Paroda „Mylios valanda“ galerijoje „Vartai“

2013 m. spalio 14 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Kęstutis Šapoka
Paroda_Mylios Valanda_Vartai-3

Anotacijoje sakoma, kad vienas parodos tikslų ‒ „atskleisti dar nematytą rakursą“. Man asmeniškai toks rakursas atsivėrė, sužinojus, kad paroda sudėliota ne tik iš naujai atrastų kūrinių, bet ir iš jau žinomų. Tiesą sakant, ypatingai nesigilinus į autorių pavardes, ekspozicija atrodo kaip tipiškas (šiuo atveju ‒ gerąja prasme) dabar populiarios „užuominų“ arba „dematerializuotos“ estetikos pavyzdys. Tačiau paaiškėjo, kad keletas parodos autorių ‒ Gediminas Akstinas, Rokas Dovydėnas, Aurelija Maknytė ‒ jei ne „klasikai“, tai tikrai žinomi menininkai, paprastai dirbantys kiek kitokia forma.

Galima sakyti, kad vieni autoriai vykusiai susieti su kitais, t. y. išsaugota parodos visuma. Nei „vyresnių“ parodos dalyvių kūriniai dirbtinai pritempiami prie jaunųjų, nei priešingai, jaunesnieji primygtinai lyginami su vyresniais. Nesimato kuratorių „prakaito“, ekspozicija elegantiška, saikinga, intelektuali. Man asmeniškai pozityviausias dalykas tai,  jog „vyresnių“ meninink(i)ų kūriniai, pavyzdžiui, Akstino ir Dovydėno, išimti iš kito prasminio konteksto ir „įstatyti“ į kitos kartos estetinių pažiūrų sistemą, įgauna naujų bruožų, tarsi alternatyvų „rakursą“, kartu kūrinių, jų atsiradimo kontekstų neprievartaujant, neneigiant. Toks prasminis lankstumas verčia peržiūrėti ir savo pažiūras ‒ juk tam tikros kartos menininkų ‒ tiek jaunesnių, tiek savo „bendraamžių“, tiek vyresnių ‒ paprastai vertini tam tikromis nustatytomis klišėmis, nusistovėjusiu požiūriu.

Be to, ekspozicija pasiūlo ir dar vieną mintį ‒ „skirtingos kartos“ ir „skirtingi požiūriai“ tam tikrame kontekste yra tik susitarimo reikalas. Ko gero, paroda yra vientisa todėl, kad visi (ar bent didžioji dauguma) parodos dalyviai permąsto, peržaidžia, imituoja ir pasisavina kokius nors papildomus kontekstus, taigi, yra ne tik „kūriniai“ savyje, bet tarsi veidrodžiai, atspindintys kitus kūrinius, platesnius kontekstus. Galų gale, kai kurie kūriniai taip įterpti į parodą, kad irgi tampa „laidininkais“.

Tai pasakytina ypač apie jaunųjų parodos autorių kūrybą. Pavyzdžiui, Julijus Balčikonis „pratęsia“ savo senelio Juozo Balčikonio kūrinį (kūrybinį palikimą), sugalvodamas papildomų funkcijų arba „užaštrindamas“ originalias. Vitalijus Červiakovas groja natas, skaitomas iš atsitiktinių reklaminių bukletų, maisto produktų pakuočių ir t.t., tokiu būdu interpretuodamas prasmės tapimą beprasmybe ar priešingai, klaidžiodamas beprasmybės, absurdo paribiais, žvelgia į prasmę, turinį tarsi į galimą, bet nebūtiną potenciją. Menininkų duetas „2 EASY” ‒ Marius Lelka ir Paulius Miliauskas ‒ pristato performatyvius piešinius, sukurtus „pieštukų mėtymo į popierių“ technika, peržaidžia, permąsto (bendros) kūrybos principus, „psichologinės erdvės“ ribas. Milda Laužikaitė šį kartą ‒ labiausiai efemeriška. Nors toks radikalus „dematerializavimasis“, kiek teko matyti jaunos menininkės menų, galbūt ir nėra jos stipriausioji pusė. Nors negaliu visiškai užtikrintai spręsti, kadangi nebuvau parodos atidaryme ir nemačiau tenai planuoto Laužikaitės veiksmo.

