Mefistofelis tyko už kiekvieno pamėgtuko. Rodiono Petrovo (Rodion Petroff) paroda „Paremti tikrais vaizdais" „Baroti“ galerijoje Klaipėdoje

Keliaudami kartais pasiduodame snobiškam norui jaustis viršesni už kitus turistus – liaujamės fotografavę viską iš eilės ir bandome  ir lankomus miestus užkonservuojame vidinėje žvilgsnių fotojuostoje, tačiau šioji pozicija greitai tampa kleptomaniška. Bandant sukurti savitą kelionių naratyvą, iškyla paradoksas: ar tikrai galime patirti ir suprasti kultūrą, jei esame tik svečiai, viską stebintys per laikinumo objektyvą? Mūsų patyrimo siekis gali tapti savotišku kultūriniu pasisavinimu vietoje autentiško susitikimo su vietine kultūra. Menininko Rodiono Petrovo (Rodion Petroff) paroda „Paremti tikrais vaizdais“, eksponuojama „Baroti“ galerijoje iki lapkričio 15 d., tyrinėja šias ir kitas dviprasmybes, susijusias su patirties ir jos atvaizdavimo santykiu.

Parodoje, pristatomoje tapybos darbų serijoje „Sąmyšis“ (angl. „Blend“), menininkas pasitelkia kontrastingas formų interpretacijas – nuo griežtų architektūrinių struktūrų iki laisvų, abstrakčių dažų smūgių. Matome miestų miražus, kur architektūros siluetai bei gatvės scenos yra neįprastai susipynusios, sukuriant sapnišką, beveik siurrealistišką atmosferą. Pastatų fasadai, frontonai ir kupolai, taip pat aukšti modernūs dangoraižiai fone sukuria miesto architektūros ir istorijos dialogą. Kūriniai suteikia judėjimo ir gyvybingumo įspūdį, kuris išgaunamas dėl dinamiškai iškraipytų perspektyvų. Šie paveikslai perteikia miesto dinamiką ir (galbūt) transformatyvias jėgas, kurios keičia mūsų gyvenimo būdą ir supratimą apie realybę. Tarpusavio sąveika tarp žmonių ir jų aplinkos yra vienas iš kūriniuose iškeliamų filosofinių klausimų – kaip įsikuriame ir prisitaikome prie nuolat kintančios aplinkos. Čia taip pat svarstomos laiko ir atminties, miesto gyvenimo ir identiteto, globalizacijos ir jos poveikio individualumui temos.

Daugiasluoksniai tapytojo kūriniai atveria miesto konteksto ir laiko tėkmės tematiką. Architektūros elementai atspindi senąsias tradicijas ir istorinę praeitį, tuo tarpu šiuolaikinės figūros su modernaus gyvenimo atributais akcentuoja ne tik dabartinius gyvenimo aspektus, bet ir galbūt pandemijos sukeltas socialines permainas. Paveikslai sukelia  dvilypius jausmus – viena vertus, jų ryškios, žaismingos spalvos ir gyvybingi vaizdai gali suteikti optimizmo, kita vertus, iškraipytos perspektyvos ir perpinti elementai, vizualiniai gličai gali kelti nerimą ar dezorientaciją. Šioje emocinėje dviprasmybėje telpa ne tik praeities ir dabarties susidūrimas, bet ir praradimo bei pasikeitimo tema. Drobės kviečia žiūrovą pažvelgti giliau ir pamąstyti apie miesto tapatybės kaitą, praeities pėdsakus šiuolaikiniame peizaže bei amžiną laiko tėkmę. Čia, parodos erdvėse, miestas tampa metafora: jis atsiranda ir išnyksta su kiekvienu mąstymo trūktelėjimu, o jo veikėjai yra  lyg optinės iliuzijos, gyvuojančios tik mūsų vaizduotėje ir klausiančios, ar esame tik fantazijos momentinės reprodukcijos išgalvotame pasaulio labirinte.

Šie miesto peizažai kviečia reflektuoti apie humanistinės geografijos ir fenomenologijos perspektyvas šiuolaikinio urbanizmo ir meno kontekstuose. Kūriniai neabejotinai atgaivina Walterio Benjamino mąstymą apie flâneur – miestiečio klajojimo meno ir patirties koncepciją, kai į gatves leidžiamasi ne tam, kad rastum, bet kad būtum surastas. Tai yra mūsų eros urbanistinio gyventojo perspektyva, gyvenimo ritmą atspindinti nuolat besikeičiančiose didmiesčių erdvėse, kur architektūros, kaip kultūrinio palikimo, ilgaamžiškumas susiduria su žmogaus egzistencijos trumpalaikiškumu.

