14-osios Kauno bienalės menininkė Anastasia Sosunova: „Mėgstu istorines fantazijas“

„Jei mes pasirenkam kažkuo tikėti, suteikiam tam galios“, – sako menininkė Anastasia Sosunova. Vilniuje gyvenanti menininkė kuria grafinius vaizdus, knygas, instaliacijas. Kūrėją domina kalbos, komunikacijos, reprezentacijos klausimai. 14-ojoje Kauno bienalės parodoje Kauno centriniame pašte A. Sosunova pristato kūrinį „Vaizdo kūnas“. Bienalės tema „Artumo geografija“ menininkei davė daug impulsų sujungti pašto ir kitų, mažiau publikai pažįstamų erdvių pasufleruotas idėjas su savo smalsumu vaizdo sklaidai įvairiuose kontekstuose, ypač – propagandiniuose.

Anastasia Sosunova 2018 metais laimėjo „JCDecaux“ prizą, o 2021-aisiais gavo jaunosios kūrėjos premiją iš Kultūros ministerijos. Ji surengė solo parodas tokiose vietose kaip „Cell Project Space“ Londone, „Eastcontemporary“ galerijoje Milane, „SixtyEight Art Institute“ Kopenhagoje, „Britta Retberg“ galerijoje Miunchene, „Editorial“ ir „Swallow“ meno erdvėse Vilniuje ir eksponavo savo video kūrinius „Screens Series“ programoje „New Museum“ Niujorke. A. Sosunova taip pat rodė darbus grupinėse parodose ir renginiuose Pompidou šiuolaikinio meno centre Paryžiuje, galerijoje FUTURA Prahoje, „Smack Mellon“ Niujorke, Oberhauzeno trumpųjų filmų festivalyje, MACRO muziejuje Romoje, Tarptautinėje Rygos šiuolaikinio meno bienalėje ir Baltijos trienalėje. Šiemet menininkė taip pat pakviesta savo kūrybą pristatyti 14-ame šiuolaikinio meno festivalyje „Survival Kit“ Rygoje, su kuriuo Kauno bienalė ir pristato jungtinę parodą.

Tautė: Šiemet Kauno bienalės tema „Artumo geografija“. Kokių minčių ji sukėlė?

Anastasia: Jaučiuosi dėkinga bienalės kuratorėms Ingai ir Alicijai už pasitikėjimą ir galimybę patyrinėti šią temą. Vien pasiruošimo etapas, bendros ekskursijos su menininkais Kaune, Rygoje, tarptautinių draugysčių skatinimas sužadino norą būti kūrybiniame dialoge su bienalės kontekstais. Kuratorės siekė suburti bendruomenę, įtraukė į pokalbius, pakvietė tyrėjų, pavyzdžiui, Afrikos žydų istorijos ir kultūros tyrinėtoją Kariną Simonson. Pasiruošimo etapas buvo edukacinis ir sukėlė daug minčių. Bienalės fokusas šiemet skirtas Rytų Europai ir skirtingoms Afrikos šalims, kurios turėjo diplomatinių, ekonominių ar kultūrinių santykių su šiuo regionu – atvirai ar užmaskuotai kolonijinių ar grįstų tariamu ar tikru solidarumu. Vienas iš tinkamų ir kompleksiškų pavyzdžių būtų diplomatiniai santykiai su Sovietų Sąjunga bei internacionalizmo idėjos. Įdomu pasvarstyti, kas buvo deklaruojama tais laikais, kokios buvo propagandinės žinutės apie tautų draugystes ir kaip mes jas prisimenam.Kiek iš tikrųjų yra tos artumo geografijos dabar, kai, atrodo, nebėra nei kalbos, nei laiko ar erdvės nuotolio skambinant per programėlę „WhatsApp“ poetei, kuri gyvena Kampaloje? Tai man galimybė būti ryšyje, bendradarbiauti ir mokytis kartu. 

Tautė: Kaip šios patirtys padėjo rasti raktą bienalės kūriniui?