Net viena iš kuratorių ‒ Danutė Gambickaitė ‒ pristato „baltųjų eilių“, sudarytų iš kai kurių mūsų dailės kritik(i)ų, kuratorių tekstų fragmentų, knygutę. Tai man priminė porą savo paties video kūrinių, kai „šokdamas interpretavau“ poros dailės kritik(i)ų straipsnius. Tiesa, tuo atveju buvo svarbus absurdas ir nieko (ne)pasakymas kaip parodija ir/ar (savi)pasityčiojimas , o Gambickaitės „poetinis veiksmas“ ‒ visiškai atsietas ir nebylus. Pašalintas netgi parodijos elementas. Tačiau būtent tai ir sukuria savitą „interpretacinį lauką“ ir tai, ką galima būtų pavadinti jauniausios kartos „kalba“ arba „pasaulėžiūra“. Ši karta neeskaluoja „revuliucingumo“, mesianizmo kaip XX a. 10-jo deš„ „tarpdisciplinininkai“, taip pat nėra ir sarkastiški, (savi)pašaipūs kaip, pavyzdžiui, nemaža dalis mano kartos atstov(i)ų.

Ko gero, įdomiausias šios parodos bruožas, kad ji nuolat provokuoja mąstyti apie „kartų“ skirtumus, tačiau tuo pat metu neįkyriai primenama (kaip jau minėjau), kad šie „skirtumai“  yra sąlygiški, dažnai sukuriami dirbtinai pačių menininkų ar dailės kritikos diskurso, nes klišėmis naudotis yra kur paprasčiau.

Akstino „Debesis“ netikėtai permąsto save, XX a. 9-jo deš. pabaigos mūsų skulptūros (taip pat ir tapybos), tuo metu judėjusios link skulptūrinio objekto, pseudosimbolistinę estetiką, kuri, pasirodo, turi daug bendra su dabartiniu specifiniu poetiniu jauniausiųjų neotradicionalizmu (tiesą sakant, iš pradžių pamaniau, kad „Debesis“ – Akstino jaunesniojo kūrinys, tik sukūrimo data ‒ 1987 m. ‒ nurodė tikrą autorių).

Roko Dovydėno vazų kolekcijos sarkazmas, parodijos elementas prigesintas ir vykusiai išryškinti kiek kiti šios vazų kolekcijos aspektai. Netgi kalbant grynai formaliai, Dovydėno kolekcija ypač vykusiai įterpta į bendrą monochrominį parodos formatą. Tai irgi sukabina kūrinių prasminius lygmenis. Aurelija Maknytė permąsto kito menininko ‒ Algimanto Kunčiaus ‒ juostų skaitmenizavimo darbą kaip savo autorinį kūrinį. Čia irgi prisiminiau savo patirtį, kai dalyvavimą Alekso Andriuškevičiaus performanso remeiko filmavime(dalyvavau kaip statistas ‒ kartu su kitais pasamdytaisiais – gulomis ridenausi Vilniaus katedros aikšte) laikinai pateikiau kaip savo performansą Andriuškevičiaus performanse… Ne giriuosi, bet tiesiog noriu pastebėti, kad tokio pobūdžio saviironiškas „konceptualizmas“,„statisto“, „pagalbinio techninio darbuotojo“, „šešto“ pozicijų permąstymas yra gana dažnas mums, t. y. mano kartai (o Maknytė yra būtent mano kartos atstovė), įsiterpusiai tarp 10-jo deš „revoliucionierių“ ir dabartinės „išlepintos“ kartos.  Nors didžiausią įspūdį Maknytės pateiktame čekyje už atliktus darbus padarė suma ‒ daugiau nei penki tūkstančiai litų…

Taigi, „Mylios valanda“ – pavykusi paroda, kurioje nedeklaratyviai, bet pakankamai efektyviai sukeičiami kontekstai, klišės, susijusios su „kartų skirtumais, o kūriniai vykusiai permąsto, papildo vieni kitus.

Parodos kuratorės – Danutė Gambickaitė ir Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė.

Išsamų fotoreportažą iš parodos galima peržiūrėti čia.

Paroda veiks iki spalio 19 d.

Komentarai

  1. n

    Ka reiskia „pseudosimbolistine estetika“ arba „poetinis neotradicionalizmas“? keista, jog nesivarginama isskleisti siu savoku, lyg tai butu savaime suprantami dalykai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *