Pokalbis su Žilvinu Lilu: apie studentų ir menininkų iniciatyvas 1991-aisiais ir vėliau

2014 m. gruodžio 15 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Vytautas Michelkevičius ir Kęstutis Šapoka
mokykla be sienu

Po trejų metų darbo tęsdami 2010-aisiais sumanytą idėją ir pakalbinę dar 30 Lietuvos meno scenos veikėjų išsiuntėme antrąjį knygos „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos: savivaldos ir iniciatyvos Lietuvoje 1987–2014 m.“ tomą į spaustuvės cechą. Šįkart greta menininkų pakalbinome ir kuratorius bei menotyrininkus Sandra Skurvida, Anders Kreuger, Saulius Grigoravičius ir kiti. Publikuojame vieno iš pokalbių fragmentą ir kviečiame skaityti netrukus pasirodysiančią knygą.

Žilvinas Lilas yra profesorius Kelno medijų akademijoje (nuo 2004) ir aktyviai veda kūrybines dirbtuves menininkams ir dizaineriams visoje Europoje. 1991 metais jis baigė tapybos studijas VDA, o vėliau išvyko gyventi ir dirbti į JAV, kur Ohajo universitete apsigynė magistro laipsnį 3D animacijoje ir tapyboje. JAV dirbo įvairiose animacijos ir filmų kompanijose, pvz. Walt Disney Studios, Oddworld Inhabitants, Metrolight Studios.

Knygos sudarytojai – Vytautas Michelkevičius ir Kęstutis Šapoka

 Kęstutis Šapoka: Girdėjau, kad esi prisidėjęs prie studentų galerijos įkūrimo 10 deš. pradžioje.

Žilvinas Lilas: Ši iniciatyva vadinosi Galerija „91“, nes, kiek pamenu, ją įkūrėme 1991 metais. Bet šaknys gilesnės. Pirminė idėja buvo Laimos Petrusevičiūtės. Ji pakvietė du VDA menotyros studentus, norinčius užsiimti tokia veikla, ir idėją „stūmė“ per rektoratą. Aš tuo metu buvau studentų parlamento viceprezidentas. Atėjo kažkas iš administracijos ir paklausė, ar iš mūsų, studentų, kas nors dar norėtų prisidėti prie studentų galerijos valdymo. Aš atsakiau, kad galėčiau tuo užsiimti, kodėl gi ne?

K. Š.: Studijavai menotyrą?

Ž. L.: Tapybą. Taigi, atstovavau studentų parlamentui, o Virginijus Kinčinaitis ir Saulius Grigoravičius – menotyros studentams. Aš buvau galerijos direktorius, taigi, užėmiau administracinę poziciją. Kinčinaitis su Grigoravičiumi norėjo sukurti tuo metu oficialia betampančios tautinės tapybos ideologijos atsvarą. Nes dažniausiai buvo fokusuojamasi į tapybą. Buvo ideologinis lūžis iš sovietinio modelio į tautinės mokyklos modelį. Sovietiniu dailės modeliu niekas netikėjo, nes baigiantis sovietmečiui niekas nekūrė socialistinio realizmo stiliumi, tapytojai kūrė ekspresyviai. Daugiau kalbu apie tapybą, nes mokiausi Tapybos katedroje.

Kai vyko pertvarkos, perversmai, buvo išmestas rektorius, studentai bruzdėjo. Čia tarsi išnaša – vienu metu Instituto valdžia buvo perėjusi į studentų rankas. Kalbu apie pirmąjį studentų sukilimą, pirmąjį streiką. Man atrodo, kad vienas šios revoliucijos lyderių buvo toks Vytautas Narbutas, kuris dabar gyvena Islandijoje. Jis suorganizavo studentų parlamentą, pirmąjį streiką. Atsimenu, penkiese ėjome pas tuometį kultūros ministrą, jei neklystu, Henriką Zabulį, ir reikalavome pakeisti Instituto valdžią. Atseit, pertvarka, Michailas Gorbačiovas, viskas keičiasi, reikia keisti ir Instituto vadovybę, reikia mesti lauk Vincentą Gečą. Zabulis, žinoma, paprieštaravo – Gečo jokiu būdu negalima išmesti! Tada mes Zabuliui pasakėme, kad atseit ateis ir jo eilė… Ir išėjome.

