τὰ ἐπὶ τὰ μεταφυσικά (I dalis)

Patafizikos terminas vizualiųjų menų kontekste taikomas retai, nors yra padaręs nemažą įtaką ir meno istorijai bei šiuolaikinio meno strategijoms ir kuratorystės praktikoms. Įprastai su literatūra ar teatru siejamas terminas žymi ironišką meninį ir pseudomokslinį judėjimą, turintį specifišką metodologinę paradigmą – antimetodologiją. Patafizika Lietuvoje vis dar stokoja menotyrininkų dėmesio: remiantis akademinių išteklių informacine sistema „eLABa“ ir duomenų baze „Lituanistika“, šis terminas pavartotas tik dviejuose tekstuose ir abiejuose tik Jeano Baudrillardo filosofinių tyrimų kontekste, bet ne kaip atskiras reiškinys.[1] Tiesa, keliuose kritikos tekstuose šis terminas atsiranda kaip šalutinio konteksto įvardinimas, siekiant atsižvelgti į menininkų ar kuratorių intencijas, jų naudojamus raktažodžius, bet per daug nesigilinant į pačios patafizikos subtilybes ir keliose publikacijose (straipsniai[2], interviu[3]), kuriose ji aptariama. Vis tik patafizika, kaip idėjų visuma įgauna populiarumą, ji vis dažniau sutinkamos mene, nors dažniausiai netiesiogiai. Šio reiškinio analizė yra gan komplikuota ir dažniausiai veikia paraštėse, arba kaip rimtai ištartas pokštas, be to, dėl ne itin didelės meninių projektų, eksploatuojančių patafiziką gausos, tenka analizuoti ne pavienius taikymo atvejus, bet atkreipti dėmesį į pačios patafizikos, kaip kultūrinio reiškinio istoriją.

Patafizikos atsiradimas siejamas su XIX a. literatūriniais judėjimais ir modernizmo pradžioje prasidėjusia „meno reformacija“. Svarbiausia patafizikai asmenybė – prancūzų rašytojas Alfredas Jarry, kuris apibūdinamas taip: „Jo apskretusios buveinės buvo tik vienas iš dalykų, padariusių Jarry savo meto ir laiko (fin de siècle Paryžiaus) kvintesenciniu bohemininku. Jis rengdavosi prastais drabužiais, su ekscentrišku akcentu, susibūrimuose mėgdavo pasirodyti žaliai nusidažęs veidą arba vilkėdamas popieriniais marškiniais. Beveik nieko neuždirbdavo ir gyveno nuolat skęsdamas skolose. Svarbiausia, lakdavo kaip saksų vadeiva ir neretai įjunkdavo į eterį; mažai tikėtina, kad paskutinius dešimt savo gyvenimo metų kada nors buvo visai blaivas. Bet kai 1907 m. mirė, skrodimas parodė, kad jį pribaigė ne girtavimas, o smegenų dangalo infekcija, sukelta nediagnozuotos tuberkuliozės – bohemininkų ligų karalienės.“^[4] Žvelgiant į šio asmens biografiją, galima susidaryti įdomaus, avangardais, simbolizmu besidomėjusio žmogaus, gero mokinio, kuriam vis tik nepavyko pakliūti į garsiąją Ecole Normale Supérieure, mokyklą, kurios daugelio alumnų darbai tapo neatsiejami nuo šiuolaikinio meno teorijų. Jarry publikavo tekstus, išleido du erotinius romanus, vėliau pats apsiėmė leidyba – vienas žurnalas, pristatantis simbolistinio meno raižinius – L‘Ymagier, kitas – Perhinderion, kuriame bandyta priešpastatyti tokias menines idėjas, kurios iki tol buvo suprantamos kaip konfliktuojančios.^[5] Tačiau šios veiklos nelydėjo sėkmė. Vėliau jam teko tarnauti armijoje, o iš jos sugrįžus, buvo pastatytas spektaklis pagal jo kūrinį Karalius Ūbas (pjesės autorystė kartais priskiriama ir kitiems autoriams) – šekspyrišką Makbeto parodiją. Šis kūrinys, 1896-aisiais metais išspausdintas žurnale Livre d‘Art, o tais pačiais metais publika išvydo ir spektaklį Paryžiaus „Kūrybos teatre“.^[6]

