Nematomas Kaunas. Pokalbis su „Gallery Weekend Kaunas“ iniciatoriais

Penki iniciatyvūs kultūros lauko atstovai neapsiriboja viena veikla: Andrius Pukis ir Lina Pranaitytė atstovauja galeriją „Post“, Rūta ir Vaida Stepanovaitės – projektų erdvę „Kabinetas“,  Viktorija Mašanauskaitė – „Kauno fotografijos“ galeriją. Kartu jie jau antrus metus organizuoja „Gallery Weekend Kaunas“ projektą (liet. „Kauno galerijų savaitgalį“), kuris yra vienas didžiųjų renginių, skirtų šiuolaikinio meno sklaidai Kaune. Apie pastarąjį ir susitikome pakalbėti su trimis komandos nariais.

Ruošdamasi mūsų pokalbiui atkreipiau dėmesį, jog beveik niekur nėra plačiau rašoma apie jūsų atstovaujamų galerijų veiklą. Kodėl taip yra?

Lina Pranaitytė (L.P. ) Jau esame kalbėję, jog dažnai patys turime užsakyti straipsnius ir prašyti, kad apie mūsų vykdomą veiklą kažkas rašytų. Ir prie to jau esame pripratę.

Rūta Stepanovaitė (R.S.) Jaučiamas trūkumas kokybiškai, kritiškai rašančių žmonių. Apie renginius Kaune – „Gallery Weekend Kaunas“, „Post” galerijos, projektų erdvės „Kabinetas“ parodas – paprastai praneša žurnalistai ar menotyrininkai iš Vilniaus, o rašančių kauniečių – mažuma. Dažnai straipsniai nėra kritiški, tai veikiau aprašomieji tekstai.

O kaip jūs vykdote savo veiklų komunikaciją?

R.S. Bandome išnaudoti visus būdus. Aktyviai vykdome reklamą socialiniuose tinkluose, kuri savo pasiekiamumu šiuo metu yra beveik prilyginama tradicinėms medijoms. Tam dažnai skiriame ir finansinių lėšų. Jei renginys didesnis, naudojame spausdintą informaciją – plakatus, žemėlapius, skrajutes. Kalbant apie „Gallery Weekend Kaunas“ projektą, šiais metais pasitelkėme itin daug reklamos priemonių: be didelių reklaminių tentų centrinėse miesto dalyse, naudojome ir įvadinius video filmus, reportažus iš atskirų renginių ruošė televizijos atstovai, pranešimus galėjo išgirsti radijo klausytojai. Kuomet mąstėme apie auditorijų plėtrą (kad lankytojas būtų nuo jauno iki vyresnio amžiaus žiūrovo), ėmėmės skirtingų strategijų. Pavyzdžiui, siuntėme specifinę informaciją senjorų centrams, pastarieji pageidavo ją gauti elektroniniu būdu. Taigi, mūsų vykdoma komunikacija nėra visuomet matoma, ji greičiau užkulisinė, bet vyksta tikslingai siekiant plėsti žiūrovų ratą.

Viename interviu Vaida Stepanovaitė minėjo, jog Lietuvoje meno rinka ir jos tradicijos yra ganėtinai nusistovėjusios. Ar ir meno pasaulyje vyrauja ta pati pozicija, juk vykdote visiškai kitoniškus projektus Kaune?

R.S. Dažnai būna, kad ir vyresni menininkai ateina ir padėkoja sakydami, kad vieno ar kito kultūrinio reiškinio tikrai trūko. Tad palaikymą tikrai jaučiame. „Gallery Weekend Kaunas“ kontekste kartais pritrūksta iniciatyvos iš institucijų, kad šios pačios pasiruoštų ir pasiūlytų įdomų turinį renginio metu, kada lankytojų srautas yra didesnis.

Andrius Pukis (A.P. ) Žvelgiant plačiai, juntamas Kauno atotrūkis pasaulinių procesų kontekste. Tad būtent čia yra ta terpė, kur galima pritaikyti daugybę idėjų.

Viename ankstesnių interviu Andrius Pukis yra pasakęs, kad situacija su tęstinėmis šiuolaikinio meno veiklomis Kaune yra prasta. Kaip pavyksta pritraukti ir supažindinti publiką su tuo, ko ji ne visai nesupranta?

L.P. Poreikis pažinti šiuolaikinį meną yra tikrai jaučiamas. Kalbant apie „Gallery Weekend Kaunas“ renginį, mūsų pasiūlyta programa pritraukė išties daug lankytojų. Šiais metais vykdėme edukacinę veiklą šeimoms, jaunimui, suaugusiems. Galvojame ne tik apie parodas, bet ir apie platesnį jų kontekstą. Ieškome kuo įvairesnių būdų pasiekti visus renginio dalyvius.

