Šimtą linijų pratrynus lieka aiškus siluetas. Pokalbis su Žilvinu Landzbergu (tęsinys)

Marija G. Repšytė:

 Jis atsirado tarp kopūstų. <juokiasi>

 Žilvinas Landzbergas:

Ta vaikystė mano kūrybą labai veikia.

 MGR:

Nes turiu klausimą apie autobiografiją, asmeniškumą.

 ŽL:

Ta prasme, aš kažkuria prasme labai nekenčiu šūdo, falšo…

 MGR:

 Netikrumo?

 ŽL:

Netikrumo. Kur: kiek tu gali pažeisti. Ta aplinka. Ir santykiai. Ir labai gerai atsimenu, kur aš augau. Naujatūriai. Čia labai keista, man vaikystėje visą laiką kelnės plyšdavo, pradildavo. Kelnėse vaikščiodavau prisidėjęs akmenų. Titnagas. Rinkdavau, nes statybos vykdavo. Laumės pirštai, dar kažkokių. Toks požiūris buvo nuo keturių, šešių metų. Jeigu atsakyti vienu sakiniu, tai aš, būdamas pirmoje klasėje, pasakiau, kad aš eisiu studijuoti dailės. Taip gavosi, aš nežinau, pirmoje klasėje mama buvo klasės susirinkime. „Mes paruošėme dokumentus, nes Žilvinas išeina į kitą mokyklą“. Ir mama sako: „Palaukit, aš nieko nežinau“. Man papasakojo kažką, kad yra kažkokia meno mokykla, pripasakojo. Kauno – „Aušros“, tuo metu buvo komjaunimas, perėjau ten, bet, sako, šito negalime nepriimti, kadangi pirmoje klasėje nupaišė daugiabutį su visais balkonais perspektyvoje.

 ŽL:

Pavyzdžiui, aš turiu kūną.

 MGR:

Dvasinį ar fizinį?

 ŽL:

O koks, jis – neatskiriamas. Aš jį galiu judinti, aš su juo galiu sportuoti, daryti daiktus. Tai yra mano kūnas, aš per jį veikiu.

 MGR:

Tai yra įrankis?

 ŽL:

Ne, tai gal net dovana. Su ta kūryba irgi, ji ateina, dėl to sakau, labai džiaugiuosi, kiek reikia visokių niuansų. Tūriai, situacijos, pradeda vibruoti dalykas. Čia kaip leki ir koks greitis. Fizika. 80km/h varžtas barška, 85 km/h nebebarška, 75 km/h nebarška, bet 80km/h jis barška. Tam tikras koreliuojasi virpesys, tokioje vietoje reikia dirbti, koncentruotis ir neapleisti. Tai nešnekame apie mane, šnekame apie kūrybą.

 MGR:

Apie tuos bendruosius dalykus?

 ŽL:

Apie patirtis, apie požiūrius, apie daug žmonių, apie laiką, kai niekas nebeaišku. Ir aš net sakau, jeigu kažkada klausei prieš tai, kaip kūrinys keičiasi, kaip jis pereina vienas iš kito, kaip jisai lieka. Nėra akmens, nėra bronzos, tai yra tarpinės medžiagos, tai yra fanera, gipso kartonas, popierius…

 MGR:

Medis dar…

 ŽL:

Fanera, medis… Žinai, medis, aš nepjaustau… Nu, esu nupjovęs porą medžių. <juokiasi> Tapo tuo, kuo turėjo būti. Malkos, lentos buvo padarytos. Tai yra tikrai, lentos padarytos.

MGR:

Labai įdomu, nes tu kalbėjai apie skulptūrą, apie amžiniškumą, amatystę, kaip sugebėjimą, kaip padarymą, kaip tą efemeriją, kaip tokį nėjimą, tu neini į tą efemeriją, bet tu vis tiek esi tame – tarp.

 ŽL:

Aš visiškai kalbu apie efemerinę skulptūrą. Aš įvedu žiūrovą, kuris yra veikėjas. Labai, kaip kine, teatre, kuris jungia.

 MGR:

Man atrodo, tai ir perskaičiau.