„Šrūdas!“ (pranc. Merdre – žodis „šūdas“ su klaida) tampa pirmuoju spektaklio žodžiu, „sąmoningu įžeidimu, įveikiančiu publiką atidarymo metu ir nukreiptu į pasaulį už jos, meno pasaulį, politiką ir mokslą, ar net į visą visuomenę ir jos dviveidiškumą, o svarbiausia – smurtą. […] Jarry siekė atakuoti savo publiką, siekdamas sunaikinti jei ne jų gyvenimus, tai dvasios ramybę.“^[7] Apie spektaklio atsiliepimus ir publikos reakcijas Jarry išsireiškė teiginiu, jog „menas yra virš masių sugebėjimo suvokti, bet tuo pačiu apkaltina jas dėl to, jog šios per gerai jį suprato“, be to teigė nesiekęs įžeisti publikos, kai aiškiai to siekė.^[8] Pagrindinis pjesės veikėjas – Lenkijos Karalius Ūbas apibūdinamas kaip „amžinai siauro požiūrio buržua, viso ko žemo įsikūnijimas, groteskiškas ir atstumiantis […] amžinos žmogiškosios kvailybės, amžino nešvankuolio, amžino persisotinimo, bazinių instinktų pakėlimo iki aukštumų, portretas.“^[9] Ant šio veikėjo pilvo atsiranda ir vienas pagrindinių patafizikos vizualinių simbolių grande Gidouille – spiralė.

Spektaklis buvo nutaikytas į tuometinės visuomenės prieštaringumą ir epochos ramybę, laikmečio vadinamo La Belle Époque (liet. gražioji epocha) kultūrinės terpės, elito mažumos gerbūvio, laiko kai vyravo optimizmas, gausėjo moksliniai, technologiniai ir civilizaciniai laimėjimai, šalia kurių egzistavo ir didžiulė socialinė nelygybė, skurdas ir to paties elito palaikomas smurtas. Istorikai rašo, jog „Belle Époque buvo graži ir bjauri, saugi ir nepasitikinti, kūrybiška, bet naikinanti. Tarp vaidais persismelkusio intelektualinio to meto elito ilgai įsitvirtinęs tikėjimas stabiliu progresu susidūrė su išnyrančiu nerimu dėl dekadanso ir žlugimo. Pasitikėjimas sveiko proto galia tik sustiprino „neoromantinį“ žavėjimąsi iracionalumo galia.“^[10] Kaip tik dėl to, „Ūbas, Lenkijos karalius ir žvėriškas savo lenkiškųjų subjektų egzekucionierius, iš tiesų buvo to ir mūsų laiko žmogus.“^[11]