Gal galėtumėte maždaug pasakyti šiųmetinį GWK žmonių srautą?

R.S. Kadangi renginiai nemokami, bilietų neplatiname, tikslų skaičių sunku apibrėžti. Pirmaisiais metais suskaičiavome apie tūkstantį lankytojų, šiais – bent trigubai daugiau.

GWK yra lokalus renginys: jis skirtas miestui ir jo gyventojams, vien jo pavadinime minimas Kaunas. Deja, šiais metais negavote finansavimo iš Kauno miesto savivaldybės. Ar numanote, kaip reikėtų jį formuoti kitais metais, kad projektas gautų lėšų?

 A.P. Manau, kad stengtis reiktų ne tik mums, nes tai yra ir miesto savivaldybės reikalas. Manau, jog bėda yra ta, kad ne kultūros taryba priima galutinį sprendimą ar skirti finansavimą, ar ne, o investicijų ir plėtros skyrius, kuris su kultūra, numanomai, mažai turi ką bendro. Kita vertus, buvome pripažinti nacionaliniu mastu – Lietuvos kultūros taryba, renginiui įvykus, mus iš dalies parėmė.

R.S. Pirmaisiais metais manėme, kad komisijai galėjo būti neaiški renginio kokybė, sklaida. Šiais metais paruošėme programą pačiai įvairiausiai publikai: nuo dirbtuvių patiems mažiausiems iki senjorų, kurie rado sau aktualaus turinio, parodose dalyvavo autoriai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Be abejo, galėtume bandyti pritraukti daugiau privačių investicijų, tačiau net ir penkiems žmonėms vienerius metus ruošiantis tokiam renginiui, trūksta tiek laiko, tiek žmogiškųjų išteklių. Taip pat labai norėtųsi sumokėti honorarus GWK dalyvaujantiems menininkams. Viena jų (buto šokio teatro „Okarukas” įkūrėja Sakurako – aut. past.), šiais metais atskridusi iš Paryžiaus, sukūrė performansą apie tokią situaciją, kai menininkai pristato savo kūrybą be atlygio.

A.P. Taip, „Okaruko” teatro performanse būtent apie tai ir buvo šnekėta, jog pirmiausiai turimos lėšos skiriamos apmokėti būtiniausias reikmes, tačiau nebelieka finansinių išteklių sumokėti menininkams, kurie yra viso renginio esmė.

L.P. Būtų labai įdomu pakalbinti ir kitą, sprendžiančiąją, pusę.

Kolektyvo Okarukas pasirodymas „DOLLS“ POST galerijoje. Nuotrauka: Marija Seniūnaitė

Kodėl šiam renginiui vykdyti pasirinkote Kauną?

A.P. Norisi parodyti miesto potencialą. Čia yra labai daug ką veikti.

L.P. Tuo labiau, jog Kaunas pastebimai atsigauna.

Kaip ruošiatės toliau vystyti GWK?

A.P. Yra stabilūs renginio taškai: muziejai ir galerijos, bet kasmet atveriame dar ir po papildomą erdvę. Turime idėją pasirinkti ir netradicines erdves, pavyzdžiui, vienas renginių galėtų vykti ant pastatų stogų. Planuojame turėti atskirą kuratorių viešosioms erdvėms ir jų įveiklinimui. Šioms skirsime kur kas daugiau dėmesio.

R.S. Masteliai tik didės. Norime plėstis ir geografiškai t.y. į programą įtraukti ir (mikro)rajonuose vykstančius renginius. Šiais metais pasiūlėme aplankyti V. Pletkaus parodą „Placebai” Vilijampolės mikrorajone, šis bandymas pasiteisino (parodos organizatoriai – „Kauno fotografijos galerija” – aut. past.)

Kokia jūsų nuomonė apie Kauno viešąsias erdves?

A.P. Kaune nėra daug menininkų, kurie su jomis profesionaliai dirbtų ir tą puikiai atskleidė projektas „Kauno akcentai”.

R.S. Bet kuri viešosios erdvės intervencija reikalauja daug resursų, „Gallery Weekend Kaunas” kontekste, jų reikėtų ir finansinių, ir žmogiškųjų.

Kaip GWK grupė esate įtraukti į „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” kūrybinę komandą. Kaip matote savo veiklą Kauno kultūros įvaizdžio kūrimo kontekste?

A.P. „Gallery Weekend Kaunas“ renginys gali būti solidi “Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” dalis.

Tekstą apie „Gallery Weekend Kaunas“ renginį taip pat skaitykite čia. 

Vytauto Pletkaus paroda „Placebai: kičo terapija“, 2017. Nuotrauka: Vytautas Paplauskas

Iliustracijoje viršuje: „Gallery Weekend Kaunas“ organizatoriai. S. Leonavičiaus nuotrauka.