GWK‘ 18: Kauno žvaigždėlapyje atrastos vietos, pamestas laikas ir vasaros paviljono statybos

Pažongliruokime skaičiais: 1 atidarymas ir (net) 12 parodų, 1 performansas, o instaliacijos – 2, 4 muzikiniai pasirodymai ir 1 piknikas, atviros menininkų studijos – 3, žurnalo pristatymas – 1, projekto pristatymas – taip pat 1, diskusijos – 2, dūzgės – 1, o pabaigai – 1 vakarėlis. Viso: 30 kultūrinių veiklų ir keturios dienos. Koks šio žaidimo tikslas? – gegužės 10 – 13 dienomis vykęs Gallery Weekend Kaunas‘ 18 (GWK) renginys. Trečiąjį kartą surengtas Kauno galerijų savaitgalis pasitiko atnaujintu ir tonizuojančiu raudonai-oranžiniu vizualiniu identitetu bei gera naujiena – GWK nuo šiol oficialiai yra globalios iniciatyvos, skatinančios dialogą tarp kūrėjų ir meno institucijų bei specifinių, konkrečioms vietoms skirtų, projektų įgyvendinimą, dalis. Tad ir šiais metais GWK įteikė kiekvienam smalsiam meno gerbėjui po žvaigždėlapį ir pasiūlė kilti drauge – atrasti naujų žvaigždžių miesto plane.

Pirmąja renginio žvaigžde tapo mieste stūksantis Ąžuolų (Pelėdų) kalnas, kur vyko oficialus galerijų savaitgalio atidarymas, kurio metu pristatytos dvi parodos, instaliacijų ekspozicija, surengta teatralizuota ekskursija, o vakaro pabaigoje – muzikinis pasirodymas ir piknikas gryname ore.

Kadangi vienu šių metų tikslu organizatoriai įvardino senų, primirštų erdvių prikėlimą, todėl neatsitiktinai atidarymas vyko buvusioje laikinojoje M. K. Čiurlionio galerijoje, dabar priklausančioje Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetui (KK JVMF). Fakulteto dekanė Sigita Saulėnienė atidarymo metu džiaugėsi, jog ši vieta tampa atvira ir prieinama jaunimui bei visiems, besidomintiems šiuolaikinio meno procesais.

Atradimu žvaigždėlapyje tapo vilniečių menininkų, konstruojančių garso objektus, skulptūras, atliekančių performatyvius pasirodymus – Mikalojaus Smulskio ir Simono Nekrošiaus – garso instaliacija „Stogas“. Medžio konstrukcijos, užpildžiusios laikinosios galerijos ekspozicijų erdvę, architektūriškai perkonstravo plotą, suskirstydamos jį ažūrinėmis pertvaromis, kurios dėl žiūrovų sukeltų oro virpesių skleidė abstrakčius garsus. Instaliacija, unikalią istoriją turinčiai erdvei, tapo iššūkiu, sujudindama laiko sluoksnius ir atverdama erdvę eksperimentams ir neįprastiems garsiniams potyriams. Antrasis vakaro netikėtumas – tapytojo, scenografo Aurio Radzevičiaus instaliacija ant galerijos pastato stogo. Pritvirtinti prie frontono, menininko kurti personažai, žvelgdami į apačią priminė superherojus, nusileidusius apsaugoti žiūrovų, galbūt, nuo fotomenininko Algio Griškevičiaus, kurio paroda atidaryta menų fakulteto galerijoje „Bright and Showy”, mutantų – deformuotų būtybių su paukščių galvomis. A. Griškevičiaus vieno kadro pasakojimuose toje pačioje laiko linijoje atsiskleidžia šiandienos žmogaus dabartis ir ateitis. Kinematografiški siužetai pakeičia dabartį į menamą realybę, kurioje pasisekė sutikti butō šokio teatro „Okarukas“ atlikėjas, surengusias performansą – spektaklį „Dolls 2.0“, tapusį teatralizuota ekskursija po abi fakulteto erdvėse eksponuojamas parodas. Autentiški šokėjų judesiai išreiškė aktyvų dabarties patyrimą, atsiribojant nuo išorės veiksnių ir perteikiant vidines pajautas, atspindinčias sielos potyrių unikalumą, kaitą. Siurrealų vaizdinį patyrimą atidarymo metu pratęsė Patrio Židelevičiaus gyvo garso pasirodymas improvizacine vintažine ritmo mašina, sintezatoriais, violončele.