Pirmoji Karaliaus Ūbo scena, pradedama keiksmais ir vaidais, bei Ūbo titulų išskleidimu: „dragūnų kapitonas, karaliaus Veceslavo asmens sargybinis, lenkų Raudonojo erelio ordino kavalierius ir buvęs Aragono karalius“^[12], žymi laikmečio absurdiškumą, kurio apraiškos išlieka iki šių dienų. Apskritai pjesėje kurta tokia „naratyvinė strategija [kuri – L.B.] suponuoja pusiau fantastinį pasakojimą, kuriantį įmanomą absurdą.“^[13] Tad joje galima įžvelgti nepasitikėjimą „oficialia“ pasaulio versija (kuri sąveikauja su pjesės siužetu) ir siekį ironizuoti, šokiruoti ar demaskuoti. Tai ypač būdinga XX a. pradžios avangardams, socialinei kritikai nukreiptai į elitizmą ir socialinę santvarką. Jarry 1901 metais išreiškia mintį ir apie visuomeninio gyvenimo absurdą: „Mes taip pat tapsime rūsčiais storuliais ir Ūbais, ir iškart publikavę knygas, tapusias klasika, mes visi turbūt būsime mažų miestelių merais ir ugniagesiai mums dovanos ornamentuotas vazas, kai būsime išrinkti į akademijas, jie išstatys savo nupjautus ūsus mūsų vaikams ant aksominių pagalvėlių; ir nauja karta jaunų žmonių ras mus pasenusius ir rašys balades tam, kad mus įžeistų, ir nėra jokios priežasties tam kada nors pasibaigti.”^[14] Jo susidomėjimas ir pastovus referavimas į mokslą, matyt ir tapo pagrindine paskata patafizikai tapti mėgstama akademikų tarpe ir „vis tik daugeliui vos šio žodžio paminėjimas dažniausiai lydimas „žinančios“ šypsenėlės ar akies mirktelėjimo.“^[15]

Ši pjesė įėjo į Lietuvos meno istoriją: „Karalius Ūbas“ Tomo Venclovos išverstas į lietuvių kalbą 1973 metais ir pirmą kart čia pastatyta 1977 metais.^[16] Pjesės siužetas sukasi apie Lenkijos ir Lietuvos istoriją, o viena scena vyksta Lietuvoje esančioje oloje, kurioje Ūbas susikauna su Lokiu. Simboliškoje oloje – Panerių tunelyje – buvo atidarytas ir Vilniaus Patafizikos institutas, tačiau, kaip atskleidžia jo įkūrėjas Robertas Narkus, faktas, kad Lietuva ir kažkokia ola yra minima knygoje „karalius Ūbas“, jam nebuvo žinomas.^[17] Tai paaiškėjo tik per pačią atidarymo ceremoniją, vykusią savaitgalį, prieš prasidedant Šrūdo mėnesiui pagal patafizikų kalendorių. Šio įvykio metu atsirado marmurinė lentelė su užrašu Institutum Pataphysicum Vilnensis, o kaip rašoma Roberto Narkaus projekto „Vizionierius“ puslapyje, Vilniaus Patafizikos institutas „yra sofistinė organizacija, kurios tikslas – vienyti plataus spektro meno, mokslo bei vadybos profesionalus, plėtoti tarpsritinį bendradarbiavimą, patirčių ekologijos bei kognityvinės inžinerijos projektus. Patafizika yra įsivaizduojamų sprendimų mokslas, hipotetinė filosofija siūlanti alternatyvas pozityvistinei pasaulio sampratai. […] Šiandien patafizika yra praktikuojama kaip akademinė subkultūra, vienijanti mokslininkus bei menininkus visame pasaulyje. Vilniaus Patafizikos institutas yra pasaulinio patafizinių organizacijų tinklo narys, palaikantis glaudžius ryšius su Collège de ‘Pataphysique Paryžiuje, Amsterdam Academy of Pataphysics bei kitomis organizacijomis.“^[18] Šis institutas yra Collège de ’Pataphysique įkurto 1948 metais Paryžiuje, padalinys. Pastarasis įkurtas iš dalies siekiant pašiepti Prancūzijos akademinį aparatą, skelbiant „visiškai nenaudingos informacijos rinkimo ir plėtros, tikslą.“^[19] Tarp šios organizacijos narių būta ir tokių garsių asmenybių kaip Umberto Eco ar Jeanas Baudrillardas, o jos išleistoje brošiūrėlėje rašoma, kad „žmonija susideda vien tik iš ´patafizikų, ´Patafizikos akademija juos skirsto į apie tai žinančius ir apie tai nežinančius“.^[20]

[1] Gintautas Mažeikis, „Spektaklio industrijos, iškeliančios ir paslepiančios kitą“, in: Athena, 2008, Nr. 4, p. 211-229; Jovilė Kotryna Barevičiūtė, „The concept of contemporary hypercivilization“, in: Technika, 2009, Nr. 3, p. 153-171.

