Šiuolaikinis muziejus: pokalbis su NDG vadove Lolita Jablonskiene

2011 m. sausio 11 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Karilė Nefaitė

Nacionalinėje dailės galerijoje prasidėjo jau trečiasis Architektūros pokalbių fondo organizuojamas paskaitų ciklas aktualiomis, su architektūra susijusiomis temomis. Naująjį sezoną, pavadintą „Show off: reginio architektūra“, praėjusį ketvirtadienį atidarė šiuolaikinio meno kritikė, parodų kuratorė bei NDG direktorė Lolita Jablonskienė, skaičiusi paskaitą „Laiko zonos“. Skaitytojams pristatome pokalbį, kuriame aptariamas šiuolaikinių muziejų vaidmuo, ideologijos bei ateities tendencijos.

Pradėkime nuo muziejaus, kaip institucijos,  vietos kultūriniame žemėlapyje. Kiek jis turėtų būti aukštosios kultūros dalis, o kiek paklusti populiariosios kultūros keliamiems atraktyvumo standartams? Pavyzdžiui, Plungėje prieš kelerius metus viešoji biblioteka buvo atidaryta prekybos centre, Ispanijoje teko lankytis koplyčioje, įrengtoje dengtoje turgavietėje. Galbūt ir muziejui griežtai atskirta erdvė, o taip pat ir vertybinė pozicija  nėra būtina?

Nelengvas klausimas. Tikriausiai neturintis vienareikšmiško atsakymo. Kiekvienas muziejus, atsižvelgdamas situaciją, kurioje dirba (šalį, miestą, kitų institucijų tinklą),  kontekstualiai formuoja poziciją šiuo klausimu. Kadangi esame Valstybės lėšomis veikianti Nacionalinė Dailės galerija, mes sau keliame ir tai atitinkančius rimtos institucijos standartus. Nacionaliniai muziejai siekia formuoti liniją, kurią būtų galima priartinti prie aukštosios kultūros. Tačiau šiandien nežinau nacionalinių muziejų, kurie save įsivaizduotų kaip visiškai uždaras ir elitines institucijas, dirbančias tiktai specialistams, išsilavinusiems aukštesnio viduriniojo sluoksnio atstovams ar dailininkams (nors dailininkai, žinoma, irgi yra visuomenės dalis, turinti turėti savo raiškos sritį). Tokių muziejų šiandien nėra. Kai sakau, kad NDG yra rimto pobūdžio, o ne pramogaujanti institucija, turiu galvoje, kad mūsų tikslas yra įtraukti kuo daugiau žmonių į rimtą mąstymą, kuris nebūtų nuobodus, konservatyvus. Todėl mes organizuojame ne tik dideles apžvalgines parodas, kuriose pristatomi žinomi menininkų vardai, bet ir įvairius susitikimus, rodome kino filmus, rengiame edukacines programas ir t.t. Tokiu būdu kviečiame galvojimui, kalbėjimui apie tai, kas yra kultūra, kas yra aukštoji kultūra, kas yra populiarioji kultūra. Čia skirtumas tarp nacionalinio muziejaus ir kitų muziejų būtų toks kaip tarp nacionalinės televizijos ir komercinių televizijų. Tačiau Lietuvoje yra ir kitokių muziejų, kurie yra labiau orientuoti į pramogą, laisvalaikį.  Vienas jų tai Grūto parkas. Jis taip pat yra muziejus, tačiau kur kas labiau skirtas poilsiui ir laisvalaikiui.

Jūs palietėte muziejų polifunkciškumo klausimą. Čia vertėtų prisiminti ir didelio atgarsio sulaukusį Guggenheimo-Ermitažo muziejaus konkursą. Šiandien daugelio cituojamas J.Baudrillard rašė, jog vartotojiškumas prasideda tada, kai imamos vartoti ne daikto pirminės funkcijos (muziejaus atveju tai tikriausiai būtų saugojimas ir eksponavimas), bet antrinės, kurios sietinos su prestižo kūrimu. Kaip žiūrite į tokius meno vartotojiškumo pavyzdžius kaip minėtasis Guggenheimo muziejus, kurie nuo meno vertybių saugojimo ir eksponavimo akcentą nukelia prestižo kūrimo linkme? Kaip įgyvendintas pavyzdys galėtų būti  garsusis Bilbao muziejus, kur įspūdingas F.Gehry suprojektuotas pastatas tampa miestą reprezentuojančia ikona, tačiau kažin ar visi šią ikoną atpažįstantieji galėtų pasakyti, ką tas muziejus apskritai eksponuoja.

