Nuotykis, nuotekis. Pokalbis su Robertu Narkumi

Šis pokalbis sumanytas kaip uvertiūra į Rotten Dice – muzikinį įvykį, žymėsiantį Dainiaus Liškevičiaus projekto Muziejus atidarymą Venecijos bienalėje gegužės septintą dieną. Renginį organizuoja Robertas Narkus – menininkas, kurio kūryboje šansas pasitelkiamas kaip savęs tobulinimo programa.

Kuo šiuo metu užsiimi, Robertai?

Minu pedalus Amsterdame.

Jau kuris laikas savo kūrybą įvardini kaip „atsitiktinumų vadybą aplinkybių ekonomikoje”, pavyzdžiui: 2013 metais vizituojant Paryžiuje netikėtas susitikimas su Collage de Pataphysics nariu Thierry Foulcas nulėmė ir tavo minėtą patafizikos instituto įkūrimą Vilniuje (VšĮ Vilniaus patafizikos institutas). Kaip, tavo manymu, šią veiklą lemia tavo paties ekonominiai interesai?

Mokslininkas Mitchellas Feigenbaumas,  kurdamas chaoso teoriją, eksperimentavo su laiku, t.y jis kurį laiką gyveno 26 valandų paros rėžimu, tad jo gyvenimo ritmas ilgainiui iškrisdavo iš mažyčio Los Amos miestelio gyvenimo ritmo. Jo rytas galėjo prasidėti vėlai naktį.  Toks įpročių pakeitimas leido kitu kampu  pamatyti aplink vykstančius procesus. Manau, panašiai menininkai išradinėja egzistavimo  pasaulyje modelius. Mes dažnai esame įstrigę savo pačių idėjose, 95 proc. minčių, esančių mūsų galvose, kartojasi diena iš dienos. Tam, kad ištrūkti iš šios gravitacijos,  bandau perkurti  būdus, kuriais kliaudamasis priimu sprendimus.  Atsitiktinumams aš neatsiduodu, man patinka vedžioti paraleles, pamatyti, ar plėtoti ryšius tarp įvykių.  Ekonomika remiasi efektyviausiu resursu panaudojimu, atsitiktinumas tai pat yra vienas iš faktorių sprendimų priėmimo mechanizme. Aš bandau atsisakyti  pretenzijų į  geriausios išeities atradimą remiantis dedukcija, o būti atidesnis aplinkybėms ir naudotis tuo, kas man yra prieinama. O gal tu turi omenyje mano finansinius interesus? Na, pinigai yra kuras, man pinigų reikia tam, kad galėčiau įgyti daugiau galimybių manevruoti, tačiau jeigu norėčiau pinigų savaime, tai yra paprastesnių būdu juos užsidirbti, negu bandant sukurti meno kūrinį. Kita vertus, mane domina ekonomika, verslo modeliai, galios organizacijų struktūros, start-up ekologija, augimo choreografija, menininko vaidmuo greitėjančioje visuomenėje.

Nesenai Juliette Jongma galerijoje mačiau tavo sukurtus objektus-vazas Tuna Roll Or A Nut, kuriomis tarsi įkūniji tavo minėtą aplinkybių ir ekonomikos sūkurį, jose maišosi skirtingos materijos: Fanta su benzinu, anglis, antikinės  formos. Kas patį paskatino grįžti prie objektų gamybos?

Nežinau, kur einu, bet žinau, kaip ten patekti.  Aplinkybių vadyba man leido negalvoti apie galutinį tašką, apie kažkokią apibendrinančią išvadą, formas etc.: atsikračiau  įsipareigojimų pieš save, meno istoriją bei žiūrovą. Atrodė, kad ėmiau dreifuoti ir leisti įvykiams rutuliotis savo vaga.  Tada viskas ir pasipylė: srovės ėmė nešioti po įvairius kampus,  sutikau įdomių žmonių bei įsivėliau į visokias painiavas.

Kažkuriuo momentu atsirado noras šią efemerišką patirtį, išversti į kitas kalbas, o retroaktyvus pasakojimas atrodė nepakankama priemonė. Tad ėmiausi generuoti objektus, kurie savo prigimtimi yra mano nuotykių bei pseudo-mokslinių fenomenų iliustracijos.

Man darbas su daiktybe – nauja patirtis, niekada anksčiau to nedariau. Tuna Roll Or A Nut atsirado iš eksperimentinės inžinerijos perspektyvos, tai yra evoliucionuojantys moduliai, guoliai  pagrįsti paprasta formule: išorė, vidus, centras. Kiaušinis, riešutas, žemė, atomas – aplink ši formulė kartojasi nuolat.  Kita vertus, tai yra sportinė praktika, kaip šaudymas iš lanko, kuria aš labai džiaugiuosi: man patinka juos daryti ar paprašyti to paties kažkieno kito. Objektai organizuojasi patys, aš neprojektuoju, nebandau išpildyti savo vizijos, tam tikru požiūriu aš neužsiimu kūryba, tiesiog derinu skirtingas dimensijas tarpusavyje.

