Paroda „Fluxus is Fun, Fun is Fluxus“ galerijoje „101“. Tai deginti muziejus ar ne?

Jurgis Mačiūnas – Fluxus judėjimo lyderis – į šį klausimą turėjo vieną vienintelį atsakymą – Taip. Fluxus judėjimo manifeste (1963) Jurgis Mačiūnas rašė, kad menas ir jo institucinės formos turėtų būti eliminuotos, o jo kolega Benas Vautier su savo multipliu „Total Art atch-Box“ (1965) taip pat buvo nusistatęs prieš visas įsigalėjusias meno institucijas ir ragino jas sudeginti. Tačiau buvo ir tokių Fluxus judėjimo atstovų, vienas iš jų Jacksonas Mac Low, kuris teigė: „Nenoriu pašalinti muziejų… Man patinka muziejai.“ Šio judėjimo nariai ne visada pritarė Jurgio Mačiūno mintims ir jų tarpusavio nesutarimai šiais laikais kelia klausimus – ar tikrai Fluxus buvo vykęs pokštas ir ar Fluxus yra aktualus šiandienos kontekste?

Vytauto Didžiojo Universiteto galerijoje „101“ vykstanti paroda „Fluxus is fun, fun is Fluxus“ yra Lietuvos rektorių konferencijos dovana Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo 25-ųjų metinių proga. Žaismingumo ir Fluxus pokšto akcentas čia atsiskleidžia itin puikiai – Vytauto Didžiojo Universitetui buvo padovanota tai, kas dovanojančiajam asmeniui nepriklauso. Tačiau vėliau bendradarbiaujant su Jono Meko vizualiųjų menų centru „dovana“ buvo gauta ir 25 kūriniai, eksponuojami šioje parodoje, pažymi Vytauto Didžiojo Universiteto gimtadienį. Parodoje ir ją lydinčiuose renginiuose, bandoma atsakyti į kylančius klausimus, nes verta pripažinti, kad Fluxus negali būti vertinamas vienareikšmiškai.

Jurgis Mačiūnas nebūtų vadinamas Fluxus Popiežiumi ar Misteriu Fluxus, jeigu neturėtų savyje egocentrizmo. Jis save laikė tikruoju Fluxus Tėvu ir vos panorėjęs išbraukdavo iš Fluxus sąrašų tuos, kurie jam neįtikdavo. Tokią Jurgio nemalonę užsitarnavo ir Jacksonas Mac Low, Dickas Higginsas, Alisonas Knowles‘as, ir Nam June Paikas. Tokie totalitariški Mačiūno veiksmai taip pat bylojo apie Fluxus vidinius konfliktus.

Nors pats Jurgis Mačiūnas ir kiti Fluxus nariai teigė, kad Fluxus remiasi „Spike Jones, išdaigų, žaidimų, vodevilių, Cage ir Duchampo sinteze“, tačiau pokšto elementų vidiniuose Fluxus narių konfliktuose sunku įžiūrėti. Nebent traktuosime Jurgio Mačiūno Fluxus narių eliminavimus kaip labai juokingus veiksmus.

Žinoma, Fluxus nariai pyko ne tik dėl tokio Fluxus Tėvo elgesio, tačiau ir prieštaravo daugeliui jo siūlomų veiksmų. Mačiūnas teigė, kad menininko ego turi būti pašalintas, kad meno kūriniai neturi būti pasirašomi ir viskas, ką sukūrė Fluxus nariai turi būti pasirašytas tiesiog „Fluxus“. Graži, netgi utopiška idėja, tačiau Fluxus nariai nebuvo tokie supratingi  ir žymėdavo savo vardus/pavardes ant sukurtų kūrinių. Savimeilė daro savo.

Taigi, pirmas klausimas – ar Fluxus – vykęs pokštas? Neseniai (balandžio 21 d.) vykusi diskusija „Ar Fluxus – vykęs pokštas“ sukvietė filosofą Leonidą Donskį, prof. Gintautą Mažeikį, menininkus Česlovą Lukenską, Redą Diržį ir rašytoją Herkų Kunčių, išsakyti visus „už“ ir „prieš“ Fluxus judėjimo aspektus. Žinomi Lietuvos akademikai ir menininkai bandė rasti atsakymus į „Flux-skeptikų“ ir „Flux-fanatikų“ klausimus apie šio judėjimo vietą ir reikšmę Vakarų kultūros istorijoje. Rašytojas Herkus Kunčius itin stipriai įpynė kontekstą: „Fluxus linksminosi, kai tuo metu pasaulis stovėjo ant karo slenksčio.“ Rašytojas, matyt, norėjo pasakyti tai, kad tik patiems Fluxus nariams jų pokštai būdavo linksmi. O tai patvirtina ir tai, kad susirinkę žiūrovai į įvairius Flux-pasirodymus likdavo nepatenkinti, bet, kaip galima spėti, ne todėl, kad likdavo nesupratę, ką Fluxus nariai norėdavo pasakyti, bet todėl, kad tai visai nebūdavo linksma. Kaip iliustracija tokio įvykio, galėtų būti Peter Moore (1932-1993) „Striptizas trims“ atliktas Yoko Ono Karnegio Rečitalio salėje, Niujorke, 1965 metais kovo 21 dieną. Parodoje „Fluxus is fun, fun is Fluxus“ eksponuojama šio striptizo fotografija, kurioje užfiksuota 1965 metais Yoko Ono (g. 1933) sukurto ir Niujorko koncertų salėje atlikto performanso „Striptizas trims” kulminacija. Šiam renginiui buvo sugalvotos dvi variacijos:

a) užuolaida pakyla, atidengdama tris tuščias kėdes scenoje, o po 5 min vėl nusileidžia;

b) aktorius įneša į sceną tris kėdes; po trisdešimties minučių jas išneša.

Abu veiksmai akivaizdžiai prasilenkė su pavadinimu sietinais žiūrovų lūkesčiais. Tokie planuoti paradoksai buvo dažnai naudojami fliuksistų instrukcijose. Ir nors Yoko Ono aiškino, jog patys kūrybiškiausi ir įspūdingiausi dalykai nutinka ne ant scenos, o žmonių mintyse, šis šou nebuvo labai pamėgtas publikos. Konceptas yra ir visai puikus, tačiau jokio pasilinksminimo, pokštavimo čia nėra.

Diskusijos „Ar Fluxus – vykęs pokštas?“ nariai perėję prie pokšto sampratos siejo tai su Fluxus ir kėlė klausimus – kiek pokšto yra Fluxus judėjime. Česlovui Lukenskui sąvoka pokštas – vykęs pokštas – tai įvykis tikrovėje, kuriame nėra pokšto. Gintautas Mažeikis teigia, kad pokštas – tai blyksnis, pasirodantis kaip kalbos iškraipymas, nukrypimas, perversija. „Čia nėra jokios revoliucijos. Jokių ilgalaikių pasekmių pokštas neturi.“ – mintį užbaigė G. Mažeikis. Tuo tarpu Fluxus nariai norėjo pakeisti pasaulį. Norėjo sukelti revoliuciją, kuri gimtų būtent iš sekimo Fluxus idėjomis. Pagrindinės jų idėjos – pakeisti ne tik meno, tačiau ir pasaulio istoriją. Nuolatinis tikslas daugeliu Fluxus atstovų buvo sunaikinti bet kokią ribą tarp meno ir gyvenimo. Vienas pagrindinių Fluxus principų buvo atsiriboti ir kritikuoti elitiniam pasauliui kuriamą „aukštąjį meną“ ir rasti visus įmanomus būdus įnešti meną į mases. Fluxus menininkų kūryboje, darbuose naudojamas humoras parodo Fluxus tikslus ir, kartu su Dada, Fluxus buvo vienas iš nedaugelio meno judėjimų, kurie naudojo humorą per visą meno istoriją. Svarbu buvo procesas, ne rezultatas. Galbūt iš tiesų, Fluxus judėjimo nariai norėjo ne pokštauti, o įrašyti save į meno istoriją, kaip revoliucingiausią judėjimą? Tačiau, kaip jau buvo minėta ankščiau, linksma dažniausiai buvo tik jiems patiems…

Kitas klausimas – ar Fluxus yra aktualus šiandienos kontekste? Vieni kategoriškai sako, jog ne. Kiti teigia, kad savaime aišku, jog taip. Viena vertus – iš čia kyla ir įvairiausios kūrybinės dirbtuvės, kurios savo šaknis gali rasti Fluxus judėjime. Juk kiekvienas gali būti menininkas, kaip teigė Josephas Beuys‘as – internetinė realybė leidžia kiekvienam tapti fotografu Instagrame, o taip pat ir bet kokiu kitu menininku. Tereikia užsimanyti. Su Fluxus galime sieti ir įvairias išsilaisvinimo estetikas, kurtas Paulo Freire, vėliau išplėtotas Augusto Boalio. Čia buvo siekta, kad per meną, kurį gali kurti visi, per bendruomeninius menus, žmonėms būtų suteikiama kritinė mąstymo galia. Šiais laikais tai taip pat itin dažnai naudojama ir menininkas, kuriantis bendruomenėje arba su bendruomene tampa įprastu reiškiniu. Ir kuo tai ne Fluxus?

Paradoksas tame, kad Fluxus menininkai nesiekė pasiekti muziejų, tačiau dabar jų kūriniai yra tapę muziejiniais eksponatais. Galbūt čia ir atsiskleidžia didžiausias pokštas, koks tik galėjo įvykti – tapti tuo, ką norėjai sunaikinti.

Tai deginti muziejus ar ne? Benas Vautier sako:

“USE THIS MATCHS TO DESTROY ALL ART — MUSEUMS ART LIBRARY’S — READY — MADES POP — ART AND AS I BEN SIGNED EVERYTHING WORK OF ART — BURN — ANYTHING — KEEP LAST  MATCH FOR THIS MATCH”

Nuotraukos iš diskusijos: Roberta Sipavičiūtė