Anastasia: Mano meniniame bagaže – daugiausia video, grafika ir skulptūra. Dažnai taikau grafikos technologijas ir medžiagas net savo video ar skulptūros darbuose. Domiuosi spauda, vaizdo ištakomis, vaizdų sklaida, nuo pirmųjų reprodukcijų iki interneto kultūros pikseliuotų deep-fried vaizdų – nudėvėtų dėl kopijavimo ir nuolatinio screenshotinimo (ekrano nuotraukų darymo – aut. past.). Tad Kaune mane suintrigavo aplankyta pogrindinė spaustuvė „ab“, veikusi visą dešimtmetį iki Nepriklausomybės atgavimo. Ši pogrindžio spaustuvė iškasta po žeme, pogrindyje tiesiogine prasme, buvo įkurta Andziulių šeimos. Ten veikė spaudos staklės, sukonstruotos iš metalo lauže rastų spaudos mašinų dalių. Tos staklės, ironiškai jų sutvėrėjo Vytauto Andziulio vadinamos „Pragaro mašina“, spausdino disidentinę spaudą, literatūrą, kuri buvo religinio ir patriotinio pobūdžio. Ne taip, kaip tada, šiuo metu tai yra galios diskursai ir jų paplitimą šiuolaikinio meno kūrėjai kvestionuoja ir kritikuoja. Kad turėtų priedangą, savininkai vertėsi gėlių ir gėlių svogūnėlių kultivavimu. Kad patektum į spaustuvę, turi šiltnamyje sukti surūdijusią rankeną, kurią sukant pasislenka žemėje esantis vandens rezervuaras ir atsiveria įėjimas į bunkerį. Patirtis savaime yra įspūdinga ir kinematografiška, ypač tiems, kas dirba spaudos srityje, juo labiau man, nes mano asmeninė grafikos spaustuvė yra įkurta buvusiame Panerio šiltnamių kolūkyje, šiltnamių apsupty. O „ab“ įkūrėjų pora net nuo savo vaikų slėpė, kad spaustuvė egzistuoja ir visą veiklą vykdė ypač slaptai. Kaip minėjau, jie spausdino iš esmės patriotišką ir krikščionišką spaudą. Pradėjau mąstyti, kokios įdomios spaudos galėjo pagimdyti ta mašina, jei būtų skleidusi kitokio pobūdžio disidentinę pogrindinę kultūrą, susijusią su pasipriešinimo idėjomis, kurias aš palaikau pati, – pavyzdžiui, antikolonijinio solidarumo, feminizmo, anarchizmo ar LGBTQ palaikančią spaudą, o ne tas, prieš kurias aš kovoju.

Tautė: Šis atradimas ir tapo pagrindiniu impulsu?

Anastasia: Dar mano smalsumą pakurstė litografijos, plakatai ir archyvai, pamatyti Latvijos nacionalinės bibliotekos archyvuose Rygoje. Šie tarptautinių draugysčių su įvairiomis socialistinėmis šalimis plakatai, proletarų susivienijimą skirtingose šalyse ir žemynuose šlovinanti ikonografija man pasirodė labai įdomi. Ne tik dėl neintencionalių homoerotinių elementų, bet ir dėl minčių apie tai, kas dabar jungia šias kultūras – tai specifinės kolonijinės praeities ar dabarties apmąstymas bei nesibaigiančios kovos dėl LGBTQ teisių. Pavyzdžiui, Uganda. Pas juos kažkiek metų egzistavo queer žurnalas „Bombastic“. Įdomu, kad tokiais atvejais spauda yra ir informacijos priemonė, ir be galo rizikinga veikla, priversta veikti iš pogrindžio. Tuo pačiu metu pradėjau domėtis ir lietuviškais, pirmaisiais LGBTQ+ žurnalais, tokiais kaip „Naglis“, kurio spausdinimo ir platinimo sąlygos irgi nuolat patirdavo iššūkių – beje, apie tai dabar Kauno menininkų namai bei queer (neatitinkantys heteronormatyvių apibrėžimų – aut. past.) archyvas „Išgirsti“ vykdo išsamius tyrimus ir su tuo susijusius renginius, tad kviečiu juos sekti. 

O aš mėgstu įsivaizduoti kitokią praeitį, negu ji buvo, – kurti fikcines praeitis. Kas būtų buvę, jei toje pogrindžio spaustuvėje būtų spausdinami, pavyzdžiui, pirmieji sovietiniai laikraščiai ar žurnalai, skirti antikolonijinėms queer feminizmo idėjoms? Įsivaizdavau, kas būtų, jei aš „ab“ spaustuvėje atspausdinčiau kažką panašaus arba sukurčiau savo „mašiną“? Tai lyg istorinė fantazija. Tad su Kauno bienalės kūriniu prasidėjo mano kelionė po pogrindines spaustuves, ir, ko gero, ši kelionė nesibaigs dar ilgai. 

Tautė: Kaip šiuos impulsus sujungti padėjo pati erdvė – Kauno centrinis paštas?

