Ne diktavimas, o dialogo ieškojimas. Pokalbis su architekte Ieva Cicėnaite apie parodų architektūrą ir dialogiškumą

Ieva Cicėnaitė – daugeliui kultūros lauko žmonių, muziejams ir galerijoms pažįstama kaip parodų architektė. Šiuo metu ji dirba Parodų skyriaus vadove Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir yra atsakinga ne tik už parodų architektūros kūrimą, prodiusavimą, bet ir už komandinio darbo koordinavimą, į kurį įeina daugybė skirtingų segmentų – nuo parodų koordinatorių darbų planavimo iki vitrinų rankenėlių parinkimo. Ieva yra dirbusi tiek su šiuolaikinio meno parodomis, tiek su istoriniu turiniu, ir apskritai turbūt priklauso tai kartai architektų, kurie prisidėjo prie parodų architektūros žanro išvystymo muziejuose iki dabartinio lygmens, kai net ir mažesnės personalinės dailininkų parodos nebeapseina be architekto prisilietimo, o ką jau kalbėti apie didžiąsias, kuriose architektūros efektas neretai sudaro rimtą konkurenciją eksponatams. 

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė: Ieva, Tu esi architektė, kuri dirba muziejuje su istorinėmis parodomis. Esame kalbėję apie iššūkius, kurie kliūva dirbant su istorine medžiaga ir bei artefaktais, ir kaip tai skiriasi nuo darbo su vizualiuoju menu. Norėčiau, kad papasakotumei, kas Tave motyvuoja, kas Tau yra įdomu darbe, kurį dirbti šiuo metu? Kokios Tavo, kaip architektės, darbo vertybės ir principai? Kuo jie skirtųsi/skiriasi nuo architektų darbo su „ne kultūrine, ne muziejine“ medžiaga?

Ieva Cicėnaitė: Lietuvos nacionaliniame muziejuje taip, dažniausiai architektūrą kuriu istorinėms parodoms  ar nuolatinėms ekspozicijoms, bet apskritai – labai plačiai, kartais ir tos skirties nebelieka, kaip, pavyzdžiui, Etnografinio oparto atveju. Aišku, esama skirtumų: kitoks priėjimas, koncepcijos paieška, architektūrinė išraiška, perduodama žinutė. Istorinėse parodose mažiau vietos interpretacijai, daugiau objektyvumo, kas vis dėlto svarbiausia kuratoriui (ar mokslininkui). Istorinėse parodose eksponuojami objektai be tinkamo jų atskleidimo, perteikimo yra nebylūs, savaime jie nebūtinai gali papasakoti istorijas, ir dažnai net ir jų estetinis grožis atsiskleidžia tik žinant visas aplinkybes, istorinį kontekstą. Mano, kaip architektės, darbas – prakalbinti, padėti, pastatyti, apšviesti, priderinti aprašą ar garsinį pasakojimą taip, kad istoriją menantis eksponatas prabiltų. Esu kūrusi parodų, kuriose jaučiamasi kaip teatro ar filmo scenose, pavyzdžiui, tarptautinėje LNM parodoje „1000000 žingsnių: Gintaro kelias nuo Romos iki Baltijos“ (2022), tada kai kuriose salėse sugalvojau panaudoti romėniško interjero elementų su tikro vandens baseinėliu, tada lankytojas, atėjęs į parodą, ima kitaip žiūrėti į gintaro veidrodėlį ar žiedelį, nes jie įgauna tam tikrą kontekstą. Turbūt didžiausias skirtumas tarp istorinių ir vizualiojo meno parodų yra tas, kad vizualiajam menui konteksto kurti nereikia, svarbiausia – netrukdyti. 

Architektui svarbus ir techninių reikalavimų sąrašas (mikroklimato užtikrinimas, šviesos intensyvumo nustatymai, stiklo gaubtai ir vitrinos, kuriose ne viskas greta ir bet kaip gali būti eksponuojama ir pan.), kurti tenka atsižvelgiant į gausybę iššūkių ir apribojimų. Geriausiai jaučiuosi, kai (iš)sprendžiu iššūkius (ir techninius, ir kūrybinius, ir bendradarbiavimo), jie man – didžiausia motyvacija, juk svarbu, kad paroda ne tik gražiai atrodytų, svarbus ir kokybiškos, pilnavertės patirties kūrimas. Mėgstu draugams ir kolegoms vesti architekto ekskursijas po savo parodas, kur pasakoju savo liniją, savo temos išskleidimą, kuris dažnai nėra paprastai perskaitomas, bet sudaro parodos visumą.