 ŽL:

Kažkaip supratau, kad aš turiu tai pasakyti ir kaip tai man pasakyti. Aš negaliu, čia irgi yra toks nesugebėjimas. Negaliu viename monumentaliame objekte, kuris yra nepririštas prie vietos, kažką pasakyti. Jeigu šitoje vietoje aš galėčiau daryti daiktą, objektą, kuris lieka. Nebėra tokių erdvių ir nebėra tokių vietų. Viskas taip keičiasi: galerinėse erdvėse, susidūrus su white cubu, su „neliesti daikto“, šviesa neateina, šešėlių nėra, yra labai keista erdvė.

 MGR:

Įnešk ir išnešk.

 ŽL:

 Box (dėžė), įdedi į boksą. Aš nekritikuoju, tokia realybė ir ji yra kaip teatras, tai yra cool, ji veikia.

 MGR:

Bet klausimas yra, kaip tu ją naudoji.

 ŽL:

Iš tikrųjų, jeigu šnekant apie tą kūną, kurį bandau sukurti.

ŠMC dabar darėme tą parodą, man sako: „O kam reikia užklijuoti popierių ir paskui uždažyti, dažom tiesiai sieną juodai.“ „Ne,“ – sakau, – „turime 200 m² išklijuoti popieriumi ir tada nudažyti.“ Tai matiškumas, švelnumas.

 MGR:

Faktūra.

 ŽL:

Netgi pridėjus termometrą – sienos paviršiaus temperatūra yra šiltesnė.

 MGR:

Tai detalės, bet svarbios.

 ŽL:

Tai yra svarbu. Ir niuansuotos tos proporcijos, dydžių santykiai. Jeigu prisiminus tą parodą, ten nieko nebuvo, tuščia, nieko nebuvo. Buvo santykiai – šviesos, kažkokios plastikos, skaidrumo, peršviečiamumo. Tūris yra ne tame, net ne fiziniame kūne, ne akmenyje, ne monumentalume. Išraiškoje.

 MGR:

Ten buvo erdviniai santykiai, tai jau nebe objektai.

 ŽL:

Bet čia yra jėga. Kaip būgnais sugrosi, kuo skiriasi būgnininkas nuo būgnininko – kaip jis įeina (rankomis rodo, kaip rankos siekia įsivaizduojamą būgną). Žmonės vėliau mokosi. Čia yra judesys, daug tūrio, tam tikra geometrija, tam tikri kampai, kurie yra labai svarbūs, ir tada kuriasi, man atrodo, tūris, būtent kurio… Tos parodos nebuvo, jeigu mes išpjovėme, buvo penki vamzdeliai ir garso takelis. Viskas buvo daugiau toks pojūtis, suvokimas ir aš galvoju, kartais tikrai: kai tu girdi grupę, kuri nebeskamba.

 MGR:

Kai nesusigroja, ar?

 ŽL:

Nu, pavyzdžiui, praėjo laikas ir…

 MGR:

Aktualumas…

 ŽL:

Aš nežinau, kodėl nebeskamba, jie gal dar norėtų, galėtų, bet… Čia atvirkštinis būdas. Nėra klausos, bet gal galėtų būti skambesys, nes yra ką pasakyti, net neturi kaip, neturi nei būgnininko, nei to, nei to. Tūris, kuris…

MGR:

Aš galvoju apie nebylųjį kiną, kaip garsas užpildo erdvę. Kai aš buvau parodoje – visi turėjo, ką veikti. Personažai – žmonės – lankytojai – jie visi buvo tokiose vietose, kuriose jiems reikia būti. Plastiškai kalbant, apie kompozicinius dalykus; trauka – garsas, šviesa, kaip tu sukuri distancijas, nors ten buvo beveik tuščia. Šviesa, šviesos objektas, nešviečiantis, scena, balandžiai, įėjimas, voveraitė. Atstumai buvo tarp jų, tu negali atsidurti kitoje vietoje, choreografija. Aš stebėjau jų plaukiojimą, jei matai žmogų ten, tai žinai, kad tau reikia eiti pro ten. Ne taip, kai sustoji prie paveikslo, grupelė žmonių ir tu kitaip negali prieiti.

 ŽL:

Jeigu tokio dydžio būtų liapsusas.