Turbūt niekas kitaip ir nebegalvoja. Tam tikslui ir yra sukonstruota nevienareikšmė Bilbao efekto kategorija. Tačiau pirmiausia, kai kalbam apie Guggenheimo muziejų, reiktų pradėti nuo centrinio jo taško – Guggenheimo muziejaus Niujorke, kuris yra privatus muziejus (Amerikoje apskritai nėra kitų valstybės išlaikomų muziejų, išskyrus nacionalinę galeriją Vašingtone). Tai yra mecenatų išlaikomas muziejus, kuris didžiuojasi viena solidžiausių pasaulyje modernaus meno kolekcijų. Viskas priklauso nuo institucijos vadovų, mecenatų nuomonės, kokie yra jų prioritetai. Ekspansinė politika priklauso vėlgi nuo vadovo.  Ji grindžiama pirmiausia ekonominiais kriterijais. Galerija nebetilpo gražiajame F.L Wright‘o pastate, o ir išgyveno ne geriausius finansinius laikus. Tai paskatino vadovą siūlyti mecenatams plėtros perspektyvą, kuri ir prasidėjo nuo Bilbao. Kita priežastis veikiausiai buvo ir paties direktoriaus noras įsiamžinti tokiais ikoniškais ženklais kaip Bilbao ar Abu Dabyje statomi pastatai. Jūsų minimas vartotojiškas požiūris į muziejų, kurį pradėjo reprezentuoti Bilbao Guggenheimas, yra ne paties Guggenheimo muziejaus, bet jo ekspansinės politikos efektas. Aš sutikčiau su tuo, kad nedaugelis galėtų pasakyti, kas yra ar buvo eksponuojama Bilbao muziejuje. Vis dėlto, kai man teko lankytis jų organizuojamoje parodoje „Rusija!“, ji buvo ne tik blockbuster‘is, bet superblockbuster‘is. Jei paklausčiau, kokius žinote rusų meno kūrinius, tai visi, kokius pasakytumėte, ten buvo eksponuojami. Tokių parodų sunku ir įsivaizduoti. Tad tai ne tik ekonominių, bet ir politinių galių tam tikras pademonstravimas.

Plečiasi ne tik Guggenheimas. Reiktų paminėti ir Luvrą, kuris Abu Dabyje kuria savo padalinį, projektuojamą garsaus architekto J. Nouvel. Paryžius ir Abu Dabis pasirašė ilgalaikę sutartį, pagal kurią tam tikrą laiką Abu Dabyje bus eksponuojamos Luvro vertybės. Vėliau šis muziejus turės pradėti funkcionuoti savarankiškai, tačiau dabar Luvras suteiks jam brand‘inę, t.y. pridėtinę simbolinę vertę. Taigi ir iš Prancūzijos muziejų kolekcijų yra judėjimas į Viduriniuosius rytus, Aziją,  kur yra lėšų tiems muziejams statyti.

Ar nemanote, kad Jūsų minėti pavyzdžiai kalba apie pasaulinę tendenciją, kai muziejus virsta ekonominės ir politinės galios ikona? Ar blizgus popierėlis netampa svarbiau už turinį? Juk galima būtų manyti, kad muziejus, kaip tam tikras įpakavimas, apskritai neturėtų turėti didelės reikšmės.

Tikrai negaliu pasakyti, kad tai yra dominuojanti tendencija. Yra be galo daug žinomų muziejų, kurie nesididžiuoja savo pastatais ar brand‘iniais pavadinimais.

Tačiau kalbant apie Jūsų klausiamą tendenciją, visų pirma ji yra forsuojama turizmo. Globalinei turizmo industrijai visada yra daug paprasčiau remtis ryškiausiais taškais bei klišėmis. Nieko nestebina, kad į Lietuvos turizmo maršrutus pirmiausia pateko Grūto parkas, kur eksponuojami sovietinę sistemą reprezentuojantys monumentai. Tai postsovietinės erdvės akivaizdi klišė. Taip dirba ši industrija. Tačiau sakyti, kad į tai orientuojasi visi muziejai, būtų pernelyg didelis problemos padidinimas.

Paskaitoje pristatėte Nacionalinės dailės galerijos vietos parinkimo istoriją. Siūlymai be galo skyrėsi ir ideologiškai: nuo romantizmo dvasia persmelktų muziejaus Valdovų rūmuose ar kryžiaus plano galerijos Lukiškių aikštėje projektų iki konceptualaus ir ironiško M.Navako galerijos-svogūno modelio. Ar atminties įprasminimo kontekste  neįžvelgtumėte besikartojančių tokio ideologinio konflikto paralelių su ką tik vėl pasibaigusiu Lukiškių aikštės sutvarkymo konkursu?

Tikriausiai taip. Skirtumas tik tas, kad aikštė, skirtingai nuo muziejaus, yra daug atviresnė ir prieinamesnė viešoji erdvė. Joje lankosi visi, todėl įsivaizduoja turį nuomonę, kaip turėtų būti įprasminta ta vieta. Neretai ta nuomonė virsta paviršutiniška išvada, slegiančia tiek projektuotojus, tiek žiuri narius. Viešųjų erdvių įprasminimas išgyvena tikrai gilią krizę,  kuri demonstruoja ir tam tikrą vertybių krizę. Skirtingos kartų, sluoksnių  nuomonių chaose protingo sprendimo šiuo metu rasti neįmanoma. Lukiškių konkurso nutraukimas buvo pats geriausias sprendimas, koks tik galėjo dabar būti priimtas. Skuboto ir direktyvaus viešosios erdvės sutvarkymo blogu pavyzdžiu tikrai galime laikyti aikštės priešais Vyriausybės rūmus sutvarkymą ir monumentą Lietuvos himnui. Tai nevykęs monumentas ir, kad tokių monumentų daugiau nebūtų, reikia padaryti pauzę. Galvojant apie viešąsias erdves, reikėtų vengti tautinę, tarptautinę ar kokią kitą ideologiją atspindinčių ženklų, logotipų, o veikiau pritaikyti tas erdves bendruomenei, kad jai ten būtų malonu būti, ir tuo apsiriboti. Viešojo intereso buvimas visiems yra žinomas, bet jo bendrumas yra neaiškus ir išskydęs, todėl dabar viešoji erdvė yra svarbi kaip visų erdvė.

Tęsiant Jūsų paliestą ideologijos temą, akivaizdu, kad muziejus reprezentuoja ne tik praeitį, bet per tai, kaip tas daroma, nemažai pasako ir apie dabartį. Paskaitoje citavote architektūros kritiką D.Sudjic‘ių, teigiantį, jog nėra nei totalitarinės, nei nacionalinės architektūros, o tik žmonės ją tokią padaro. Jūsų aptartas Revoliucijos muziejaus pastatas (dabartinė Nacionalinė dailės galerija), anksčiau savo architektūrinėmis formomis turėjęs simbolizuoti  plevėsuojančią revoliucijos vėliavą, šiandien tokių asociacijų niekam nebekelia. Tad mėginat pažvelgti iš šono, Jūsų manymu, kokią poziciją reprezentuoja Nacionalinė dailės galerijos pastatas šiandien?

