Skaitmeninė romantika ir nemirštanti tapyba. Pokalbis su menininku ir kuratoriumi Mantu Valentukoniu

Mantą Valentukonį drąsiai galima vadinti vienu iš kūrėjų, kuriems kūryba ir kuratorystė yra neatsiejamos. Jo darbai ir parodos – tarsi dialogas tarp tradicinės tapybos ir skaitmeninės estetikos, tarp struktūruotų idėjų ir atsitiktinumo. Viena iš tokių iniciatyvų – grupinė paroda „Tarpinės gliaumos“, iki vasario 3 d. veikianti galerijoje „Meno parkas“.

Šis pokalbis kviečia gilintis į kūrybos ir kuratorystės susiliejimą, Lietuvos ir tarptautinės meno scenos skirtumus bei menininkų iššūkius šiuolaikiniame kontekste. Mantas dalijasi savo patirtimis, įžvalgomis ir kūrybinėmis strategijomis, aptardamas ne tik konkrečius parodos aspektus, bet ir platesnes temas – nuo dirbtinio intelekto panaudojimo mene iki tapybos gyvybingumo šiuolaikinėje kultūroje.

Kadangi tai jau antras šios parodos variantas (pirmasis įvyko praėjusiais metais Klaipėdoje), pristatantis daugiau skirtingų autorių kūrinių, kaip manai, kokį didžiausią skirtumą galima pastebėti tarp pirmojo ir antrojo parodos variantų? Ar įtraukus daugiau autorių ir jų kūrybinių balsų, atsirado daugiau eksperimentinių sprendimų arba naujų teminių atspalvių, praplėtusių pradinę parodos koncepciją?

Pirmoji šios parodos versija buvo numatyta eksponuoti „Meno parke“. Atsimenu, kad kai rengiau parodą Klaipėdoje, mums paskyrė mažesnę erdvę, todėl reikėjo kūrybingai spręsti darbų išdėstymo klausimus. „Meno parke“ viskas prasidėjo nuo idėjos sukurti instaliatyvų parodos formatą, kuriame būtų jaučiama tapyba, bet kartu atsirastų ir skaitmeninio ar judančio paveikslo elementų. Parodoje dalyvauja keliolika menininkų, ir man buvo svarbu sujungti skirtingas menininkų kartas, kad šios jungtys ne tik turėtų konceptualią prasmę, bet ir atspindėtų tapybos meno istoriją Lietuvoje. Norėjosi atrasti ryšių, kurie jungtų ne tik pačius menininkus, bet ir jų kūrinius bei kontekstus, kuriuose tie kūriniai buvo sukurti. „Meno parke“ atsirado daugiau instaliatyvumo ir žaidimo su nuotaikomis. Klaipėdoje paroda buvo labai minimalistinė, tarsi „balto kubo“ formato – švari, aiški, paprasta. O „Meno parke“ tas „baltas kubas“ transformavosi į kažką kitokio, labiau eksperimentinio.

Man labai patiko, kad šiai parodai visi menininkai ruošėsi specialiai ir kūrė darbus būtent jai. Tai pagirtinas momentas, labai džiaugiausi dėl to. Atrodė, kad tas procesas kažkaip įsiformino į tam tikrą laiko skalę. Visi menininkai gyveno dabartimi, kūrė tai, kas aktualu dabar, ir manau, kad tai labai atsiskleidė parodoje. Tas šviežumas, tas „čia ir dabar“ momentas man buvo labai svarbus. Atrodė, kad visi dalyviai gyveno bendra idėja, kūrė kartu, ir bendras rezultatas tiesiog organiškai įvyko. Nebuvo taip, kad viską iš anksto suplanuoju ir viskas vyksta pagal planą. Buvo daug nežinomybės iki pat pabaigos, ir kažkaip viskas savaime išsisprendė. Tai buvo tarsi susiliejimas tarp plano ir atsitiktinumo. Pavyzdžiui, ekspozicija atrodo nupoliruota, sintetiška, bet šalia atsiranda netikėti elementai – dulkėti, beveik supuvę plastiko lakštai iš kiemo. Tas natūralumo ir dirbtinumo kontrastas, atsitiktinumo ir planavimo derinys man pasirodė labai įdomus.