Robertas Narkus, Tuna Roll Or A Nut, 2015

Ką turi omenyje, teigdamas, kad atsikratei įsipareigojimu prieš meno istoriją?

Na, čia mane ryškiai pagausi ką nors meluojant. Norint atsikratyti įsipareigojimų, pirma reiktų juos turėti. Turbūt turėjau omenyje tai, kad mano sprendimai nereferuoja į kažkurią būtent tradiciją ar strategiją. Mane “velka” anachronizmai.

Nuolat iškildavo problemos dėl metodo, norėjau susikurti metodą be metodologijos, turėti laisvę manevruoti, prieštarauti sau. Man atrodė svarbu susikurti erdvę, tebūnie menamą, kur galėčiau per daug negalvoti apie meno istoriją.

Pamenu kažkada savo autorinės knygos (Aplinkybių vadyba, 2014) pristatyme pasakojai, kad prie knygos formato ir išleidimo prisidėjo ir atsitiktinis susitikimas lėktuve su dabartiniu LR kultūros ministru. Šis faktas man kažkodėl labai įstrigo, bet dabar nebeatsimenu nei pačios istorijos, nei to, ar ji kažkur paminėta. Tuna Roll Or A Nut apibūdinai kaip savo nuotykių iliustracijas. Kada iliustracija tampa pajėgi veikti be istorijos šalia jos?

Knygą Aplinkybių vadyba išleido leidykla Spagethi&Blankets, tarp kurios dalininkų yra ir Vilniaus patafizikos institutas.  Pradėdamas šį projektą, maniau, kad knyga galės retrospektyviai apibendrinti Dvylikos su puse šanso programą. Sukaupiau daug medžiagos, kuria norėjau  pasidalinti, tad labai apsidžiaugiau sulaukęs finansavimo iš tada dar (LR) Kultūros rėmimo fondo. Turėjau metus išleisti knygai.

Tačiau greit supratau, kad deterministinis eksperimentas nesibaigė, ir šiame etape  archyvavimas man nėra toks aktualus. Patekau į spąstus. Nors ir norėjau, o be to – tarsi turėjau, išleisti knygą, nes gavau finansavimą, tačiau niekaip negalėjau atrasti tinkamos turinio sprendimo strategijos.  Maža to, visa tai sutapo su didelėm permainom gyvenime, intensyviu kraustymusi ir panašiai. Likus šešiems mėnesiams iki “deadlaino”, nusprendžiau kreiptis į Kultūros ministerija su prašymu nukelti knygos išleidimo datą. Kaip tik tada vyko reforma ir Kultūros rėmimo fondo funkcijas periminėjo Kultūros taryba, ministerijos ekspertai man rekomendavo pasistengti  pabaigti knygą laiku, kuris yra numatytas sutartyje, nes  institucija skyrusi man finansavimą jau nebeegzistavo ir kiltų nesklandumų net svarstant mano prašymą.  Juokais pamaniau:  man reiktų kreiptis į ministrą dėl šio klausimo. Mano norai dažnai išsipildo. Po mėnesio atsidūrėme tame pačiame lėktuve, tad nusprendžiau privaląs šnektelėti. Žinoma, dėl knygos išleidimo datos jis niekuo padėti negalėjo (juokiasi garsiai red. pastaba).

Aš nuolat įsiveliu į situacijas, kurias galima pavadinti nuotykiais, dažnai sakau, kad mano darbai atsiranda kaip šių nuotykių  šalutiniai efektai. Kas yra nuotykis? Tai yra anomalija įprastame įvykių horizonte. Nukrypimas. Nuotekis. Iliustracija dažnai turi neigiamų konotacijų, kai kalbama apie meno, o ypač šiuolaikinio meno kūrinį, tai yra viena paprasčiausių reprezentavimo formų. Vartoju ši žodį sąmoningai.  Iliustracija pajėgi veikti be istorijos tada, kai jį pati yra nuotykis, kad ir abstraktus nuotykis.

Kokie yra estetiniai kriterijai, kuriais vadovaujiesi, kurdamas šiuos šalutinius efektus? Ar jie kinta leidus įvykiams rutuliotis savaime?

Aš kuriu problemas, nedideles, galbūt jau išspręstas. Kažkas man pasakojo, kad vienas didžiausių mokslo košmarų būtų, jeigu koks nors klausimas būtų galutinai atsakytas, t.y. paaiškėtų, kad tuo klausimu nebėra, ką daugiau pasakyti.  Basta. Viskas aišku. Žaidimas pereitas.