Formaliai nematau labai didelio skirtumo tarp darbo su statybos projektais: turi rasti geriausią sprendimą konkrečiam uždaviniui, derinti tenka su užsakovais ir institucijomis (lygiai kaip su kuratoriaisi ir muziejininkais), atitikti statybos techninius reglamentus (universalaus, prieinamo dizaino principai, eksponatų apsaugos reikalavimai), dirbti komandoje su statytojais (techninis muziejaus personalas), juk galutinis vartotojas turi gauti tai, ko jam labiausiai reikia – kokybišką patirtį. Vis dėlto kultūrinė medžiaga augina, plečia pažinimo lauką, kutena jusles.

J. M.-J.: Kaip vertintum parodų architektūros lauką Lietuvoje? Ar galėtumei įžvelgti jos raidą, plėtotę, kalbant apie Tavo aktyvios veiklos laikotarpį (nuo kada pradėjai ir dabar)? Įdomu, kaip kito pats architekto vaidmuo kūrybiniuose projektuose, atsakomybių ribos komandoje. Iš Tavo perspektyvos, o galbūt ir kolegų pastebėjimų. 

I. C.: Kiek žinau, didieji, o gal ir mažieji muziejai turėdavo dailininkus, kurie ekspozicijas dėliodavo pagal grožį. Nesu atlikusi net menkiausio tyrimo, tik kalbėdamasi su muziejininkais ir galerijų darbuotojais susikūriau panašų vaizdinį. Kažkas juk kurdavo ekspozicijas, ir parodos ne pačios save išeksponuodavo, bet stipraus fokuso į būtent erdvinę visumą neužčiuopiau.

Šiandien, mano nuomone, Lietuvoje parodų architektūra labai aukšto lygio. Pirma paroda, prie kurios architektūros dirbau architektūros biure „aexn“ (vadovas Tomas Grunskis), buvo „Šaltojo karo metų modernizmas. Menas ir dizainas: 1945–1970“. Tai buvo vienas iš „Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009“ projektų, o atvežtinę parodą iš Viktorijos ir Alberto muziejaus (Londonas) teko pritaikyti po rekonstrukcijos atidarytos NDG erdvėms. Buvau jauna studentė ir net nekėliau klausimo, ar reikia parodai architekto, akivaizdu, kad jis buvo būtinas. Vėliau, dirbdama kitose institucijose, supratau, kad tai buvo didelė naujovė, kad parodai architektus samdydavo pavienės (matyt, labai pažengusios) galerijos ar muziejai. Bet po pirmųjų projektų tapo akivaizdu, kaip paroda įgauna kitokį kūną, kai prisijungia architektas. Erdvei sukuriamas scenarijus, objektai skaitomi pagal surežisuotą seką, svarbus kiekvienas elementas – šviesotamsa, spalvos, garsai, erdvės parametrai veda kūną ir sąmonę nutiestu keliu. Per savo karjerą (čia reikia pastabos, kad juokiuosi) išbandžiau daugybę pavykusių ir mažiau pasiteisinusių sprendimų, kad padėčiau lankytojui lengviau suprasti, laisvai interpretuoti, atkreipti dėmesį ar tiesiog atsipalaiduoti. Kaskart po parodos atidarymo atrodo, kad dar ne pakankamai, dar reikėjo vienur ar kitur pabandyti kitaip. Ir taip kasdien. Kartais, dirbdama prie projekto, kuriu ne tik architektūrą, bet kuruoju, kuriu pasakojimą, siužetą, ir su komanda ieškome, kaip visumą sujungti į sklandžią parodą.

Apskritai, geras architektas padeda visai kūrybinei komandai dirbti (ar bent man taip tinka), neretai namų darbus išdalinu pati, kad procesai įvyktų laiku ir atidaryme parodos autoriai svečių lauktų su taure rankoje, o ne dažų voleliu.

J. M.-J.: Kai aš pradėjau kuruoti parodas, apie 2010 metus, nebuvo nė minties, kad kūrinių išdėstymo logiką ir apskritai visą atmosferą galėtų padėti kurti kas nors kitas, o ne kuratorius. Tuo metu visi taip dirbo, o ir iki šiol daug kur architekto įsitraukimas yra prabanga. (Vis tik tai ir išteklių pareikalauja daugiau, neretai honorarai viršija kuratorių honorarus, kai galimybės ribotos, darbas tenka arba kuratoriui, arba menininkui). Taip pat kartais pasigirsta kritikos architekto dominavimui, kai jo kūrybinė vizija ima nustelbti patį menininką ir jo viziją, kaip turėtų būti pateikiami jo darbai. Su tokia situacija esu tikrai susidūrus ne kartą, kai reikia tapti tarpininke ir subalansuoti architektūrinę bei paties menininko viziją, kad abiem pusėms tiktų. Kaip Tu vertini šitą savitą konkurenciją dėl vizijos? Kokių atvejų esi patyrus šia tema ir ar/kaip pavyko jas išspręsti?

