Universalus cikliškumas arba Donato Jankausko-Duonio paroda „Metų laikai“

„Ar Homo Sapiens gimimas sutapo su meno gimimu?“ Šiuo filosofo Georges Bataille klausimu Donato Jankausko-Duonio parodą „Metų laikai“ atveria josios kuratorius Audrius Pocius, referuodamas į paleolito laikų piešinius Lasko urvuose, kviesdamas imti į rankas žemėlapį ir tarsi archeologams leistis į menininko apipavidalintą „urvą“ – specialiai šiai parodai pirmą kartą atvertus XVI a. požemius „Medūzos“ galerijoje. Kažkur fone aidi Richardo Strausso simfoninė poema „Štai taip kalbėjo Zaratustra“ netrukus patekus į tamsią ir šaltą, tarsi priešistorinę požemių erdvę, kur lankytojui akį merkia… beždžionės.

Šios – dažnas, kone firminis personažas Duonio kūryboje: menininko beždžionė staugia greta geležinio vilko Sapiegų parke, maudosi Paupio vonioje, kopia MO muziejaus skulptūrų sodo siena. Gyvūnas veikia ir kaip komiškas personažas, ir kaip žmogaus prigimtį kvestionuojantis objektas. Ne išimtis – ir ši paroda, kurioje per humorą keliami svarbūs prigimtiniai klausimai ir įžeminantys (tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme) potyriai – kuo žmogus skiriasi nuo beždžionės? Koks pirmykščių urvų piešinių santykis su šiuolaikine kultūra?

Pastaruosius atspindi ir minėtąsias beždžiones „įveiklina“ požemių labirinte stūkstantys masyvūs, nelyg urviniai bareljefai, ir juose iškylantys abstraktūs ženklai, raštai, kuriuos kiekvienas gali interpretuoti savaip. Visgi sunku nepastebėti kultūrinių motyvų – kryžiaus, natų (o gal šokančių žmonių?), vietomis net animacinių veikėjų formų. Toks šiuolaikinės kultūros atspindys tarsi tolimoje priešistorėje erdvėje sužadina švelnų kolektyvinės pasąmonės pojūtį, kai tūkstančių metų riba išblunka meno kontekste, ir netikėtai lankytojas susivokia pats esąs toji beždžionė, bandanti aprėpti pasaulį. Juolab kad eksponatų medžiaga atvirai paliečiama ir trapi – rodos, pats gali joje lengvai palikti savo žymę. O gal ir palikai? Mat laikas čia neegzistuoja, praeitis ir ateitis yra víena šioje žmogaus prado erdvėje; dirvoje, ant kurios žydi visa, kas paviršiuje. Bareljefuose besislepiančiame ekrane išauga žiedas, iš kurio iškrenta sėkla – beždžionė – ir pliumpteli vandenin, kuriame išsiskleidžia naujas žiedas, ir procesas kartojasi iš naujo. Pro pirmykščių raštų plyšį matyti šių laikų plytų siena, o greta priešistorinius piešinius imituojančių kontūrų regimas pravažiavusios padangos įspaudas… Nejučia parodos pavadinimas „Metų laikai“ įgauna kur kas platesnę nei keturių sezonų reikšmę – tai visos žmonijos cikliškumo atspindys, universalus ir besikartojantis.

Pastebėtina, kad greta eksponatų nėra jokių pavadinimų ar prierašų, ir ilgainiui apima suvokimas, kad paroda yra labiau apie išjautimą nei racionalų analizavimą, ji kviečia tyrinėti ir žaisti – ne veltui dailės kritikas Jonas Valatkevičius vadina Duonį vienu sensualiausių savo kartos menininkų, o pats Duonis sako, jog jo kūryba skirta vaikams. Kur ne kur mūrinėmis sienomis tarsi triksteriai karstosi pliušiniai žaislai-beždžionės, kviečiantys į parodą žvelgti su šypsena, o paslėptų erdvių atradimas pasitelkus žemėlapį sukuria jaudinančio nuotykio, žaidimo jausmą. Matyt, tą urvuose piešiantys protėviai ir darė – žaidė.

Visgi po šiuo lengvo humoro šydu slepiasi ir kiek liūdnesnės realybės klodai. Iš kūrinių išsiskiria labirinto aklavietėje įstiklinta suknelė, primenanti apie greta įėjimo į parodą ekrane besisukančią beždžionę, įspraustą į elegantišką rūbą, ir parodos kuratoriaus Audriaus Pociaus tekstą, kuriame pasakojama apie šimpanzę Petrą, 1904 metais sugautą Vakarų Afrikos regione ir išmokytą elgtis kaip žmogus. Kostiumuotas gyvūnas valgė su šakute ir peiliu, rūkė cigarą ir važinėjo riedučiais įvairiausiose pasaulio scenose. Manoma, kad šio reiškinio įkvėptas 1917 metais Franzas Kafka parašė trumpą istoriją „Pranešimas akademijai“, nupasakojančią priverstinę gyvūno virtimo žmogumi metamorfozę, kuri neišvengiamai kupina skausmo ir kančios. Taip ir toji suknelė, lūkuriuojanti urve, pranašauja apie beždžionei-žmogui lemtą (o gal pasirinktą) savasties „įrėminimą“ bei kviečia kritiškai vertinti šį evoliucijos laiptelį.

Įdomu, kad parodos erdvė – jau minėtas tamsus, šaltas ir tylus požemių labirintas, kuriame nėra mobiliojo ryšio – pati veikia kaip eksponatas.Kūriniai yra tiesioginė jos dalis – bareljefai autentiškai susilieja ir persidengia su požemio sienomis, kurdami natūralaus vientisumo jausmą, kartais net susimąstant, ar regimas vaizdinys yra sąmoningas eksponatas, ar tik anksčiau čia buvusi sienos dalis, kaip kad į mūrą vietomis įkaltos vinys. Veikiausiai abu. Tikrų tikriausia mimezė. Blankus apšvietimas išryškina kūrinių tekstūrą ir leidžia jai kisti priklausomai nuo žvilgsnio kampo, o požemių tyla, kurią kartais nutraukia tolimi žingsniai ar atsargus šnabždesys, sukelia itin intymų santykį su erdve. Klaidžiojant painiais koridoriais, intuityviai sukirba mintis, kad šis labirintas tikriausiai nematomai tęsiasi dar toliau ir toliau, kaip visą žemę juosiantis šaknų tinklas.

Atskirai verta aptarti ir kūrinių medžiagą, mat Duonis drąsiai naudoja silikoną, poliuretaną ir poliurėją, vadindamas save oro burbuliukų drožiku. Simboliška, jog tai – statybinės medžiagos, tvirtos, tačiau ne tokios kietos kaip akmuo ar cementas, ir tik sustiprinančios jausmą, kad menininkas požemiuose „stato“ kultūrą. Svarbu atkreipti dėmesį, kad naudojami mediumai yra sintetika, dirbtinai sukurta gamyklose ir suformuota prisitaikant prie žmogaus poreikių – tokiu konkrečių medžiagų pasirinkimu žongliruojama tarp iš pirmo žvilgsnio kuriamos pirmykštės atmosferos natūralumo ir nepastebimai į erdvę įsiliejančio žmogiškosios kultūros dirbtinumo. Dar įvairesnės medijos naudojamos parodos personažėms beždžionėms kurti – išraižytos, pieštos ir animuotai judančios, jos vėlgi primena, kad egzistuoja visur ir visada, kaip nuo dabarties neatsiejamas žmogiškumo epicentras.

Iš parodos išeinu apgaubta keistos ramybės – akimirką pamiršusi laiko ir individualumo sąvokas kopiu laiptais aukštyn į realybę. Kaip Duonis sako: „Paroda pasibaigia šviesa“. Nors paroda vadinti šio labirinto visgi nesinori – tai veikiau patyrimas, modernios ir pirmykštės beždžionių susitikimas. Jų simbiozė kviečia pasinerti į universalių žmogaus troškimų plotmes, tyrinėti aplinką su vaikišku smalsumu, kol triksteriškas humoras atveria rimtesnius pasvarstymus apie Homo Sapiens prigimtį, o archajiška požemių erdvė priverčia nuščiūti prieš visa aprėpiantį gamtos cikliškumą. Juk „beždžionės viską supranta, bet paprasčiausiai mums to nesako. Jų galvelėse yra ta tikroji egzistencijos galia“, – šypteli Duonis.