Viskas gaminta naujai, galvota naujai. Viskas sukurta per du mėnesius. Turi nusižeminti, kad paklustumei žemės traukai, turi būti visiems gerai.

Man atrodo, mūsų turimų dalykų renovavimas… Šiandien tai pamatyti, pažiūrėti, nėra taip paprasta. Ten yra blogai užlakuota, ten kažkas iš kažkur. Aš nežinau, kaip pasakyti, jeigu į mane tai kalba. Aš labai džiaugiuosi. Tokių būna kažkokių čiaukšt. Ir čia laikas, bus nebus po to. Į realybę įeini, pradeda, kaip muzikos klipas, viskas suktis. Būna taip tau irgi? Ne?

 MGR:

 Gal kitokie jausmai.

 ŽL:

Kur pradeda viskas – šššššššš…

 MGR:

 Kai pradedi priiminėti viską aplinkui. Turi omeny tą momentą?

 ŽL:

 Tu supranti – tu gali – tu pradedi dainuoti. Gali sakyti poeziją, užrašyti. Ir nėra klaidos. Kaip raimas (rimavimas), hip-hopas. Nu, aš nežinau. Kas tai yra?

MGR:

 Aš turiu vieną paskutinį klausimą.

 ŽL:

Aš dar atsakysiu, kažką prieš tai klausei. Yra labai daug ką papasakoti, bet kartu imti ir pasakyti, tai labai sunku. Kažko per daug pasakyti. Yra kažkoks piktžodžiavimas.

 MGR:

 Taip, tada nebereikia vizualumo. Man yra įdomūs dalykai, prie kurių neprieinama, kalbi apie kažką, kažką tu duodi. Įsivaizduoji, interpretuoji.

 ŽL:

 Aš taip pat galvoju. Kalbinės patirtys. Jos yra nematomos. Kartu jos yra niekinės, bet jos yra ir svarbiausios. Tarp mūsų, toje materialistinėje kultūroje, kas žmones erzina, – nematomi dalykai. Tuo pat metu, už ką moka didžiausius pinigus, už tai kas nematoma… Ir keista, aš nežinau, kaip paaiškinti, kažkas tokio.

 MGR:

Kalbant apie klausimus, aš esu klausiusi kai kurių lietuvių menininkų ir kuratorių, ar jiems kada nors būna nuobodu?

 ŽL:

Ne, jiems nebūna nuobodu. (šypsosi)

 MGR:

Jie sako: „Kaip tai, ką turi omeny?“ Man, pavyzdžiui, nebūna dėl to, kai aš tik pajaučiu nuobodulį, aš iš karto persikonfigūruoju. Man įdomu, tai paprastas dalykas, paprastas klausimas, labai apibūdinantis žmogų.

Beje, aš negavau jokio atsakymo.

 ŽL:

Aš nenaudoju sąvokos – nuobodu. Man būna liūdna. Ilgu gali būti, nuobodu… Ką tai reiškia nuobodu? Sakai, dabar labai nuobodu, meti batą į sieną, iškart nebenuobodu, iškviečia policiją ar dar kitaip pasisuka scenarijus. <juokiasi>

 MGR:

Bet čia yra atsakymas.

 ŽL:

Nuobodu nebūna. Liūdna būna.

 MGR:

Tuštumas erdvėje…

 ŽL:

Bet, pavyzdžiui, jeigu šnekant apie tuštumas, visiems, kurie kuria tenka susidurti su podarbine tuštuma.

 MGR:

Bet ji būna produktyvi tuštuma.

 ŽL:

Aš nežinau, ar ji – produktyvi tuštuma?

 MGR:

Nes būna, kai baigi kažką, pradedi vėl krautis: skaitai, žiūri, vaikštai. Tu ne kuri, bet krauni į save. Tu ne atiduodi, bet imi.

 ŽL:

Būna projektai, tiek atiduodi, kad ne tik reikia kūnui duoti poilsį. Būna, kad apima žiauri tuštuma. Aš nežinau, gal ne visiems.

 MGR:

Būna, man atrodo, visiems būna, bet ji yra skirtinga. Priklauso nuo to, kaip pavyksta.