Rodiono Petrovo paveikslai dera ir su Jeano Baudrillard’o simuliakrų bei hiperrealizmo sampratomis, ragindami žiūrovą ne vien gilintis į regėjimo akiratį, bet ir įsisąmoninti, kaip šis vizualinis naratyvas veikia mūsų suvokimą apie realybės ir vaizduotės samplaiką. Kyla klausimas, ar šie urbanistiniai peizažai yra tiesiog pastebėjimų fiksavimas, ar jie aktyviai prisideda prie mūsų miestų bendro įvaizdžio ir kolektyvinės atminties kūrimo procesų. Galime svarstyti,  kad šie kūriniai yra ne tik estetinis pasirinkimas, bet ir filosofinė pozicija, leidžianti suvokti miestų planavimą, architektūrą ir kasdienybę – tarsi mūsų kultūrinės sąmonės ir savęs išraiškos veidrodį.

Petrovo  paveikslų vizualinė kalba atveria duris į kompleksinį miestovaizdžio interpretavimą, kuris įsikūnija ne tik kaip estetinis objektas, bet ir kaip filosofijos bei meno istorijos diskurso prieštaravimų bei persipynimų mozaika, atspindinti kultūrinį ir sociopolitinį kontekstą. Įprasmindami miestų tekstūrą ir urbanistinės evoliucijos sluoksnius, kūriniai tampa žmogaus būties ir laiko sampratos susidūrimo metafora. Filosofas Platonas suvokė pasaulį kaip tobulų formų atspindžius; čia miesto peizažas yra tikroviškas, tačiau gali būti matomas ir kaip mūsų pasaulio imitacija, simbolizuojanti idėjų bei idealų kaitą.

Meno istorijoje, nuo impresionizmo iki postmodernizmo, miesto peizažai dažnai tapdavo kūrybos terpe, per kurią menininkai tyrinėjo ir kritikavo savo laikų visuomenės pokyčius. Parodos „Paremti tikrais vaizdais“ paveiksluose slypi pasakojimas apie industrializacijos ir globalizacijos poveikį, kur modernieji pastatai atstoja gotikos ar baroko architektūros šedevrus. Tačiau vietoj melancholiškos praeities nostalgijos šie vaizdai gali būti interpretuojami kaip postmodernistinis pastebėjimas apie pragmatišką adaptaciją ir hibridines kultūras. Jos formuoja mūsų miestų veidus kaip pasaulėvaizdžio svetimkūniai, atspindintys naiviojo cinizmo paradoksą – apgailestaujame dėl prarasto grožio vientisumo, tuo pačiu ironiškai priimdami komercinio ir technologinio progreso neišvengiamybę kaip milžinišką „Samsung“ reklamą ant Barselonos katedros.

Parodoje eksponuojamas ir netikėtas video darbas, kuriame kaimyninės meno institucijos vadovas bėgioja primindamas kultūrinę bendruomenę pralinksminusius (arba priklausomai nuo skonio ir požiūrio – pašiurpinusius) savo TikTok video klipus. Kaip šiuolaikinis P. T. Barnumas, jis flirtuoja su populizmu, demonstruodamas vieną iš meno pasaulio dilemų: ar įmanoma, kad menas išlaikytų savo gilią prigimtį ir kartu žengtų koja kojon su visuotinai mėgstama, bet paviršutiniškumą skatinančia socialinės medijos realybe? Kaip išlaikyti savo patrauklumą ir matomumą akimirksniu kintančiame kultūros kraštovaizdyje, neperžengiant ribos, už kurios prarandamas ne tik prasmingumo, bet ir pasitikėjimo bei pagarbos kapitalas. Mefistofelis tyko už kiekvieno pamėgtuko.

Rodiono Petrovo (Rodion Petroff) paroda „Paremti tikrais vaizdais” „Baroti“ galerijoje (Didžioji vandens g. 2/ Aukštoji g. 1 Klaipėda) veikia iki lapkričio 15 d.