Anastasia: Kauno centrinis paštas, kiek man pasakojo Kauno bienalės parodos architektai, yra labai lietuviška vieta. Kurti šį pastatą buvo pakviestas lietuvių architektas Feliksas Vizbaras, tautinio stiliaus propaguotojas, ir apdailos detalių ir kitų funkcinių dalių gamyba šiam pastatui buvo sąmoningai užsakoma Lietuvoje. Tad džiaugiuosi, kad labai lokalia tautine kultūra pulsuojantis pastatas prisipildo „Artumo geografijos“, jis tampa lyg voratinklio centru, jungiančiu skirtingas istorijas. Kai vaikščiojau po pastatą, mano dėmesį patraukė vienas iš modernios komunikacijos ir informacijos apykaitos tinklą įkūnijančių objektų – rūsyje esantis siuntų ir laiškų konvejeris, išeinantis tiesiai į lauką. Tokiu būdu siuntiniai buvo perduodami į paštą ir atgal. Jis iki šiol veikia, jei įjungi. Pašto konvejeris man priminė spausdinimo mašinas: nors technologija yra toli gražu ne identiška, bet cilindrų ir konvejerio judėjimo mechanizmas broliškas. Taip kilo idėja sukurti vaizdų apykaitos kūną, sudurtą iš metalo laužo plieno, grafikoje naudojamų metalų ir susijungiančių tarpusavyje dekonstruotų ofsetinių plokščių iš „Bombastic“, „Naglio“, cinkografijos iš „ab“ spaustuvės ir mano pačios kurtų ofortų ant cinko. Toks vos ne spaudos gyvūnas, aptemptas suplyšusiu išsilydžiusiu baltu rūbu. Darbą vadinu „Vaizdo kūnas“. Iš esmės tai atspindi, kaip aš dirbtu su medžiagomis – kuriu sudurtinius, beveik neįmanomus asambliažus, mąstau per formas ir kūniškas asociacijas ir bandau jungti medžiagas ir vaizdus, lyg tai būtų filmo kadrai. 

Tautė: Šiuolaikinio meno festivalis Rygoje „Survival Kit“ taip pat tave pakvietė pristatyti savo kūrinį. Ar ten tęsi Kauno bienalės kūrinio idėją? 

Anastasia: Taip, kūrinio idėja tęsis ir „Survival Kit“, tačiau jau su dekonstruotomis ir pernaudotomis grafikos plokštėmis, atsikartojančiomis Kauno bienalės instaliacijoje.

Tautė: Viena iš temų, kuri tave domina kuriant – priklausymas bendruomenei, skirtingos to formos. Kuo tau svarbi ši sąvoka?

Anastasia: Man iš tiesų įdomios trintys ir bendri nutarimai, kurie egzistuoja bendruomenėse, bet neišvengiamai tuo pačiu ir įvairių grupių autoritetai, ritualai, vertybės, tikėjimo klausimai. Nuo penkių minučių bendruomenės, susiformavusios laukiant eilėje prie kasos, kur egzistuoja bendras neįžodintas elgesio kodas ir lyg savaime suprantamos išimtys, iki bendruomenių, kurių mes nepasirinkome, bet gimėme jose ir nešame jų etiketes per gyvenimą, ar bendruomenių, kurias mes pasirenkame, nes jos mus emancipuoja ir įgalina. Man ši sąvoka svarbi tuo, kad ji atspindi ne tik sąmoningus ar pasąmoningus individualius poreikius ir troškimus, bet ir tai, kas nutinka, kai jie susideda į kolektyvinę jėgą, formuojančią informacijos, kapitalo, idėjų srautus, ar net istorijos eigą. Bendruomenės klausimą aš skirtingais būdais apmąstau tiek savo 2017 metų video kūrinyje „Demichovo šuo“ apie chimerišką, „transplantuotą“ tautinį identitetą, tiek 2021 metų video kūrinyje „Kai viskas pasibaigs, susitinkam!“, nufilmuotą Vilniaus uždarų saugomų kaimynysčių apsupty, kur žmonės gyvena kvartaluose su privačia infrastruktūra, apsitvėrę ir besiginantys nuo likusio miesto.

Tautė: Tavo kūryboje dažnai pasirodo monstrų personažas. Paprastai žmonės monstrų vengia, o tu rodai. Ką jie tau padeda komunikuoti?