Šiuo požiūriu paraolimpinės žaidynės kasmet atrodo vis įdomesnės. Kaip pasiekti tuos pačius rezultatus, einant kitu keliu?  O gal kaip tik atvirkščiai? Jau dabar daugybėje sričių operuojama dėsniais už vaizduotės ribų, norėdamas judėti toliau turi apriboti savo ambicijas suprasti, turi pasikliauti ir tikėti, kad taip yra. Įvykiai rutuliojasi savaime,  nepriklausomai nuo to, leidi tu tai ar neleidi. Estetika kaip filosofinė kategorija, mane glumina,  kurdamas aš ieškau pačio lengviausio ir trumpiausio kelio, žinoma kartais tai nėra taip jau lengva.

Prisiminiau Valentino Klimašausko kuruotą parodą pavadinimu Žvirbliai, ŠMC (2012). Man ji primena ir tavo paties praktiką: likti nepagautam net ir savęs pačio. Žvirbliai– paroda, kuri stengėsi surinkti „nepaklusnius, besimaskuojančius, pabėgusius, neužbaigtus ar save sukūrusius kūrinius – beveik subjektus”.  Ar atskiri save nuo meno kūrinio?

Skiriu save nuo meno kūrinio taip, kaip skiriu save ir savo batą. Nors tai yra dalis manęs, bet tai nebūtinai aš. Man tai yra svarbus klausimas. Kol kas negaliu pasakyti, kodėl, bet žinau, kad, jeigu norėsiu judėti toliau, anksčiau ar vėliau turėsiu atsikratyti visos aplinkybių vadybos architektūros.  Aš suprantu, kad ilgainiui tai taps balastu, ir tam (nesi)ruošiuosi.  Vienas dalykas yra nepagauti savęs, kitas likti nepagautam. Taip, tiesa, aš stengiuosi būti nuolatinėj prieštaroj su savimi ar savais, palaikyti  vidinę įtampą, kuri vėliau gali virsti energija; aš galiu mesti kelią dėl takelio, tačiau noriu suprasti ir būti suprastas. Beje, šalia nepaklusniųjų Žvirblių, buvo projektas Raudonoji silkė, kurio epicentre buvo kelių šimtų metrų ilgio knygos  žymeklis, juostelė besivyniojanti kažkur palubėm kol išnyksta iš akių. Raudonoji silkė – tai  nukrypimas nuo temos, klaidinantis argumentas, personažas, kuris pradžioje atrodo pagrindinis, bet netikėtai pradingsta dar anksti prieš atomazgą. Nors parodoje viskas veikė, aš nebuvau iki galo patenkintas, nes žinojau, kad kūrinys tęsiasi už parodos, bet turėjau susitaikyti, kad visada bus sluoksnis, kuris bus sunkiai prieinamas, nepagaunamas.

Susitaikyti?

Susitaikyti, kad universalios kalbos nėra. Yra esperanto, hiperbolės ir nesusipratimų bedugnės.

Kurias nuo tada pasitelki naujoms situacijoms kurti? Į tai turbūt nurodo ir tavo organizuojamo muzikinio renginio pavadinimas – Rotten Dice. Olandija –  labai sisteminga, socialiai tvarkinga ir tuo požiūriu griežta šalis.  Ar Amsterdamas  – inspiruojanti aplinka dabartiniams tavo veikimo būdams?

Organizuotumas mane ir žavi ir gąsdina. Aš bijau tobulų dalykų. Amsterdamas veikia kaip laikrodis, kvėpuoja ateitimi, nauji automobiliai švarūs, žmonės mandagūs, traukiniai greiti, kava skani, benamiai turbūt Briuselyje. Man šis miestas yra labai dosnus, esu dėkingas, kad atsidūriau čia. Tačiau tokia situacija  yra ir pavojinga, nes nenorom gali būti užliūliuotas, tad stengiuosi atrasti gaivališkų, nenuspėjamų mazgų.

Rotten Dice arba Supuvę kauliukai – juk lietuviškai skamba taip puikiai – tai yranti matematika, griūvanti geometrija,  reakcija į dabartinę situaciją. Atrodo, sėkmė šypsosi, bet puikiai žinom, kad tai tik iliuzija, galbūt trumpa akimirka iki kito perskaičiavimo, per-ridenimo. Jeigu būčiau politiškai korektiškas, galėčiau moralizuoti(s), kalbėti apie neteisybę, dideles problemas, Venecijos bienalės tuštybes ir panašiai, bet aš tik noriu išgirsti tą keistą liūdną juoką. Toks mano atsakymas į šiandieną.

Robertas Narkus, Turbulence -3, 2014

Robertas Narkus, Turbulence -3, 2014

Robertas Narkus, DVD, 2014