Porą Sąjūdžio metų buvome apimti euforijos. Išmetėme beveik pusę profesorių. Vienu metu Akademijos administracinis valdymas buvo studentų rankose. Mūsų klausdavo, ar reikia įsukti naują lemputę. Pirmas senato modelis buvo toks, kad trečdalį narių turėjo sudaryti studentai. Turėjome nemažai valdžios ir administracija skaitėsi su mūsų nuomone. Vėliau studentų atstovų skaičius vis mažėjo, kol senate liko simboliškai vienas ar du atstovai. O galeriją įsteigėme VDA euforijai jau blėstant, kai anarchinis momentas jau buvo bepavirstąs represine struktūra. Į Akademiją buvo pakviesta perversmininkų draugų, pavyzdžiui, Arvydas Šaltenis. Kostas Dereškevičius liko, bet buvo priimtas Ričardas Povilas Vaitiekūnas…

K. Š.: Kur buvo galerijos patalpos?

Ž. L.: Patalpos buvo Latako gatvėje 2, kur yra ir dabartinė „Akademijos“ galerija. Mes turėjome vieną kambarį. Šalia esančiose patalpose kitoje koridoriaus pusėje buvo restoranas. Suremontavome tą kambarį – Akademija pasamdė įmonę, kad išdažytų palanges, įrengtų apšvietimą ir t. t. Nes prieš tai patalpa buvo netinkama galerijai. Jautėme įtampą, nes restoranas viršuje norėjo plėstis, pradėjo mus šantažuoti. Baigėsi tuo, kad vieną dieną išdaužė langus, primėtė plytų į vidų. Bet aš jau tada, apie 1992 m., atrodo, nebedalyvavau galerijos veikloje.

Konceptualiai bandėme daryti priešingai negu dominavusi, tai yra pradėta plėtoti estetinė ir akademinė „nacionalinė“, pasaulėžiūra Akademijoje. „Nacionalinė“ reiškė tam tikras reprezentacijos formas, semantiką, temų ratą, spalvų gamą ir t. t. Mes orientavomės į postmodernizmą, popartą ir pan. Kinčinaitis ir Grigoravičius orientavosi į urbanizuotą kapitalistinį modelį – naują estetiką, blizgančius paviršius. Didžiausia problema buvo surinkti dailininkus, kad atitiktų postmodernistinio modelio kriterijus. Tokių menininkų beveik nebuvo. Todėl vėliau idėjos liko sau, o tikrovė – sau. Rengėme elementarias, tradicines parodas.

Baigėsi tuo, kad pradėjome rengti išpardavimus, nes jie sukeldavo daugiausia emocijų ir pasitenkinimo. Juk jaudina, kai pirmą kartą gyvenime rankose laikai užsienio valiutą. Ir net nežinai, ką su ja veikti… Surengėme kalėdinį išpardavimą ir pasijutome turtingi. Mus suvedžiojo „kapitalistinis“ modelis, kai gali meną parduoti ir iš to užsidirbti. Surengėme VDA studentų, daugiausia taikomųjų specialybių, kūrybos parodą. Atvažiavo džipu vokietė ir nupirko pusę parodos. Ji pirko viską, kol menas tilpo į jos automobilį. Sumokėjo Vokietijos markėmis, o mes vakare susėdę skaičiavome pelną. Paskui ėjome į restoraną.

K. Š.: Minėjai, kad išvykai į užsienį. Kur ir kada?

Ž. L.: 1993 m. išvykau į Ameriką. Priežasčių išvykti buvo daug, jos tarsi susisluoksniavo. Viena jų – edukacinė. Sovietmečiu pagrindinės sąsajos su Vakarų kultūra, pasauliu buvo per knygas. Daug skaičiau. Televizija manęs nedomino. Skaičiau klasikinę ir modernią Vakarų literatūrą. Knygų gauti buvo įmanoma. Ši literatūra formavo tam tikrą požiūrį, identitetą. Williamas Faulkneris, Jamesas Joyce’as, Antonas Čechovas. Mano identitetas buvo bet koks, tik ne lietuviškas. Pavyzdžiui, skaitant Žemaitę manęs niekas neužkabindavo, nebuvo su kuo identifikuotis. Agrarinis pasaulis, kaimietiškas gyvenimo būdas man, miesto vaikui, atrodė svetimas.