Anastasia: Iš esmės monstriškumas reiškia kitoniškumą. Iš lotynų kalbos verčiant „monstrare“ reiškia „atskleisti“, „parodyti“, „demonstruoti“. Matau šviesiąją monstriškumo pusę – monstro figūra padeda atskleisti ir išreikšti skirtingas prigimtis. Kita vertus, monstrai taip pat atspindi ir dezinformacijos, prietarų ir ksenofobijos istoriją. Paimkime fiziologo Fortunio Liceti raštus „De Monstruorum Causis, Natura et Differentiis“ (liet. „Apie pabaisų priežastingumą, prigimtį ir skirtumus“ – aut. past.) ir jų iliustracijas. Liceti kategorizavo monstrus į skirtingus tipus. Kai kurie iš jų buvo vaizduotės, mitologinių įvaizdžių ar vietinio folkloro produktai, o kai kurie iš jų buvo tiesiog žmonės, kurių kūnai neatitiko eiblistinių (angl. ableist – aut. past.) ar heteronormatyvių standartų. Arba gamtininko Ulisse Aldrovandi „Monstrorum Historia“ (liet. „Monstrų istorija“ – aut. past.), išleista 1642 metais. Knyga, kuri aprėpia viską – nuo chimerų iki moters su per daug kūno plaukų. To meto visuomenėje dominuojant krikščioniškai įtakai, neįprasti kūnai buvo suvokiami kaip šėtoniški ir pabaisiški, tad ir mokslininkų buvo klasifikuojami kaip tokie. Tokio pobūdžio monstrų atpažinimas padeda suprasti, kaip giliai yra įkūnyta ksenofobija, ir kartu „atsiimti“ šiuos vaizdinius.

Tautė: Ar tie monstrai labiau išoriniai ar vidiniai?

Anastasia: Man jie labiausiai apie tai, kaip veikia mūsų vaizduotė. Apie tai, ko mes bijome. Gal dėl to monstriškumas atėjo į mano kūrybą, kaip bandymas analizuoti kultūrines baimes. Ir vaizdinių susigrąžinimas. Angliškai yra žodis „reclaim“ – tarsi atsiimti, kas tau priklauso. Man monstrai reiškia vėl susigrąžinti galią tam, kas buvo nukreipta prieš tave. Ir, kaip rašo Antonio Negri ir Michael Hardt, šia prasme „galime suprasti tas siaubingas kūno metamorfozes ne tik kaip pavojų, bet ir kaip galimybę kurti alternatyvią visuomenę“.

Tautė: Man tai kažkiek siejasi su vienu tavo senu darbu – „Shadow Tongues“. Man pasirodė, kad jame užsimeni apie kalbos galią kurti tikrovę. Ar tiki maginėmis kalbos galiomis? Apie ką tau pačiai šis darbas?

Anastasia: Labai smagu, kad paminėjai šį darbą. Jis mažiau pastebimas mano kūryboje ir pati jį dažnai praleidžiu, gal todėl, kad jis buvo sukurtas kolaboruojant. Tai dviejų ekranų video kūrinys su amerikiečių menininke Ellie Rae Hunter. Tai kūrinys apie du žmones, kurie bendrauja mūsų sukurta kalba, kuria šneka tik du žmonės pasaulyje. Kūrinys pirmiausia buvo įkvėptas knygos „Chazarų žodynas“. Tai romanas apie mažas tautas, mažas bendruomenes, gyvenančias tarp didžiųjų valstybių ir didžiųjų galių. Tačiau jeigu yra kalba, kuria šneka tik du žmonės, tai jau yra galia. Slaptos kalbos atsiranda iš saugumo ar apsisaugojimo poreikio, dažnai slaptas kalbas ir žargonus turi, pavyzdžiui, prekeiviai, kad apsaugotų savo amatą, arba persekiojamos bendruomenės. O mums su Ellie tai buvo dviejų žmonių bandymas susikalbėti pasimetus politikos ir technologijų sūkuryje pandemijos metais.

Tautė: Esi pirmiausia vizualiojo meno atstovė. Įdomu, kad tau svarbi kalbos tema. Esi svarsčiusi, kodėl?