Minėjai, kad parodoje dalyvauja skirtingų kartų menininkai, daugiausia iš Z ir Y kartų. Ar pastebi skirtumus, kaip šios kartos vertina „skaitmeninę romantiką“ – terminą, kurį neretai pavartoji apibūdindamas savo kolegų darbus? Galbūt Y karta yra atsargesnė ir skeptiškesnė skaitmeninės estetikos atžvilgiu, o Z karta jaučiasi visiškai natūraliai ir gyvena joje?

Labiausiai čia iškyla technologijų klausimas – kaip tie kūriniai buvo sukurti ir kaip skirtingos kartos menininkai naudoja technologijas savo darbams tobulinti. Pavyzdžiui, Andrius Kviliūnas ir Andrius Zakarauskas. Zakarauskas yra žinomas kaip tapytojas, svarbus Lietuvos kontekste. Tuo tarpu Kviliūnas, anksčiau save vadinęs tapytoju, dabar dirba kaip videomenininkas. Jų požiūris į judantį vaizdinį, pavyzdžiui, animaciją, yra visiškai kitoks. Tokiems darbams dažnai reikia žinių apie skaitmenines programas ir technologijas. Tai, kaip jie prieina prie šių idėjų, atrodo visiškai kitaip nei mano kartos menininkų mąstymas. Žvelgiant į šiandienos perspektyvą, jų video darbai, mano akimis, kartais atrodo gana primityvūs. Bet tai ir suteikia jiems savotiško žavesio. Tai vaizdo įrašai, kurie nėra techniškai tobuliausi ar sudėtingiausi, tačiau jų „skaitmeninė romantika“ atsiskleidžia per prastesnės kokybės vaizdinius, senųjų 2000-ųjų grafiką, susiliejimus ar keistus efektus. Pavyzdžiui, Kviliūno kūrinys yra sukurtas naudojant žaidimų varikliuką. Šiuolaikiniai skaitmeniniai žaidimai dažnai siekia būti kuo realesni, o čia viskas atvirkščiai – akcentuojama ankstyvųjų 2000-ųjų stilistika: keistos proporcijos, neįprastos formos.

Gal „skaitmeninė romantika“ tampa ir tam tikra skaitmenine archeologija?

Taip, galbūt tai yra tam tikra terpė, kurioje vyksta specifiniai procesai ir egzistuoja tam tikri kultūriniai artefaktai, susiję su kibernetine kultūra. Pavyzdžiui, video žaidimų avatarai ar daiktai, kurie žaidime kažką reiškia, atlieka tam tikrą funkciją, vis tiek perneša žinutę ir kontekstą, suprantamą net nesusidūrusiems su tais žaidimais. Tad, manau, tai tikrai yra dalis tos kultūros tyrinėjimo.

Paminėjai kartų skirtumus, o kaip dėl skirtumų tarp Lietuvos ir užsienio menininkų? Ar pastebi, kad jų požiūris ar idėjų interpretacija kažkuo skiriasi? Ar manai, jog tai, ką mes dar tik pradedame tyrinėti, jie jau yra išplėtoję iki konceptualiai gilesnio ir sudėtingesnio lygmens?

Gal ne taip ryškiai, bet jaučiasi, kad kai kurie užsienio menininkai kūrinių gamybai gali skirti daugiau lėšų. Pavyzdžiui, Emilie Alstrup kūrinys – didelio formato lęšinis atspaudas – kainavo nemažai pinigų. Atrodo, kad menininkai užsienyje turi daugiau galimybių investuoti į tokius technologiškai sudėtingus ir brangius darbus. Tas pats ir su Clara Schweers – jos kūrinyje yra 3D spausdinimo elementų, o toks dalykas irgi nemažai kainuoja. Tai gal čia ir slypi skirtumas – daugiau galimybių ir resursų sprendimams įgyvendinti. Bet šiaip, manau, mes irgi visai neblogai tvarkomės.