Kai pamačiau, kad agrarinė katalikiška patirtis kyla kaip nauja tautinė ideologija, supratau, kad vargu ar čia prigysiu. Nors anglų kalbos nemokėjau, tačiau buvau išstudijavęs „ano pasaulio“ geografiją, istoriją, daugmaž įsivaizdavau, kas tai per pasaulis. Norėjau išvažiuoti ir pažiūrėti praktiškai, kas tai yra. Kita vertus, Lietuvoje tiesiog negalėjau išgyventi, nes su tapytojo diplomu esi tiesiog pastumdėlis. Jaučiau psichologinę įtampą, nes teoriškai kaip asmuo turi teisę į orią būtį, tačiau apie tokią menininkui Lietuvoje tuo metu negalėjo būti nė kalbos. Į orią būtį turėjo teisę tik korumpuoti arba su tam tikromis sovietinėmis struktūromis susiję verslininkai. Žinojau, kad menininkas šį tą reiškia Vakaruose, todėl natūraliai norėjau ten, kur galbūt mane kas nors išgirs. Norėjau išsiveržti iš sovietinio biurokratinio egzistencijos modelio. Išvykau į Ameriką, į meno rezidentūrą.  (…) Sekiau paskui Gediminą Urboną (šiaip nežinojau, kad jis ten važiavo, pasakė, kad pernai buvo toksai Urbonas, kai jau buvau vietoje). Jis buvo rezidentas, kitais metais išvažiavau aš. Buvo tokia Daina Augaitis, lietuvių kilmės kanadietė, atsakinga už rezidencijas, Banffo centro Meno rezidentūros padalinio prezidentė. Nusiunčiau jai savo darbų reprodukcijų ir ji pakvietė į rezidentūrą. Atsakiau: „Gerai, tik neturiu bilietų iki Amerikos.“ Ji pasakė, kad jų nupirkti negali. Nupirko bilietą tik nuo Monrealio iki Kalgario. O nupirkti bilietą iš Vilniaus iki Monrealio šiaip ne taip priprašiau Atviros Lietuvos fondo (man atrodo, kad Atviros Lietuvos fondas ir Soroso ŠMC – tai tas pats; Raminta Jurėnaite užsiėmė parodų organizavimu, o kitas padalinys – kelionių finansavimu). Jie man nupirko bilietą į vieną pusę, ironizuodami, kad atgaliniam bilietui užsidirbsiu pats.

Nuvykau tenai. Buvau priimtas į kelių universitetų magistrantūros programas. Pasirinkau Ohajo valstijos universitetą, nes jame ne tik atleido nuo mokesčio už mokslą, bet net ir stipendiją mokėjo. Galėjau pasikviesti žmoną su vaiku ir netgi išgyventi už 640 dolerių per mėnesį. Pradėjau studijuoti ir kartu dėstyti. Kaip studentas turėjau tik dvi valandas užsiėmimų, paraleliai dėsčiau piešimą. Anglų kalbą turėjau išmokti per kelis mėnesius. Baigęs magistrantūrą, įstojau į doktorantūrą. Doktorantūroje paraleliai išmokau kompiuterinės grafikos.

Tada mečiau doktorantūrą ir išvažiavau į Holivudą vienoje bendrovėje dirbti specialiųjų efektų animatoriumi. Tiesiog pasitaikė geras laikas, buvo kuriama nauja 3D animacijos pramonė. Bendrovė „Pixar“ pradėjo formuoti pirmą animatorių grupę. Mano kolegos studentai išvažiavo tenai dirbti ir tapo viršininkais. Prie animacijos specialiųjų efektų dirbau šešerius metus Los Andžele. Paskutinė vieta, kurioje dirbau, buvo bendrovė „Walt Disney“. Dariau animacinius kičinius filmukus. Įdomu, kad ten nebuvo reikalaujama absoliutaus lojalumo, jie leisdavo kritikuoti savo produktus. Tačiau toje kapitalistinėje sistemoje tesi varžtelis.

Mes, grupė animatorių, susėsdavome ir liedavome savo neviltį, kad darome šūdą. Vienas animatorių buvo menininkas iš Šv. Martyno koledžo Timothy Richardas – vienas tų, kuris sugriovė Niujorko „Macy’s“ Padėkos dienos paradą. Jis padarė raketos „Pershing“ pripučiamą modelį (tada kaip tik buvo protestuojama prieš tas raketas) ir įsimaišė į paradą. Policija jį areštavo. Jo pagrindinė revoliucinė praktika buvo medijos, kol parsidavė „Disney“. Dar toje bendrovėje buvo vienas mano draugas iš Venesuelos ir vienas gėjus, buvęs hipis, 1968-ųjų Berklio studentas.

Tai susėsdavome visi ir dejuodavome, kad kuriame šlamštą ir plauname pusei pasaulio smegenis. Pajutau, kad prarandu pasitenkinimą savimi ir gyvenimu. Vieną dieną nebeištvėriau ir išėjau. Kadangi esu konformistas, netapau revoliucionieriumi, tad pasukau į edukacijos lankas. Tada, 2004 m., išvažiavau į Vokietiją.