Negalime atmesti, kad tai sovietmečiu statytas pastatas, turėjęs kitą paskirtį. Tai mūsų atmintis. Svečiams aš dažnai sakau, kad mūsų pastatas yra pagrindinis mūsų eksponatas. Interjero erdvės akivaizdžiai atstovauja sovietinį laikotarpį. Tai yra pastatas, kuris savo didybe, pusiau funkcionaliomis ir neekonomiškomis vestibiulio erdvėmis yra ano laikmečio architektūros pavyzdys. Tai kaip instaliacija, į kurią įėjęs fiziškai dalyvauji toje laiko zonoje.

Negalime atmesti ir to, kad pastatas susideda iš dviejų dalių. Antroji jo dalis yra šiuolaikiškesnė ir simboliškai literatūriškesnė, kurios pasvirę priestatai kaip mikrofonai kalba į miestą. Ta dviejų dalykų sandūra ir yra tai, kokią ideologiją reprezentuoja Nacionalinė dailės galerija. Tiek pastatas, tiek veikla aktualizuoja praeitį iš šiandieninės perspektyvos, neatmetant praeities tokios, kokia ji buvo, nefantazuojant apie ją tokią, kokia ji nebuvo. Aktuali atmintis ir šiuolaikinis žmogus, su kuriuo mes kalbamės, yra ta ideologija, į kurią mes orientuojamės, ir manau, kad architektūra simboliškai tai atspindi.

Pereinant prie ateities perspektyvų, gerai žinoma kultūros ministro A.Gelūno pozicija apie kultūros sklaidą provincijoje, decentralizacijos galimybes. Kokį muziejinės veiklos formatą įsivaizduotumėte tam tinkamiausią? O galbūt nieko naujo neišrasim ir dabartinis, dažnai viduramžišką kolekcininkų lobyną primenantis muziejaus modelis ir yra pats tinkamiausias? Kokios užsienio praktikos šioje srityje?

Nemanau, kad aš išrasiu kokį nors geresnį modelį nei pasaulyje jau egzistuojantys. Kultūros regionuose situacija yra labai bloga. Ji yra vienas iš tų veiksnių, dėl kurių Lietuva praranda gyventojus, išvykstančius iš mažesnių miestų kitur. Žmonės  nesiidentifikuoja su ta vieta, nejaučia teritorijos ir laiko zonos, kurioje jie yra. Kultūros ministerijos suburta grupė bando įvertinti dabar provincijoje esančių kultūros įstaigų, taip pat ir muziejų situaciją. Šie muziejai konsoliduoja labai lokalinę atmintį, susijusią su etniniais dalykais, istorija, ten gyvenusiais keistuoliais ir pan. Taip pat suburta grupė galvoja apie kūrybinių industrijų sektoriaus stiprinimą. Manau, kad būtų verta galvoti ir apie tai, ką centrinės institucijos galėtų pasiūlyti regionams.

Turite omenyje  skolinti kolekcijas?

Taip, keistis kūriniais. Priklausomai nuo sąlygų, galbūt pasiūlyti ir parodas. Jei Kultūros ministerija pažvelgtų į tai kompleksiškai, dirbant kryptingai, absoliučiai įmanomas dalykas  nedidelę Čiurlionio parodą pristatyti kad ir Plungėje. Pasaulyje tokių pavyzdžių yra ne vienas. Pvz., FRAC‘ų regioninių šiuolaikinio meno centrų padaliniai Prancūzijoje, esantys visose žemėse. Manau, Lietuvoje, ypač panaudojant Europos struktūrinius fondus, taip pat galėtų būti apmąstomas tokio multifunkcinio centro, nebūtinai atliekančio tik muziejines funkcijas, pastatymas periferinėje Lietuvos dalyje.

Provokuojantis klausimas:  o gal muziejaus, kaip vietos, apskritai nebereikia? Jei muziejų suvoksime kaip atminties talpyklą, ar televizija, internetas, kaip žymiai didesnės talpyklos, nesikėsina jų pakeisti? Kalbama, kad elektroninės knygos tokią grėsmę kelia popierinėms. Juolab ir šiuolaikinis menas nebepasiduoda taip lengvai „supakuojamas“.