Akimirka iš GWK 2018. Nuotrauka: Gintarė Žaltauskaitė

Toliau GWK žvaigždėlapis nurodė kryptį į Kauno fotografijos galeriją, kurioje latvių menininkas, fotografas, kuratorius ir pedagogas Ivars Gravlejs atidarė parodą „Kūryba ir tyrimai“. Eksponuojamos fotografijos, video kūriniai, publikacijos sukėlė nedidelį sąmyšį viduje, nes labiau priminė ne parodą, o instaliaciją apie autorių. Centrine ekspozicijos ašimi tapęs video kūrinys, apie menininką, vaikštinėjantį skirtingų miestų gatvėmis ir prašantį atsitiktinių praeivių jį nufotografuoti, kūrė naratyvą apie kintantį fotografijos meno suvokimą, atvirą kolektyviškumui, interpretacijoms.

Šiuolaikybę I. Gravlejs parodoje pakeitė praeitis, kuri atsinaujino dabartyje ir atsiskleidė menininkų Dalios Mikonytės bei Adomo Žudžio video kūrinyje „Kauno studija“, kurtame rezidencijos Kauno menininkų namuose metu. Autoriai tyrė architektūrinį Kauno modernizmo palikimą santykyje su vietos skulptūriniais ir gamtos objektais, kuriančiais miesto vizualinę visumą, fotogrametrijos būdu perkeldami objektus iš jiems įprasto konteksto į virtualią 3D erdvę, menininkai sukūrė didelio, dinamiško, asmeninius autorių įspūdžius perteikiančio miesto įvaizdį. Kūrinį galima peržiūrėti Youtube platformoje: https://youtu.be/83ArmEcWS1o.

Palikus istorinius kontekstus buvo pasiūlyta lipti į laiko mašiną ir… pasimesti. Stiklo menininkas Mantas Mikutavičius instaliacija „Laiko mašina“ klausė žiūrovų, ar jie susimąsto, kas yra dabartis? Kubo erdvėje kabantys veidrodžiai atspindėjo vis kitokios perspektyvos vaizdą į aplinką, kurioje jis stovėjo, o tai sukūrė keistą potyrį, tarsi būdamas „čia ir dabar“ esi keliose tos pačios erdvės variantuose ir nebežinai, kuris iš jų yra tikras.

Tiesiogiai įžengti į naują erdvę pakvietė projektas „Mieste. Gatvėj. Galerija be sienų“. Kol kas dar tik simboliškai (nes statybų procesas tebevyksta) Kauno paveikslų galerijoje, buvo atidarytas projektui skirtas Vasaros paviljonas – kurį sukūrė „Office De Architectura“ komanda: Jautra Bernotaitė, Ronaldas Pučka, Andrius Ropolas, Paulius Vaitiekūnas – šiais metais projektuojantys ir „Pelkės paviljoną“ („The Swamp Pavilion“) 16-toje Venecijos architektūros bienalėje. Vasaros paviljonas veiks jau senokai pamirštoje ir dar seniau nebenaudojamoje pagal savo paskirtį erdvėje – galerijos baseine. Nauja kūrybos platforma skatins diskutuoti apie mieste vykstančius procesus. Neatsitiktinai simbolinį paviljono atidarymą pažymėjo prancūzų choreografės Bea Debrabant šokio spektaklis „Norėčiau būt paparčio žiedu“, kurtas kartu su šokio teatru „Aura“. Spektaklis atsigręžė į senų medžių kirtimo mieste problemą, personifikuodamas medžius ir iliustruodamas žmogiškąjį ryšį santykyje vienų su kitais bei supančia aplinka.