I. C.: Aišku, kai kuratorius ir/ar menininkas turi stiprią idėją, įgudusią akį, jaučia erdvę, viskas gali puikiai pavykti ir be architekto. Tačiau nutinka ir taip, kad trūksta rišamojo dėmens, tuomet bendradarbiaujama su architektu. Puikiai suprantu pavojų, kai, susidūrus dviem kūrybinėms galioms, bendradarbiavimas gali žlugti ir pakenkti projektui. Pati laikausi nuosaikiai ir, jeigu tenka dirbti su menininku, pirmiausia stengiuosi į jį įsiklausyti ir išgirsti. Menininkas geriausiai jaučia savo kūrinių dinamiką, turi sunkiai apčiuopiamų nuojautų, tad jei jų nepaisysi, visuma dažnai nesuveiks. Dar įdomesnė patirtis, kai teko tarpininkauti tarp kūrėjo ir kuratoriaus, bet įsiklausius į abiejų pusių nerimą ir pabandžius skirtingus kelius, viskas pavyko labai sklandžiai, o rezultatas džiugino visus. 

Kurdama architektūrą, visada stengiuosi kūrinių, temos ar eksponatų neužgožti, o jeigu jau taip, tai labai pasvėrus, labai įsivertinus. Pavyzdžiui, jau minėtos scenografijos kupinos parodos – be dekoracijų, nedideli objektėliai, kad ir labai gražiai sudėti už stiklo, lankytojui liktų nebylūs. Ir priešingai, kai eksponuojami vizualiojo meno darbai, architektūra su jais neturi konkuruoti, juo labiau užgožti. Tikiu, kad čia mano asmeninės savybės –  ne diktavimas, o dialogo ieškojimas. Tačiau sutinku, kad būna visaip.

J. M.-J.: Kalbant apie parodų architektūrą, visuomet kyla prieinamumo klausimas. Man įdomu, kaip Tu žvelgi į prieinamumą, ar teko labiau gilintis į šį diskursą, ar kaip nors ryškiau susidurti su juo praktikoje? Gal galėtum pasidalinti savo požiūriu bei galbūt – pavyzdžiais, kuriuos teko išbandyti, pajausti, patirti praktikoje arba pamatyti įkvėpusių/verčiančių susimąstyti svetur.

I. C.: Projektuojant kaip abc laikausi universalaus dizaino principų: aukščio aspekto, pločio, apšviestumo ir pan. Aišku, tai priklauso nuo techninių patalpų parametrų. Kartais dėl dramatinio efekto „pakomplikuoju“ vieną ar kitą elementą (tenka pasiaurinti ar pažeminti praėjimą, sukurti nedidelį pandusą, pritemdyti ar pan.), bet net ir tokie „išsišokimai“ turi gerai apgalvotus prieinamumo variantus. Specialiai niekada neskirstau lankytojų, manau, kad darbai turi būti prieinami visiems. Vis dėlto jaučiu ir matau, kad parodas pritaikyti žmonėms su specialiaisiais poreikiais – vis dar nemažas iššūkis. Ne tik finansinis. Trūksta ir noro ar supratimo. Tačiau LNM aktyviai ties tuo dirba, tad labai tikiu, kad universalus dizainas bus dar plačiau suprantamas ir taikomas. Stengiamės, kad mūsų parodos būtų suprastos ir perskaitytos aklųjų ir silpnaregių ar klausos sutrikimų turinčių lankytojų.

J. M.-J.: Kokias/kieno parodas Tau daryti įdomiausia? Kodėl?

I. C.: Neturiu favoritų, man patinka dinamika, tad vertinu projektus, kuriuose tenka dirbti su skirtingomis temomis, masteliais, erdvėmis, komandomis ir prisiimti naujus iššūkius. Negalėčiau įvardinti nė vienos parodos, kuri būtų tapusi blogu pavyzdžiu – visos išmokė žiūrėti plačiau, ieškoti giliau, klausytis įdėmiau.

J. M.-J.: Ar turi šioje srityje kokių autoritetų?

I. C.: Yra daugybė architektų, kurių darbais nuoširdžiai žaviuosi ir dažnai baltai pavydžiu (kad ne aš sugalvojau), bet savo kelią kuriu pati. Mano autoritetai veikiau moko mąstyti plačiau, žengti toliau nuo įprasto, išmokto kelio. 

J. M.-J.: Ačiū už pokalbį.