[2] Pavyzdžiui: Viktorija Ivanova, „Gegužės valkata: ‘patafizika iki pabaigos“, in: Menų faktūra, [interaktyvus], 2013, [žiūrėta 2020-09-02], http://www.menufaktura.lt/?m=1052&s=65410.

[3] Pavyzdžiui: Karolina Remeikaitė, „Robertas Narkus apie patafiziką, nuotykius ir aplinkybių vadybą“, in: lrytas.lt, [interaktyvus], 2015, [žiūrėta 2020-08-30], https://www.lrytas.lt/kultura/daile/2015/10/08/news/robertas-narkus-apie-patafizika-nuotykius-ir-aplinkybiu-vadyba-2962210/.

[4] Kevin Jackson, „Tikras bohemininkas“, in: Šiaurės Atėnai, [interaktyvus], 2012, [žiūrėta 2020-04-20], http://www.satenai.lt/2012/02/03/tikras-bohemininkas/.

[5] Claude Schumacher, Alfred Jarry and Guillaume Apollinaire, London: Macmillan, 1984, p. 23.

[6] Nijolė Vaičulėnaitė-Kašelionienė, „Alfredo Jarry „Karalius Juoba“: dar viena barbariška istorija Lietuvoje“, in: Žmogus ir žodis, Nr. 2, 2011, p. 5.

[7] Claude Schumacher, Alfred Jarry and Guillaume Apollinaire, London: Macmillan, 1984, p. 1.

[8] Claude Schumacher, Alfred Jarry and Guillaume Apollinaire, London: Macmillan, 1984, p. 26.

[9] Claude Schumacher, Alfred Jarry and Guillaume Apollinaire, London: Macmillan, 1984, p. 26.

[10] Albert S. Lindemann, A History of Modern Europe: From 1815 to the Present, JK: Wiley-Blackwell, 2013, p. 149.

[11] Claude Schumacher, Alfred Jarry and Guillaume Apollinaire, London: Macmillan, 1984, p. 21.

[12] Alfredas Žari, „Karalius Ūbas: Penkių veiksmų drama“, in: Dramos, Vilnius: Vaga, 1973, p. 83.

[13] Nijolė Vaičulėnaitė-Kašelionienė, „Alfredo Jarry „Karalius Juoba“: dar viena barbariška istorija Lietuvoje“, in: Žmogus ir žodis, Nr. 2, 2011, p. 7.

[14] Alfred Jarry, La Chan delle verte, Paris: Le Livre de poche, 1969, p. 46.

[15] Andrew Hugill, Pataphysics. A Useless Guide, London: The MIT Press, 2012, p. 33.

[16] „Alfred Jarry“, in: Visuotinė Lietuvių enciklopedija, [interaktyvus], [žiūrėta 2020-08-30], https://www.vle.lt/Straipsnis/Alfred-Jarry-34149.

[17] Robertas Narkus, „Eksperimentinės inžinerijos dvasia bei reformacija šiuolaikiniame mene ir kultūros politikoje“, in: letmekoo.lt, [interaktyvus], 2016, [žiūrėta 20-08-20], https://www.letmekoo.lt/uncategorized/eksperimentines-inzinerijos-dvasia-bei-reformacija-siuolaikiniame-mene-ir-kulturos-politikoje/.

[18] „Vizionierius“, in: vizionierius.lt, [interaktyvus], [žiūrėta 2020-07-20], http://www.vizionierius.lt/.

[19] Jill Fell, Alfred Jarry, London: Reaction Books Ltd., 2010, p. 98-99.

[20] Viktorija Ivanova, „Gegužės valkata: ‘patafizika iki pabaigos“, in: Menų faktūra, [interaktyvus], 2013.

Iliustracijoje:  Alfred Jarry , (Sept. 8, 1873. Laval. France — Nov. 1, 1907. Paris )