Horoskopinėmis prognozėmis į ateitį šiuo metu nedrįsčiau užsiimti. Man atrodo netgi priešingai, kad šiuolaikinis menas agresyviai priešinasi vartotojiškai interneto ekspansijai. Muziejai iš tiesų plečia savo informacijos ir netgi dalyvavimo lauką virtualioje erdvėje. Tačiau tai daroma ne tam, kad pakeistų, kas yra rodoma muziejuje, bet tam, kad įtrauktų, sudomintų tuo, kas realioje erdvėje rodoma,  kuo didesnį skaičius žmonių. Nemažai žmonių galbūt iš ties tuo pasitenkins, bet dalis, manau, tikrai norės ateiti į realią erdvę. Nuskenuotas vaizdelis niekada neatstos realaus kūrinio. Taip kaip internetinės pažintys neatstojo gyvo bendravimo tarp žmonių (na, bent jau vaikai internete negimsta), taip ir gyvo dalyvavimo kultūros renginyje internetas nepakeitė.

Neseniai pasibaigusioje parodoje Lietuvos dailė 2000–2010: dešimt metų didelė dalis darbų buvo video formatu. Nuskenuotas paveikslas yra viena, tačiau video darbas, atrodytų, reprodukavimui pasiduoda kur kas lengviau, tad kai kam gali atrodyti, kad eiti jo apžiūrėti į galeriją galbūt išvis nebereikia?

Video darbas, žiūrint jį internetu mažos rezoliucijos ekrane, nukenčia siaubingai. Pakalbėkite su bent vienu rimtu šiuolaikiniu menininku ir pamatysite, kad jis tam kategoriškai priešinsis. Kokybės klausimas darosi vis aktualesnis. NDG parodoje Milijonas ir viena diena kiekvienas rodomas filmas turėjo aukščiausius vaizdo kokybės reikalavimus. Yra specialiai laisvo vaizdo transliavimui nusiteikusių menininkų, tokių kaip J. Mekas. Tačiau jo internetinėje svetainėje rodomi filmukai yra jo paties padaryti, jie vis tiek tampa amatininko darbo rezultatu. Vis dėlto menas kokybės menkinimui priešinsis visada. Jis gali priešintis ir tokiomis neįprastomis priemonėmis, kaip sąmoningas tos kokybės mažinimas, sąmoningas demonstravimas, kaip atrodo nekokybiškas vaizdas. Tačiau tame vis tiek bus kritinio santykio su medijomis momentas.

Kinta ne tik forma, bet ir turinys. Muziejus, kaip išbaigta sistema, kuria tematinius, chronologinius naratyvus. Šiandienės tendencijos rodo didelį išsišakojimą sunku vienoje parodoje aprėpti tam tikrą temą ar laikotarpį, nes skirtingų tai atstovaujančių pavyzdžių yra labai daug. Tad kalbant apie muziejaus natūralią transformaciją, kaitą, ar įmanomas toks visapusiškai tinklinės visuomenės pulsą, pasikeitusias meninės raiškos formas atspindintis muziejus? Kaip tai turėtų paveikti jo architektūrą?

Iš tiesų menas nuo XXa. antrosios pusės labai pakito. Nuo antikos laikų jis buvo stipriai susijęs su objektu, daiktu, kurį buvo galima padėti į lentyną. Tačiau neatsitiko ir kažko visiškai naujo – iki antikos laikų yra buvę labai netvarių, performatyvių, paremtų ritualiniais veiksmais meno kūrinių. Grįžtant į mūsų laikus, tenka pasakyti, kad ir meno kūriniai, turintys santykinę materiją, kaip  judantys vaizdai,  instaliacijos bei konceptualūs kūriniai, apskritai neturintys materialios išraiškos, visi jie yra kolekcionuojami tiek muziejuose, tiek privačiose kolekcijose. Mes irgi esame įsigiję instaliacijų, o su jomis ir menininkų tikslias rekomendacijas kaip jų kūrinys turėtų būti rekonstruojamas. Atrodytų, kad tai tarsi kertasis su pačios instaliacijos antiinstituciška prigimtimi. Iš tiesų jau seniai taip nebėra. Pavyzdžiui, I. Kabakovas daug kur rašęs, jog   instaliacija yra  visiškai nekomodifikuojama meno apraiška,  pats seniai yra pardavęs daugybę savo instaliacijų įvairioms institucijoms. Kitas dalykas yra menininkų atliekami performansai, kurie yra parduodami instrukcijos, kaip tą performansą atlikti, pavidalu. Be abejo, yra ir įvairios dokumentacijos formos: fotografijos, video ir pan. Pastaruoju metu nusirito re-enactment’ų, t.y. iš naujo padarytų performansų banga, kuriuos atkuria tiek patys menininkai, tiek ir kiti žmonės. Todėl noriu pasakyti, kad yra kaip „pačiupti už uodegos“ šiuolaikinį meną, kurio išraiška kartais nėra labai stabili.