ŽL:

Aš dar galvoju, feedbackas (grįžtamasis ryšys) – tada kuomet grįžta atgal žiūrovo emocinis krūvis, pavyzdžiui, plojimais. Su menu būna kitaip. Atgarsio susilaukia kūrėjas neiškarto… Kartais gal net po dvejų metų…

 MGR:

 Bet, kaip sakoma, geriau vėliau, negu niekada. <juokiasi>

 ŽL:

Bet ką žmonės galvoja, nežinai, ar ten buvo gerai?

 MGR:

Arba jie negali pasakyti.

 ŽL:

Aš esu girdėjęs iš aktorių, jeigu ne aplodismentai, jie negalėtų kitame spektaklyje vaidinti, nu, tarkim, sudėtingas emociškai buvo.

 MGR:

Bet dažniausiai visada yra aplodismentai, kokie jie bebūtų, bet jie vis tiek būna. Tiek daug žmonių ploja, nes jie turi ploti.

Guliverio kelionėse perskaičiau tokią frazę: „Kadangi žodžiai tesą daiktų vardai, tai būtų visiems daug patogiau nešioti su savimi daiktus, padedančius išreikšti svarbiausias mintis ir norus.“

ŽL:

Žodžiai tesą…

 MGR:

Daiktų vardai.

 ŽL:

Atvirkščiai yra.

 MGR:

Nu, žodžiai sukuria vardus daiktams.

 ŽL:

Ai, nu, taip taip.

 MGR:

Kam reikia žodžių, jei tu turi daiktus.

 ŽL:

Vat, būtent, čia reikia sustoti, čia yra žiauriai gili problema.

Aš nežinau, wow, čia yra sudėtinga, bet labai sutikčiau su tuo aptarimu, kad daiktas yra pirma, ir jeigu mes patiriame tą spalvą – raudoną. Gali būti aklas žmogus, bet žymiai daugiau žinoti apie raudoną negu vaikas, kuris tik pradėjo matyti raudoną. Jam iš pradžių duoda: obuolys raudonas, r raidė yra raudona. Ta r raidė būna raudona. Tokie konstruktai, kurie mus priveda prie tų terminų, bet jie eina iš daikto. Ir mes šiandien einame tik dėl tos koncepcijos, būtent tokios dualistiškos. Mes patys nebežinome, kaip kiaulė atrodo, pirkdami kiaulieną.

 MGR:

Negalvojame, kad valgome kiaulę.

 ŽL:

Čia dešrelės. <juokiamės>

Apie pokalbių seriją LAIKE

Ne kalbėjimas apie kalbėjimą, bet platforma mainams, mainams tarp minčių ir patirčių. Pokalbis – tai erdvė artikuliuoti idėjas vaizduojamajame mene ir kitose kultūrinėse veiklose. Pokalbyje – paliekama erdvė nevagia galimų ir neplanuotų patirčių. Vienas įdomiausių dalykų – ne tai, ką sužinai, o tai, kas lieka neatsakyta. Svarbūs ir atsakymai, ir klausimai. Ne tai kas atsakoma, bet kaip atsakoma. O gal nieko neatsakoma, tai taip pat priimtina. Po pirmojo pokalbio seks kitas pokalbis, kuris tęs prieš tai buvusius klausimus ir mintis, gal joms prieštaraus, o gal ves dar toliau. Pokalbių tikslas – atviri tekstai, kalbiniai tekstiniai ženklai, transliuojantys vykusį gyvą pokalbį. Kalbinamojo kasdieninės kalbos išsaugojimas: paliekami kai kurie kalbos nelygumai. Siekis yra ne perrašyti sukuriant pokalbį lape, o palikti jį, kiek įmanoma, gyvą, nesurežisuotą ir nekontroliuojamą. Pokalbiuose – klausimai apie laiką, buvimą laike, šiuolaikiniame mene ir jo kontekste. Ar idėjos, įkūnytos materijoje, atspindi šią ar kitą epochą, teigia požiūrį į realybę, kokiomis priemonėmis tai formuojama ir pristatoma.

Kitas pokalbio dalyvis – teatro scenografas.

Pokalbyje knygos Snow Export. Žilvinas Landzbergas (Deventer, Thieme Art, 2009) fotografijos, Sarah Infanger (knygos dizainerė).

http://www.sarahinfanger.com/index.php?/book–publications/snow-export/