Anastasia: Kalba į mano kūrybą atėjo natūraliai – augau rusakalbėje šeimoje Lietuvoje ir dėl to mąstymas apie kalbą man neišvengiamas bei politiškas. Pirmiausia, kažkuria prasme, aš patyriau rusų kalbą kaip atgyvenusią lingua franca ir kartu slaptą kalbą, nes mano aplinkoje ja kalbėjo tik tam tikros bendruomenės. Drauge galėjau jausti, kad ši kalba neša didelį politinį krūvį ir, turint omeny Lietuvos istoriją, tai visiškai suprantama. Ir trečia, Lietuvos rusakalbiai kalba hibridine šneka, su daug skirtingų akcentų, adaptuotų skolinių iš lietuvių, baltarusių, lenkų kalbų – juos ištiko kažkas panašaus į kreolizaciją – kolonizuotojų asimiliaciją vietinėje kultūroje. Dėl to jie tapo vietinių ir atvykėlių kultūros mišiniu. Sudėjus visus šiuos aspektus, kalba man tapo labai įdomia tema. Bet juk ir lietuvių kalba turi savo istoriją, represijų ir normatyvinimo istoriją bei šiuolaikinę kalbos politiką. Įdomu, kad Lietuvoje neretai diskriminuojami tarmiškai kalbantys žmonės, egzistuoja tam tikra klasinė politinė diskriminacija, puikiai aprašyta knygoje „Lietuvių kalbos ideologija: norminimo ir galios istorija“, kurią sudarė Loreta Vaicekauskienė ir Nerijus Šepetys. Tad yra ne toks jau paprastas klausimas – „Ką reiškia kitaip kalbėti?“ Kalbėti keistai, su akcentu, su tarme, vartoti kitokius žodžius, sukurti savo kalbą?

Tautė: Tavo pasakojimas man priminė vieną teoriją. Ji teigia, kad kalba miršta ne tada, kai miršta paskutinis ją mokantis žmogus, bet kai lieka tik vienas mokantysis, nes jis nebeturi, su kuo jos vartoti.

Anastasia: Taip, ir, be to, kalba vadinama mirusia, jeigu likę kalbos vartotojai yra nebe gimtakalbiai, o ją išmoko kaip papildomą kalbą. O kai kalbos nebevartoja niekas, tada tai vadinama išnykusia kalba. Kažkodėl į galvą ateina tokia tolima asociacija, kaip neseniai architektas Anton Shramkov atkreipė mano dėmesį, kad retai šiuolaikiniame mieste suoliukai statomi atgręžti vienas į kitą. Visi suoliukai statomi žmonėms būti vieniems, nes vienatvėje esantis žmogus dažniausiai nesujaukia tvarkos, yra saugesnis miesto subjektas.

Tautė: Man tai siejasi su tuo, ką kalbėjome apie bendruomenes. Kad viskas pritaikyta daugiau stebėtojams individualistams, o ne ryšiui kurti.

Anastasia: Nes ten, kur yra grupė žmonių, atsiranda tam tikras pavojus, kad kažkas bus nutarta, kad prasidės koks nors nekontroliuojamas veiksmas, užgims bendruomenės kurios nepaklūsta priimtai tvarkai. 

Tautė: Ir susitikus juk galima prikurti fikcijų. Mini, kad tau ir yra įdomiausia istorija ir istorijos, dažnai nagrinėji fikcijos ir realybės santykį. Šiandien fikcijų, regis, labai daug, kyla net tam tikras nerimas, kaip nesusipainioti. Kaip tu randi taiką su tuo, kad daug kas sukonstruota ir žmogui beveik neįmanoma prisikasti prie grynosios pasaulio prigimties?

Anastasia: Kaip neretai pastaruoju metu miniu, informacijos istorija neišvengiamai susijusi su dezinformacijos istorija, perfrazuojant Dr. Rimą Praspaliauskienę, kuri yra sakiusi, kad medicinos istorija neišvengiamai susieta su šarlatanizmo istorija. Jos negali egzistuoti viena be kitos. O fikcija iš esmės yra mano darbo sritis. Gal todėl jaučiu norą ginti jos teisę egzistuoti, nes tiesa negali egzistuoti be fikcijos? Nors ir suprantu nerimą ir pasimetimą tarp fikcijų, ypač dabartiniame klimate, kai jau stinga ne tik būdų atskirti dezinformaciją nuo patikrintos informacijos, bet į visa tai dar įsipina ir dirbtinio intelekto produkcija, kurio apsupty turi iš tiesų įsigudrinti įžvelgti tekstūrų raibulius ir anatomiškai netikslius pirštus, kad atpažintum dirbtinio intelekto sugeneruoto vaizdo kilmę. Galiu visiškai suprasti, kodėl tai gąsdina. Bet kažkuria prasme viskas yra vaizdinys, mūsų susitarimai yra sutartinės įsivaizduojamybės – kas buvo nutarta, gali būti nutarta atvirkščiai. Jei mes pasirenkam kažkuo tikėti, suteikiam tam galios, ir tai įgauna kūną.