K. Š.: Kodėl į Vokietiją?

Ž. L.: Tiesą sakant, jau dirbdamas „Disney“ ieškojau alternatyvų, nes mąsčiau mesti darbą. Internete aptikau, kad viename universitete Vokietijoje laisva profesoriaus vieta, tarsi skelbiamas konkursas. Parašiau, kad man įdomu. Jie pasikvietė ir, galima sakyti, iš karto priėmė į darbą. Pasisekė, nes ši darbo vieta buvo, ko gero, pirmas variantas, kuris pasitaikė. Gavau gana komfortabilią profesoriaus vietą. Darbas nekomercinis. Pradėjau nuo trimatės animacijos. Tiesa, dėstau angliškai ir dėl to jaučiuosi kiek nejaukiai, nes angliškos globalizacijos modelis man nėra priimtinas. Pats universitetas gana geras, atviras naujovėms ir asmeninei dėstytojo laisvei. Pradėjau kaip trimatės animacijos profesorius, o dabar tiesiog ieškau su studentais naujų žanrų. (2006 m. savo studentus nuvežiau į Nidą, ten bandėme meno objekto „nuobjektinimą“ ir meninio akto dekomercinimą. Rezultatus surinkau ir išspausdinau leidinyje „The Art of Summer“. Kiek vėliau, gruodį, su studentais atvykome į Vilnių. Gavome patalpas nakvynei, taip pat savaitgaliui galeriją „Intro“ – tikėtasi, kad mes ten pristatysime savo veiklos rezultatus. Tačiau mes dar vasarą Nidoje su studentais daug šnekėjomės apie meno komercinimą, išteklių sekimą, visišką estetizavimą ir meninės veiklos, kaip veiklos, orientuotos į „rezultatą“, pavojus. Atėjus parodos atidarymo dienai, radikaliausia mano studentų grupė buvo nerami. Atėjau į galeriją ir radau juos atsitempusius didelį ritinį plastiko ir bandančius iš jo suformuoti „kūrinį“. Mačiau, kad jie be ūpo, pradėjome šnekėtis, sako, kad nesupranta, ką čia daro. Sakau: „Nieko nedarykit.“ Jie šiek tiek sutriko, argumentavo, kad tai sukels skandalą, nes gali sugriūti paroda. Sakau: „Tai apie ką mes visą vasarą šnekėjomės?“ Tada jie nusprendė nieko nedaryti ir tą plastiko ritinį išnešti iš galerijos. Nešant ir įvyko spontaniška akcija: juodo plastiko nešimas ir nekonformistinių situacijų kūrimas Vilniuje. Pirmiausia jie „įvyniojo“ mokinius, kurie išlipo iš autobuso priešais Šv. Onos bažnyčią, mokytojų ir pačių moksleivių siaubui. Paskui sustabdė eismą gatvėje priešais VDA, sutrikdė vestuves, nes pradėjo „vynioti“ jaunųjų porą. Ir galiausiai „suvyniojo“ du vienuolius. Įvykio iniciatorius – Hansi Dierenbergeris – tada dar KHM [Aukštoji medijų meno mokykla Kelne[1]] studentas. Šiaip jau tai yra viena savo radikalumu nuosekliausių estetinių akcijų, kurią esu matęs arba apie kurią esu kada skaitęs. Tai vėliau taip pat išsivystė ir į Migruojančių meno akademijų projektą su Mindaugu Gapševičiumi.

Taigi, jau seniai nebedėstau trimatės animacijos, tiesiog turiu open line valandų. Susėdame su studentais ir kalbamės apie politinę praktiką, asmeninę patirtį, kas yra išraiška, ar reikalingos galerinės strategijos. Diskutuojame apie tai, kokie galėtų būti nekapitalistinio meno variantai. Ir, turiu pasakyti, atsakymo kol kas neradome, nes viską galima pirkti ir parduoti. Turiu gerą kolegę Julia Scher, gimusią Holivude, ji analizuoja valstybės funkcijas. Jos veiklos kryptis buvo surveillance architecture – visi galimi kito asmens sekimo įrankiai. Menas kaip kritinė refleksija ir dar gana tradicinėje plotmėje, nes galvojama apie meno kūrinį, galerijų erdvę. Su Julia bendradarbiauju: ji irgi dėsto angliškai, keičiamės studentais. Dar yra architektas Fransas Vogelaaras, dirbęs su olandu Remu Koolhaasu. Kolektyvas įdomus. Žaidžiame revoliucionierius, nors esame visiškai išlaikomi valstybės. Suprantu, kad tai banalu, bet šį aspektą ir bandome aiškintis su studentais. Nesu nė karto kartojęs to paties kurso, neturime mokymo planų, nerašome pažymių. Vertinimas nėra tradicinis įrankis, viskas paremta pokalbiu, diskusija.

<…>

Visą pokalbį skaitykite knygoje „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos: savivaldos ir iniciatyvos Lietuvoje 1987–2014 m. II tomas“ (sud. Vytautas Michelkevičius ir Kęstutis Šapoka, LTMKS, 2014)


[1] Vok. Kunsthochschule für Medien Köln.

Iliustracijoje viršuje: Tarptautinės studentų kūrybinės dirbtuvės Nidoje 2006 m. rugsėjis (dab. VDA Nidos meno kolonija)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *