gyvenime užėmė svarbią vietą.

Kiek vėliau išvažiavau į Vieną, kur likau daugeliui metų, – studijavau socialinę ir kultūrinę antropologiją. Vis dėlto atitrūkti nuo kūrybinės praktikos man nepavyko. Kuo toliau, tuo labiau antropologiniai tyrimai ir tekstai transformavosi į meninius ir atvirkščiai, iš pradžių lyg nevalingai. Vėliau, t. y. prieš aštuonerius metus, kai atsikrausčiau į Briuselį ir įsitraukiau į „A.pass“ meninių tyrimų instituto veiklą. „A.pass“ man neapsakomai padėjo suprasti, kokią įtaką daro besipinančios kūrybinės ir edukacinės veiklos, įsivardinti, kaip galima matyti tai, kas netelpa nė pro vienus profesinius vartus – t. y. suvokti, kad diletantiškumas, nežinojimas gali būti privalumas, jei tik moki kelti klausimus ir kritiškai mąstyti. Tuomet ir pradėjau dirbti ta kryptimi, kuria dirbu iki šiol: kurti performansus, instaliacijas, filmus ir rašyti tekstus, neprisirišdama prie profesionalumo ar amato standartų, o sekdama savo temomis, klausimais ir kurdama savo pačios kontekstą, kiekvieną kartą kitokį. Tam reikia įrankių, įgūdžių, pasitikėjimo intuicija ir žmonėmis, su kuriais dirbi, nes kiekvienam projektui vykdyti būtina atrasti naują metodologiją. Svajoju, kad AEP dalyviams Rupert taptų kertine profesine stotele, kokia man tapo „A.pass“.

M.D.: 2019-aisiais drauge su kūrybiniu partneriu Laurynu Skeisgiela pati dalyvavau AEP (kuratorius Adomas Narkevičius). Būtent tie priešpandeminiai metai išsiskyrė iš ankstesnių (ir būsimų) – prisijungti prie programos buvo kviečiami ne tik meninę praktiką vystantys menininkai, bet ir kuratoriai, tyrėjai. Svarbi šiųmetės programos dalis yra kelionė į Briuselį, kur dalyviai turės galimybę bendradarbiauti su Belgijos kolektyviais „Level Five“, „Établissement d’en face“, „KASK Curatorial Studies“, „A.pass“ ir kt. Ne vienerius metus sėkmingai užsiimdama kūryba tiek Briuselyje, tiek Vilniuje gali palyginti du meno laukus. Kaip Belgijos sostinės kontekste atrodome mes?

G.P.: Briuselis yra puikus miestas menininkėms (-ams), nes jame susikerta daugybė kelių ir susitinka galybė įdomių kūrėjų, organizacijų ir iniciatyvų. Ten tvyro ne tokia elitistinė kaip Londone ar Paryžiuje, bet palyginti prieinamų kūrybinių galimybių, pažinčių ir inspiracijų atmosfera. Be to, mieste besipinančių kalbų, kultūrų, stilių, gyvenimo būdų įvairovė niekada neleidžia mintims užmigti. Žinoma, kartu tai ir politiškai, biurokratiškai, demografiškai, logistiškai sudėtingas miestas. Tikrai nenoriu jo idealizuoti, tiesiog labai džiaugiuosi jame gyvendama.

Tavo minėtas organizacijas žinau jau senokai. Jos labai skirtingos ir vykdo įdomias iniciatyvas, puikiai atliepiančias šių metų AEP temos klausimus. Pvz., mūsų artimiausi partneriai „Level Five“ yra didžiausia Belgijoje veikianti menininkų vadovaujama (artist-run) organizacija, besirūpinanti meninink(i)ų /u darbo vietomis, sąlygomis, kontaktais, pristatymais ir t. t. Skamba lyg kokia „Sodra“, bet iš tiesų „Level Five“ dažniausiai vadovaujasi DIY principais. 

Tuo tarpu dabartiniame Lietuvos kultūros lauke – pradedant nuo galerijų, institucijų ir baigiant finansavimo modeliais – dar daug sovietinės nomenklatūros ir biurokratijos palikimo, uždarų durų ir žiūrėjimo ne toliau savo nosies politikos. Čia irgi daug ką nuveikiame taikydami DIY principus, tačiau manau, kad turime mokytis atvirumo, rūpestingumo ir kolektyviškumo. Taip pat man akivaizdu, kad Lietuvos mene vyrauja produkcijos kultas, kuris jau tikrai galėtų likti praeityje. Šiandien menas gali skleistis klausimais, pokalbiais, susibūrimais, sisteminiais ir ideologiniais poslinkiais bei šimtais kitų formų, įskaitant ekselio lentelių pildymą. Nemanau, kad šiais laikais turėtume kultūros biudžetą leisti „Senukų“ kasoje, pirkdami vieną kartą panaudosimas medžiagas eilinei parodai, kurią sukūrė atlygio negausianti(s) menininkė (-as). 

M.D.: Per šiuos keliolika metų vis keičiantis AEP kuratoriams kito ir jos koncepcijos. Žvelgiant retrospektyviai, įdomu tai pastebėti…

G.P.: Iš tiesų, Rupert AEP per tiek metų ženkliai vystėsi ir kito. Visų pirma, todėl, kad tai vienintelė Lietuvoje ar net visame regione tokio pobūdžio, t. y. tarpdisciplininė, alternatyvios meno edukacijos programa. Taigi reikėjo iškelti daug klausimų ir išbandyti naujų metodologijų. Kita vertus, kalbant idėjiškai, ši programa iš esmės yra kuratorės (-iaus) rankose. Žinoma, ją įgyvendinti padeda visa komanda, bet jos temą, struktūrą nusako ir tutorius sukviečia vienas žmogus. Tad nenuostabu, kad su nauja (-u) kuratore (-iumi) programa gerokai pasikeičia.

O aš pati norėčiau AEP išplėsti ir užauginti iki idėjiškai radikaliai eksperimentinio, bet struktūriškai stabilesnio organizmo. Matysime, kaip tai mums seksis šiais neramiais laikais. Tikiu, kad ypač dabar, kai pasaulyje dominuoja galybė poliarizuotų žinių mechanizmų ir informacijos šaltinių, kai žmones apėmusi visuotinė baimė ir nepasitikėjimas, nėra nieko svarbiau kaip ugdyti alternatyvų, savarankišką, kritišką, etišką ir kūrybišką mąstymą.

„Inside Stories“ yra pilotinis „New Perspectives for Action“ projektas, kurį įgyvendina „Re-Imagine Europe“, bendrai finansuojamas Europos Sąjungos ir Lietuvos kultūros instituto.