Dar ne visą save parsisiunčiau iš elektromagnetinės audros

Šiuolaikiniame mene pastebima gili videožaidimų ir kibernetikos estetikos įtaka jauniems menininkams, kurie augo su šiais skaitmeniniais pasauliais ir jų vizualinėmis kalbomis. Šią tendenciją atspindi grupinės parodos „Tarpinės gliaumos / Intermediate Glooms“ kontekstas. Jame menininkai tyrinėja realybės manipuliacijas, susiedami šiuolaikinio meno ir technologijų įtaką bei atspindėdami trapumo ir neapibrėžtumo jausmus, būdingus skaitmeninės kultūros patirčiai. Lietuviško ir angliško pavadinimo neatitikimas atspindi kultūrinius niuansus, suteikdamas papildomą prasmės sluoksnį, kur „Tarpinės gliaumos“ pabrėžia tarpiškumą ir neapibrėžtumą, o „Intermediate Glooms“ akcentuoja melancholiją ir pereinamųjų laikotarpių nuotaiką, taip atverdami platesnes interpretavimo galimybes. Tokia pavadinimo ir tematikos sintezė leidžia tyrinėti bei interpretuoti įvairius nestabilumo ir neapibrėžtumo aspektus, būdingus mūsų laikmečio kultūrai. Tai ypač aktualu Z kartai, kuri augo su skaitmeninėmis technologijomis ir žaidimais, dabar jau tapusiais nostalgiškais simboliais.

Eglės Marcinkevičiūtės kūrinys „Myli – nemyli? Žydi – nežydi“ geba peržengti tradicinės tapybos ribas ir sukurti unikalų poetinį pasaulį. Marcinkevičiūtė išlaisvina tapybą iš dvimačių suvaržymų, siekdama išplėsti paveikslo sąvoką ir materialumą. Menininkė kuria natiurmortinius sprendimus, peržengiančius tradicinės tapybos rėmus. Ji eksperimentuoja su skirtingomis medžiagomis ir tekstūromis, kurios suteikia darbams erdvinį ir taktilinį pojūtį. Tokiu būdu E. Marcinkevičiūtės kūrinys tampa daugiau nei vien plokštumos vaizdavimu – jis įtraukia žiūrovą į intymų ir poetišką patyrimą. Menininkė ieško būdų, kaip tapybą paversti daugiamačiu meno kūriniu, kuris kviečia žiūrovą tyrinėti ir jausti fizinį ir emocinį svorį. Darbe videoprojekcija su sparno ir skrydžio motyvu praturtina kūrinio estetiką, suteikdama dinamiškumo ir simbolizuodama laisvę bei naujų horizontų siekį. Šis kūrinys skatina permąstyti paveikslo sąvoką ir jo vietą šiuolaikinio meno kontekste, suteikdamas naują dimensiją tapybos išraiškai.

Parodos kuratoriaus Manto Valentukonio paveikslas „Even Water Boils When It’s Meant To“ suteikia parodai reikalingą pauzės momentą, subtiliai pristabdydamas jos dinamiką. Šis kūrinys išryškina medijos dvilypumą, derindamas rankų darbo skaitmeninį atspaudą su tradicine aliejine tapyba. Valentukonis į kūrinį integruoja hibridinio meno idėją, kuri šiuolaikiniame kontekste ypač aktuali dėl technologijų pažangos. Darbas išryškina subtilią ribą tarp skaitmeninio ir fizinio meno, kviesdamas žiūrovus apmąstyti, kaip šiuolaikinėje kūryboje gali būti įveiklintas skaitmeniškumas. Apie hibridiškumą kalba ir Emilie Alstrup, savo kūrinio „Lucy Al 288-1“ pavadinimu referuodama į 1974 m. Etiopijoje rastą australopiteko patelės fosilinių kaulų fragmentą – vadinamosios „žmonijos motinos“ palaikus. Šis darbas nagrinėja žmogaus, kaip animalistinės būtybės, santykį su technologija. Jis parodoje įveda judančio paveikslo sąvoką per lentikuliarinę spaudą, kuri pasižymi ekraninio paviršiaus savybėmis, sukuriančiomis atskirtį nuo žiūrovo. Tokiu būdu kūrinys tampa kontrastu tradicinei tapybai, siūlydamas naują dialogą tarp meno formų ir medijų.

Sandra Golubjevaitė kūrinyje „{d/f_o} [-non] [-pinH]“ nagrinėja kodavimo kalbos koncepciją, tradiciškai siejamą su steriliomis, technologiškai orientuotomis sritimis, tačiau pateikia ją intymiai ir jautriai. Naudodama kamerą, fiksuojančią ranka rašytą poeziją (ją skaitmeninė sistema dėl kameros neryškumo ar apšvietimo trūkumo interpretuoja savaip), menininkė sukūrė organišką tekstą, kurio lygiaverčiai autoriai yra ji pati ir technologinės paklaidos faktorius. Šis kūrinys išsiskiria subtilia technologijos ir intymumo sąveika, pabrėžiančia jo estetinį jautrumą.

Clara Schweers kūrinys „Lucid Figurals“ nagrinėja erdvių atskyrimą bei žiūrovo įtraukimą į erdvę, kuri primena kompiuterinių personažų pasaulį, sukurtą naudojant vaizdo žaidimų variklius. Kūrinyje užmezgamas ryšys tarp žiūrovo ir stebėjimo objekto, kuris atspindi postinternetinę romantiką, būdingą seniesiems vaizdo žaidimams su jų neatitikimais, formos ir kūno deformacijomis. C. Schweers mezga dialogą tarp fizinės ir skaitmeninės tikrovės, nagrinėdama žiūrovų vaidmenį šiuolaikinio meno kontekste.

Šarūno Baltrukonio kūrinys „Glacier“, įkvėptas užšalusio ledo sluoksnio, po kuriuo teka vanduo, simbolizuoja kintančias ir dinamiškas gamtos jėgas. Menininkas jungia tapybą su armatūra, kurią alpinistai naudoja kalnuose, ir organiniu stiklu, siekdamas atkurti užšalimo momentą bei po juo slypinčio vandens judėjimą. Projektoriaus sukurtas efektas papildomai sustiprina iliuziją, atskleidžiant nuolat kintančią vandens tekstūrą ir būseną, suteikiant kūriniui gyvybės ir judesio pojūtį. Š. Baltrukonis sujungia įvairias medžiagas ir technologijas, siekdamas perteikti gamtos vitališkumo ir jos simuliacijos trapumo santykį.

Parodoje menininkai eksponuoja hibridinius kūrinius, kuriuose tapyba tampa įvairių kontekstų ir paviršių sinteze, gimdančia organišką kūną. Ši sintezė, persmelkta technologijų, ne tik atspindi šiuolaikinio pasaulio aktualijas, bet ir įgauna subtilų romantizmo atspalvį. Ekspozicija perteikia jos autorių, priklausančių kartai, kuri augo su skaitmeninėmis technologijomis ir vaizdo žaidimais, patirtis. Šie elementai, tada buvę priemone pabėgti nuo realybės, dabar leidžia menininkams sukurti sudėtingus ir daugiasluoksnius naratyvus, kviečiančius žiūrovus į gilią refleksiją apie mūsų laiko technologinius ir emocinius kraštovaizdžius.