Šiais globaliais laikais skaitmeninės technologijos visus tarsi sulygina – naudojame tas pačias medijas. Kurdami su dirbtinio intelekto įrankiais, dažnai linkstame juos mistifikuoti, tarsi ieškotume mediumų, kurie mus sujungtų su „kitu pasauliu“. Atrodo, norime sukurti aukštesnį intelektą, kurį netrukus patys sudievinsime. Koks yra tavo santykis su dirbtinio intelekto įrankiais kūrybos procese? Ar juos matai kaip neutralius, suteikiančius naujų galimybių, ar kaip konceptualų iššūkį, galintį pakeisti mūsų santykį su kūryba ir pačia realybe?

Žmonės dažnai linkę suteikti tam tikram procesui ar technologiniam reiškiniui beveik dvasingumo elementą – atrodo, kad tame slypi kažkas daugiau, nei iš tikrųjų yra. Tai labai įdomus fenomenas. Asmeniškai dirbtinį intelektą naudoju kaip kūrybinį įrankį, tačiau jei norėčiau jį konceptualizuoti, manau, kad vien tik pasinaudoti esamais generatyviniais modeliais būtų nepakankama. Norint pasiekti tikrą konceptualumą, reikėtų sukurti unikalų dirbtinio intelekto prototipą, apmokytą specifine, menininko pasirinkta vaizdine ar kitokia medžiaga. Šiuo metu plačiai naudojami dirbtinio intelekto modeliai dažnai yra normatyviniai, sukurti masinei auditorijai ir pasižymi šabloniškumu. Tačiau, jei menininkas gebėtų sukurti savo dirbtinio intelekto sistemą, kuri tiesiogiai atspindėtų jo kūrybines intencijas, tai galėtų tapti svarbiu konceptualiu posūkiu, galinčiu iš esmės pakeisti ne tik kūrybinį procesą, bet ir santykį su pačia technologija.

Kaip tau, kaip kuratoriui ir menininkui, pavyko sujungti abiejų šių sričių patirtį? Jau ne vieną kartą esi kuravęs ir savo personalines, ir kolegų parodas. Atrodo, kad šiandien kuratoriaus vaidmuo kartais tampa neapibrėžtas ar net išnyksta – juk kuratorius neretai veikia kaip vadybininkas, padedantis menininkams gauti erdves, paruošti tekstus, organizuoti ekspozicijas. Tačiau galutiniai sprendimai, ką ir kur eksponuoti ar kurti, vis tiek lieka menininko rankose. Kaip tavo, kaip menininko, patirtis tau padeda ar galbūt kartais trukdo, kai tenka kurti ekspozicijas kitiems menininkams?

Kai užsiimu šia tema, man visada svarbu aiškintis ir savo vidinius kūrybinius užmojus, ieškoti atsakymų į tam tikrus klausimus. Atrodo, kad per kitų menininkų kūrybą galiu atsakyti ir į savo klausimus, susijusius su ta pačia tema. Kuravimas man yra retkarčiais pasitaikantis procesas, tačiau kiekvieną kartą, kai tuo užsiimu, man tai teikia didelį malonumą. Pirmoji grupinė paroda, kurią kuravau, buvo Klaipėdoje – „Paviršiaus būklė“. Tiesa, dar prieš ją kartu su Šarūnu Baltrukoniu surengėme parodą „Texture Pack“, ir tai buvo mūsų debiutinė paroda. Tada dar nežinojau, kaip tiksliai viską organizuoti. Tačiau po to pradėjau dirbti „Meno parke“ ir praleidau ten apie penkerius metus. Tas laikas leido pažinti kuravimo „vidinę virtuvę“ – kaip viskas vyksta. Man labai patinka viską daryti pačiam – tik tekstų rašymą ir fotodokumentaciją palieku kitiems profesionalams.

Man svarbu apgalvoti visą procesą nuo pradžios iki pabaigos: svajoti apie erdves, galvoti, kaip kūriniai tarpusavyje jungiasi, kurti ekspozicijos strategiją. Tai reikalauja daug kūrybiškumo, bet kartu ir tam tikros logikos bei planavimo. Kuravime matau daug švaros ir aiškumo – tai labiau intelektualus procesas, o dirbdamas kaip menininkas „susitepi rankas dažais“. Dar studijų metu pradėjau semtis patirties – dirbau su Robertu Antiniu, o vėliau pradėjau dirbti „Meno parke“. Robertas išmokė daug konceptualių dalykų apie kūrinį kaip idėją, kaip objektą, pernešantį mintį ar kviečiantį pokalbiui. Tai man padėjo suprasti, kaip kūriniai veikia platesniame kontekste, davė daug praktinių bei strateginių įgūdžių.

Viename interviu minėjai, kad tapyba tau dažnai atsiduria vidinio konflikto epicentre, ypač lyginant su skaitmeninėmis technologijomis ir virtualios realybės suteikiamomis galimybėmis išreikšti garsą, judesį ir interaktyvumą. Kaip šiuo metu jautiesi tapybos atžvilgiu? Ar šis konfliktas vis dar tolina nuo tapybos, ar priešingai – atrandi ją naujose formose ir kontekstuose, kurie ją perkuria ar praplečia?

Buvo toks momentas, kai patyriau savotišką krizę – tuo metu kūriau JCDecaux premijos parodai video žaidimą „Quagmire“ ir visiškai netapiau. Darbas su programa „Unity“ atitolino mane nuo tapybos. Bet dabar vėl pradėjau tapyti ir supratau, kad kartais tiesiog reikia atsitraukti, kad galėtum sugrįžti prie tapybos ir praktikuoti ją su nauja jėga. Noriu tapyti tradiciniu būdu – aliejiniais dažais ant drobės.

Per savo personalinę parodą dariau akrilinius transferus – klijavau atspaudus ant drobės. Bet dabar vis labiau jaučiu, kad tradicinė tapyba savyje turi tam tikrą unikalų krūvį. Ji sukuria savitą žmogiškumo elementą – kai žiūrovas stovi prie kūrinio, o kūrinys per savo tradiciškumą tarsi įsileidžia jį į vidų. Man įdomus kontrastas tarp ekrano ar stiklo, kaip tam tikros membranos, per kurią vyksta dialogas tarp žiūrovo ir kūrinio, ir tapybos, kuri yra paviršius, medžiaga, dažų terpė, kurioje tas dialogas taip pat vyksta. Mane žavi, kad tapyba vis nesugeba „numirti“. Ji išlaiko sielos faktorių – tai, kad ji sukurta žmogaus, kad atpažįstama, paliečiama. Ir galbūt tai man ir yra svarbiausia.

Mes iš karto atpažįstame žmogišką prisilietimą, nes dirbtinis intelektas dažnai sukelia „uncanny valley“ efektą. Dabar netgi parduotuvėse galima vis dažniau rasti prekių, kurių įpakavimai sukurti dirbtinio intelekto. Ir tai dažnai sukelia savotišką pasišlykštėjimo jausmą – ne tik dėl logikos klaidų, keistų apšvietimo sprendimų ar proporcijų, bet ir dėl bendro nemalonaus dirbtinumo pojūčio. Kaip tau atrodo idėja, kai menininkai, kaip, pavyzdžiui, Agnė Gintalaitė, iš dirbtinio intelekto klaidų pradeda kurti naują meną? Ar tai yra dirbtinumo transformacija į vertingą kūrybinį įrankį?

Dirbtinis intelektas tikrai turi kūrybinę galią ir potencialą. Jo generavimo procesas turi savitą stilių, kuris jau pats savaime yra kūrybiškas. Galima sakyti, kad jis turi tam tikrą meninę vertę. Kalbant apie kūrybą – nesvarbu, ar tai vaizdinė, tapybinė ar skaitmeninė išraiška – viskas prasideda nuo emocijos. Jei dirbtinio intelekto sukurtas vaizdinys kelia kokią nors emociją – net jei per „uncanny valley“ efektą – tai jau savaime yra svarbu kūrybos prasme.

Minėjai, kad Lietuvos akademiniame meno pasaulyje trūksta informacijos, praktikos ir strategijų, kurios padėtų jauniesiems menininkams įsijungti į profesinį gyvenimą po studijų. Galbūt turi praktinį patarimą jauniesiems menininkams? Ką jie turėtų daryti, baigę studijas, kad galėtų išgyventi iš savo kūrybos?

Jeigu esi dideliame mieste, pavyzdžiui, Vilniuje, kur meno scena nuolat kunkuliuoja, lengva įsilieti į bendruomenę. Menininkai buriasi, organizuoja renginius, ir natūraliai atsiranda galimybių užmegzti kontaktus. Gyvas kultūrinis gyvenimas suteikia erdvės diskusijoms, bendradarbiavimui ir idėjų mainams. Tačiau jei mieste meno scena yra neaktyvi, situacija tampa sudėtingesnė. Tarkime, Kaune, kur yra tik viena ar kelios galerijos, dirbančios šiuolaikinio meno kontekstuose, veiklos spektras natūraliai siauresnis, o galimybės įsitraukti – labiau ribotos. Vis dėlto svarbiausia, mano manymu, yra kurti ir plėtoti unikalų kūrybinį pasaulį – savo „kosmosą“. Baigiamieji darbai ar kiti kūriniai, kurie tampa vieši, dažnai atlieka pirmąjį žingsnį, ir jie patys kalba už save. Jei tavo kūryba išskirtinė, autentiška ir gerai atlikta, ji natūraliai sulauks dėmesio. Todėl mano patarimas būtų nesikoncentruoti į išorines aplinkybes ar trūkumus, o pirmiausia gilintis į savo kūrybą. Reikia nuolat kurti, tyrinėti, nebijoti eksperimentuoti. Kai esi tikrai įsitraukęs į kūrybos procesą, tai ne tik suteikia prasmę, bet ir ilgainiui atveria duris į platesnes galimybes. Kūryba, kuri įkvepia, visada randa savo kelią.

Ar turi planų parodą „Tarpinės gliaumos“ eksponuoti kur nors kitur, pavyzdžiui, Vilniuje? Galbūt planuoji ją pakeisti ar praplėsti?

Galvoju apie galimybę sukurti trečią parodos dalį Vilniuje, bet ji būtų paskutinė. Keista, nes dažniausiai viskas vyksta atvirkščiai – pirmiausia paroda būna Vilniuje, o paskui keliauja į kitus miestus. O čia priešingas variantas. Norėčiau, kad trečia dalis būtų šiek tiek kitokia, galbūt su kitokiu kūrinių išdėstymu ar naujais akcentais. Ieškočiau kitokių santykių tarp kūrinių ir erdvės. Šiuo metu svarstau apie įvairias netradicines erdves. Pavyzdžiui, Panevėžyje yra Aukštaitijos vandenų rezervuaras – toks senas vandens valymo įrenginių bunkeris. Norėčiau parodą perkelti į panašias emociškai unikalias erdves, kurios pačios turi istoriją. Man būtų įdomu išeiti už galerijų ribų ir parodą eksponuoti neinstitucinėje erdvėje, kažkur nuošaliau, kur pati vieta suteiktų papildomos reikšmės turiniui. Tokios vietos kūryboje atveria naujas galimybes.