Vis dėlto aš neįsivaizduoju muziejaus, kuris galėtų visapusiškai aprėpti visas šiuolaikinio meno apraiškas. Tematinio-chronologinio eksponavimo problemas neblogai sprendžia atnaujinta Tate Modern ekspozicija, per pasirinktą probleminį tašką sugretindama istorišką ir šiuolaikinį meno kūrinį ir taip kurdama tam tikrą jų dialogą. Kita galimybė būtų radikalesnis muziejų profiliavimas, kuris pasaulyje jau vyksta. Bet galimas ir visai kitoks variantas. Mes kalbame apie meno eksponavimą kaip išpjautą fragmentą, lyg jis galėtų būti tiktai su menu. Juk meno kūrinius galima eksponuoti viešojoje erdvėje arba daug platesnėje antropologinėje perspektyvoje. Vienas pirmųjų tokių pavyzdžių yra Naujosios Zelandijos nacionalinis muziejus Te Papa, kuriame istorinis maorių ir britų naujakurių kultūros sluoksnis rodomas drauge su šiuolaikinio meno kūriniais. Panašia linkme nuėjo ir žydų muziejus Berlyne, kuris tiek savo architektūra, tiek ekspozicija juda link sintetinio kūrinio. Jis nerodo vien architektūros ar vien istorinio fakto, tačiau sujungia juos į tam tikrą kompleksą. Galbūt toks neapibrėžtas, negetinis, o sintezuojantis ir kompleksinis muziejaus modelis ir yra ateitis. Kita vertus, turėtų likti ir specializuoti muziejai, kuriuose per erdvę galima patirti tam tikras iškristalizuotas patirtis.

Kalbant apie muziejų ir meno kūrinių kolekcionavimą, tikriausiai Jums yra žinoma D. Narkevičiaus institucinė kritika, sakanti, jog Lietuvoje šiuolaikinio meno kūriniai yra apskritai beveik nekolekcionuojami, o tiek fonduose, tiek NDG ekspozicijoje esanti dailė (kas, jo teigimu, apskritai nėra menas: dailė, nuo žodžio „dailu“) yra pervertinta ir iš šių dienų pozicijų reikalaujanti radikalios revizijos. Kaip Jūs matytumėte šią situaciją?

Tikriausiai nieko naujo nebepasakysiu. Muziejus yra institucija, kuri mano, kad kultūrinė atmintis yra svarbu. Ar socialistinio realizmo laikotarpio, visiškai nelaisvi, pagal užsakymą, normatyvus padaryti kūriniai yra meno, dailės kūriniai – reikia apie tai kalbėtis, negalima jų uždaryti. D. Narkevičius turi apie tai savo nuomonę, vadinasi, jis kalba apie tai. Lygiai taip pat yra ir su šiuolaikiniu menu. Menas nebebus toks, koks jis buvo 1960 metais. Šiuo metu jis pasuko (nesakau, kad negrįžtamai) visiškai kita linkme ir mes negalime to ignoruoti, nes bus per vėlu. Beveik visi vakar paskaitoje mano išvardinti muziejai: ir Talino Kumu, ir Zagrebo, ir Varšuvos, ir dar neveikiantis Rygos muziejus – visi yra įsigiję Lietuvos šiuolaikinių menininkų kūrinių. Tai reiškia, kad nacionalinė kolekcija tuos kūrinius prarado, kad tie kūriniai pabrango. Todėl, kad gebėtume abi laiko zonas artikuliuoti, reikalinga ir šiandieninė ir atminties perspektyvos.

