VDA Skulptūros studenčių baigiamųjų darbų paroda „Blyškus oras“ Radvilų rūmų dailės muziejuje

Birželio 6 d., ketvirtadienį, 19 val. LNDM Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) įvyks grupinės VDA Skulptūros studenčių baigiamųjų darbų parodos „Blyškus oras“ šventinis atidarymas.

Parodos lankymas – nuo birželio 4 d. 

Viltis, kitaip nei lūkestis, yra ne vien nuojautos miražas, bet ir raginimas dorotis su iššūkiais, būtų jie tiesiogiai pakeliami ar ne – tikimės geriausio. Išties, kada viliamės kažko, mes ne vien susimąstome apie padarinių galimybes, bet ir išbandome pačias galimybes, su pastangomis paveikti ateities įvykių tėkmę. 

„Blyškus oras“ – jungtinė VDA Skulptūros katedros studenčių Ievos Marijos Andrulytės, Saulės Šmidtaitės ir Simos Jundulaitės baigiamųjų darbų paroda – įkūnija šių pažadingų galimybių išbandymus, kuriuos dar galėtume pavadinti vilties terapinėmis pratybomis: čia svarbiau pats veiksmo gydomasis poveikis, nei kiek galimybių išbandymo sėkmė ar nesėkmė.

Viltis yra asmeniška, tačiau sykiu pranokstanti asmeniškumą. Ievos Marijos Andrulytės intymiame šokyje su įvairiomis rastomis ir industrinėmis medžiagomis viltis apsigyvena perdegimo visuomenės nualintame kūne. Girdime, kaip alsuoja žmogaus kūnas ir kaip jis stengiasi gyti ir formuoti savo neuroplastiškumą pagal New Age stiliaus ritmiškus kvėpavimo pratimus – tai bandymai manifestuoti troškimus, periodiškai pertraukiami mūsų išmaniųjų telefonų notification’ų. Kartu sulig žmogaus kūnu alsuoja ištisa apytakos mechanizmų visuma: rožinio kvarco kristalai, melsva debesų projekcija ir sidabriniai nerūdijančio plieno vamzdžiai. 

Saulės Šmidtaitės video instaliacijoje, žvilgsniu keliaujančiai po dešimtojo dešimtmečio ir pirmojo dešimtmečio gyvenamųjų kambarių interjerus, bei pilkuose grafitu štrichuotose popieriaus lakštuose, viltis praranda įprastas linijines laikines koordinates. Ateities trokštanti viltis papuola į tuščių interjerų belaikį vakuumą – regime menininkės kruopščią selekciją iš mamos užfiksuotų užuolaidų tekstilės atvaizdų albumo. Visgi belaikiškumas nėra pačių kambarių erdvių savybė, kiek ji yra artimo asmens netektį išgyvenančio žmogaus sąmonės būklė: tai asmeninės atminties pastanga atgaivinti mamos darytas fotografijas tam, kad vienu metu praeities ir dabarties bei artimų ir svetimų gyvenamų erdvių vaizdinių susiliejimas būtų išgyventas iš naujo – ir šio pakartotinio veiksmo pagalba būtų įsąmoninta racionaliai nesugriebiama gedėjimo jėga.

Viltis, būdama junginiu tarp troškimo ir tikėjimo, gali išaugti ir į kosmologinę įtampą. Savo epinėje video instaliacijoje bei tamsių tirštų spalvų sprogimus ar dangiškuosius ūkus primenančiuose paveiksluose Sima Jundulaitė atsispiria nuo savo tėčio gimtosios žemaitiškos aplinkos ir gręžiasi į netoliese įrengtą seismologinių tyrimų stotį bei buvusią sovietinių karinių raketų bazę. Šioje perspektyvoje asmeninis gedulas įvejamas į maginio mąstymo pluoštą, kuriame nušvinta jungtys tarp prisiminimų apie tėtį, istorinių ir folklorinių perturbacijų bei orų prognozių; tai balansavimas tarp santarvės ir didingumo pagal vadinamąją mezoamerikietišką pozityvaus nulio formulę.

— Rokas Vaičiulis

Menininkės dėkoja:
LNDM Radvilų rūmų dailės muziejui
Aleksandrui Kavaliauskui
Laurai Kaminskaitei
Deimantui Narkevičiui
Matui Šatūnui
Grigaliui Grinčelaičiui
Vytautui Narbutui

Dizainas: Greta Augustinaitė

Parodos darbo laikas:
II–III, V–VI 11:00–19:00
IV 12.00–20.00
VII 11.00–17.00

Ši paroda yra VDA Baigiamųjų darbų parodų programos dalis.