Žmogaus santykį su autentiška aplinka tarsi pro mikroskopą tyrinėjo parodos „Architektūrinė simbiozė tarp žmogaus ir gamtos“, vykusios „Post“ galerijoje, autoriai, architektai Aistė Ambrazevičiūtė ir Jurgis Gečys. Tirdami tradicinę lietuvišką medinę architektūrą, kerpių struktūras ir Neringos kraštovaizdį, autoriai ekspozicijos erdvėje suformavo intriguojančią architektūrinę estetiką, kuri perteikia simbiozę tarp organiškos vietovės charakteristikos, natūralaus medžiagiškumo ir kultūrinio identiteto.

Akimirka iš GWK 2018. Nuotrauka: Gintarė Žaltauskaitė

Atsitraukus nuo architektūrinių tyrimų ir sugrįžus į Kauno menininkų namus, rezidentai Paulina Drėgvaitė ir Nick Wood pristatė projektą „My soul knows my meat is doing bad things“. Neišsemiamas ir chaotiškas „YouTube“ archyvas tapo inspiracine medžiaga kūrėjams ieškoti nuobodulio ir laiko švaistymo ženklų kasdienybėje, kuriuos panaudojo mąstydami alternatyvas visuomenėje dominuojančioms sėkmės, galios ir produktyvaus laiko panaudojimo sistemoms.

Trečiąjį kartą įvykęs GWK pateikė ne tik naujų maršrutų, bet ir naujų keliavimo priemonių, suteikusių neribotas galimybes pamatyti, išgirsti ir patirti šiuolaikinio meno lauką, kurio geografija plečiasi.

Gallery Weekend Kaunas iniciatorius Andrius Pukis, organizatoriai – galerija „Post”, Kauno fotografijos galerija, meno vadybos platforma „Arthesis”, VDU galerija „g101“.

Biuro „Office De Architectura“, projektui „Mieste. Gatvėj. Galerija be sienų“ kuriančio Vasaros paviljoną, komentaras:

„Biuras „Office DeArchitectura“ aktyviai įsitraukia į įvairias kultūrines veiklas. Tačiau šiemet mes pirmą kartą sukūrėme pirmąjį vasaros paviljoną Kauno paveikslų galerijai. Džiugu, kad galerija su projekto „Mieste. Gatvėj. Galerija be sienų“ kuratore Aukse Petruliene patikėjo mūsų vizija ir nusprendė sekti geriausiomis pasaulinėmis tendencijomis ir pirmoji Lietuvoje pasistatė vasaros paviljoną, siūlantį naują kultūrinę erdvę šiltuoju metų laiku. Užsienyje tokias erdves jau daugelį metų kuria „Serpentine“ galerija Londone, MoMA Niujorke ir kt. Kaunas dabar taip pat įsiterpė į kultūrinį laikinų vasaros erdvių tinklą. Nuostabu, kad net ir statybos procesų įkarštyje „Auros“ šokėjai sugebėjo pasinaudoti kylančia infrastruktūra ir Gallery Weekend Kaunas metu įvyko simbolinis naujosios erdvės atidarymas.

Ilgą laiką nebuvo ambicijų ir vizijų šią erdvę išnaudoti prasmingai, stovėjo tik nenaudojamas, tuščias baseinas. Kurdami paviljono architektūrą galvojome apie solidžią, uždarą Kauno paveikslų galerijos išraišką ir bandėme ją derinti su poreikiu atsiverti žmonėms, kultūrai tapti lengviau matomai. Tai padiktavo prasiveriančio kubo formą, o baseinas padiktavo medžiagą – mirgantį ir saulėje spindintį it vandens paviršius metalo tinklą. Tikimės, kad nauja erdvė mieste pasiūlė platesnes galimybes Gallery Weekend Kaunas programai ir čia ateityje dar išvysime daugybę ne mažiau įdomių renginių.“

Vasaros paviljono architektai: Andrius Ropolas, Paulius Vaitiekūnas, Jautra Bernotaitė, Ronaldas Pučka.

Akimirkos iš GWK 2018. Nuotraukos:Gintarė Žaltauskaitė, Greta Miežinytė, Gerda Žemaitytė