Esu ne kartą ginčijusis ir su pačiu Deimantu dėl žodžių „dailė“ ir „menas“. Jei intensyviai aiškinsim, kad dailė yra tik tai, kas  dailu, tai primesim sąvokai reikšmę, kurios ji neturi. Jos etimologija galbūt yra su tuo susijusi, tačiau sąvoka ilgainiui ėmė aprėpti daug platesnius dalykus. Tarkim, XXa. pirmojoje pusėje yra visai nedailių kūrinių: pvz., arsininkų ir kitų, tuometiniame kontekste vargiai pavadinamų dailiais. A. Andriuškevičius suskirstė dešimtojo dešimtmečio menus į dailę, kuri sąlyginai pasiliko sovietiniame laikotarpyje, ir į meną, kuris jau šiuolaikinis dalykas, daug sintetiškesnis, kompleksiškesnis, įgavęs naujų raiškų, apraiškų ir t.t. Tai yra dailėtyros diskurso dirbtinai suformuotas dalykas. Jei kam patogu tokią skirtį daryti klausimams klausti, prašom, tiktai nereikia jos mistifikuoti. Nėra dailė ir menas kažkokie atskiri dalykai. Aš juos vartoju sinonimiškai. Tai ideologinė perskyra, alsuojanti pereinamuoju laikotarpiu, dešimtuoju dešimtmečiu, o ne šiandiena. Kitaip būtų labai sunku paaiškinti, kas yra Jono Gasiūno tapyba.

Tačiau kritika apie kolekcijos formavimą aš, be abejo, priimu. NDG neturi jokių tam skirtų lėšų. Finansavimas konkurso tvarka gaunamas tik iš Kultūros ministerijos. Vis dėlto esame šį tą ir įsigiję. Paskutinis įsigytas šiuolaikinio meno kūrinys yra Gedimino ir Nomedos Urbonų kompleksinė instaliacija „Transakcija“, kuri šiuo metu nėra eksponuojama, nes jai nerasta vieta. Dvejus paskutinius metus jokių lėšų įsigijimams nebuvo. Šių metų įsigijimų programa taip pat nulinė. Todėl mes negalime įsigyti nei dailės, nei meno, jei kam nors dar atrodo, kad galime įsigyti tik dailę.

Belieka palinkėti stiprybės ir ačiū už pokalbį.

Nuotraukų autoriai: © Evgenia Levin  ir Norbert Tukaj.


Komentarai

  1. tikras grozis

    Nuostabiai grazi Lolitos nuotrauka. Galima isimyleti:) Be ironijos ir pavydo. Tiesiog komplimentas Lolitai ir fotografui.

  2. stovintys mikrofonai

    tai kiek desimtmeciu, menininkai, dar tylesite nukabine nosis ir paniekinti savo valstybes? kad budrys parceliuoja biudzeta vr isvietems blizginti pritaria net ministras, o menininkai vis tyli, tyli, nes nesistoja jiems jokie bendri klausimai!

  3. gintare

    labai konservatyvūs ir siauro požiūrio kalbančiosios atsakymai. Ir tas pasakymas, kad vaikai internete negimsta, apeliuoja į nusistatymą dėl neišprusimo šioje srityje. internetas jau gerus penkis metus nėra vien tik skanuoti paveiksliukai.

    tačiau per daug nestebina, ypač dalyvavus paskutinėje nac. galerijos parodoje, kuomet kalbančioji per patį atidarymą viešai auklėjo tiek jaunas kuratores tiek vertėjus.

  4. indigo

    blach blach blach Meistrė. Kaip pasakyt paprasta dalyką sakinį taip, kad klausytojo akys apsiverstų tris kartus ir dešimt kartų nusižiovautų. Taip tai ji :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *