Meninis tyrimas: šuoliuojanti logika diagramų apsuptyje

Vytautas Michelkevičius. 2016. Meninio tyrimo suvesti. Žinojimo kontūrais. [Monografija]. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla. 160 psl. Iliustruota (32 diagramos ir 29 atvaizdai). 450 egz. ISBN 978-609-447-229-9.

Knygos pristatymas vyks 2017 m. vasario 24 d. (penktadienį) 19 val. Vilniaus knygų mugės Konferencijų salėje 5.2. (LITEXPO, Laisvės pr. 5, Vilnius)

Rašant recenzijas bene daugiausiai rūpesčių sukelia svarstymai nuo ko pradėti. Keblu ir tai, kad Vytauto Michelkevičiaus knyga itin tiršta prasmėmis ir informacija, joje nuolat trinamos bei perbraižomos ribos tarp meno ir mokslo, tarp praktikos ir teorijos, tarp menininkų ir mokslininkų. Šių eilučių autorius – filosofas, taigi oficialiai ne menininkas, o mokslininkas, kurio sustabarėjusį pasaulėvaizdį Michelkevičiaus knyga ir siekia išjudinti ar net sugriauti. O nuo ko prasideda nuobodaus mokslininko pažintis su knyga? Tikriausiai nuo viršelio. Pradžioje perskaitoma antraštė. Knyga apverčiama, įvertinama kita viršelio pusė. Akimis permetamos pagyros ar trumpas knygos pristatymas. Paskui turinys, iliustracijos, literatūra, rodyklė ir t.t. Jei knygos pažinimas daugmaž vyksta tokiais etapais, tai galbūt ir recenziją galima struktūruoti remiantis skaitytojo(s) patirtimi.

 Viršelis: autorius elgiasi neįprastai

Komplimentai išmaniam knygos dizainui! Formatas, spalvos, faktūros, žaidimas šriftų užraitais (serif / sans-serif) neabejotinai kreipia dėmesį į šį leidinį. Dėl didelio formato pirmame viršelyje lieka vietos turiniui, kas irgi neįprasta. Svarbiausia, kad ši knygos dalis iškart kelia svarbius klausimus, į kuriuos (neperskaičius knygos) nėra vienareikšmiškų atsakymų. Pats knygos pavadinimas nėra nei akivaizdus, nei savaime suprantamas. Tikėtina, kad autorius sąmoningai formulavo jį mįslingai, idant perskaičius knygą būtų galima atsakyti į kelis klausimus:

1. Kas yra meninis tyrimas?
2. Kas yra tie, kuriuos meninis tyrimas suveda?
3. Galiausiai, kam tas meninis tyrimas išvis reikalingas?

Galinis viršelis: autorius ir jo palaikymo komanda apriboja mokslą tam, kad išlaisvintų vietos meniniam tyrimui

Ši viršelio dalis turėtų bauginti mokslininkus, mat čia nedviprasmiškai kėsinimąsi į jų teritoriją, o gal net ir finansavimą: „Meninis tyrimas keičia požiūrį ne tik į meno praktiką, bet ir į mokslinį tyrimą, kvestionuodamas jį kaip vienintelį legitimų žinojimo gaminimo būdą“. Įsivaizduokite užguitus socialinių ir humanitarinių mokslų atstovus, kenčiančius nuo mokslo politikų, administratorių, gamtamokslininkų ir kt. priekabių… Ir štai ateina Michelkevičius ir sako „come on, pasislinkit, dalinamės teritoriją“…

O kad mokslininkai to nepastebėtų, jiems pučiama migla, neva „menui grąžinama tyrimo funkcija (ją jis turėjo dar Renesanso laikais)“, arba, kad monografija yra apie tai, „kaip jis (menas) gali išplėsti mokslinio tyrimo sampratą ir metodus“. Suprask, įsileiskit ir mus, mes praplėsim jūsų horizontus, tikrai praplėsim… Galiausiai, akademiniu požiūriu labiausiai gerbiamas galinio viršelio autoritetas doc. Julijonas Urbonas (menininkas, dizaineris, tyrėjas, prorektorius ir t.t.) paskelbia, kad „meninis tyrimas – mokslą išlaisvinanti priemonė“ (Doc. Julijonas Urbonas, menininkas, dizaineris ir tyrėjas). Tiesa, nepasako nuo ko tą mokslą reikia laisvinti…

Greitas knygos pervertimas: autorius nesilaiko taisyklių

Įbaugintas mokslininkas drebančiomis rankomis varto knygą. Susikaupti nepavyksta, apėmęs egzistencinis nerimas. Vartymo išdava? Kaip monografija, knyga – netradicinio formato ir neįprasto dizaino. Kaip monografija, knyga pernelyg iliustruota. Kaip mokslinis albumas (taip teigiama galiniame viršelyje), joje pernelyg daug teksto. Tiesa, nėra rodyklės. Didelė nuodėmė monografijai, galimai okupuojančiai mokslui priklausančias teritorijas…

 Pratarmė: autorius apie meninį tyrimą kaip sąvadavimo formą

Pratarmė pavadinta „Tirti negalima kurti“. Dėl kablelio nebuvimo „ši tema nepatogi nei menininkams, nei mokslininkams, nei švietimo politikams, nei administratoriams“ (5 psl.). Tuo pat metu autorius pripažįsta, kad „ši monografija sykiu yra ir mokslinis, ir iš dalies meninis tyrimas, nagrinėjantis šiuolaikines žinojimo problemas ir disciplinų ribas“ (5 psl.). Žinom tuos ribų nagrinėjimą, kuris baigiasi naujomis demarkacijos linijomis…

Beje, pratarmėje netikėtai pateikiamas atsakymas į 2 klausimą. Ką meninis tyrimas suveda? „Meninis tyrimas suveda draugėn meną ir mokslą; vizualiuosius menus ir performatyviuosius bei įvairias skirtingas meno sritis (literatūrą, teatrą, šokį, kiną, muziką ir t.t.); taip pat menininkus, mokslininkus, tyrėjus, rašytojus ir kuratorius. Be to, meninis tyrimas suveda linijas, sąvokas, formas ir idėjas į diagramas, o jų kūrėjus ir tyrėjus – bendradarbiavimo platformas“ (5 psl.). įdomu, ar yra kas nors, ko meninis tyrimas nesuveda?

Įvadas: autorius gąsdina skaitytoją

Tikėtina, kad autorius siekdamas apsidrausti įvadą surašė maksimaliai moksline ir biurokratine kalba (tikslas, uždaviniai, problema, ištirtumas, naujumas, aktualumas, metodologija, metodai ir pan.). Mokslo administratorių džiaugsmui. Tikriausiai tam, kad niekam nekiltų abejonė, jog tai išties mokslinė monografija. Jam pavyko. Nemokslininkų sąskaita. Įdomiausia tai, kad tie, kurie sugalvojo, kaip derėtų rašyti solidžius įvadus, nėra asmenys, kuriems skirta ši knyga. Kodėl? Todėl, kad jiems būtų priimtinas tik 1 skyrius. 2 skyrius juos suerzins. O 3 skyriuje senamadiškas moksliškumas galutinai išsisklaidys ir negrįžtamai nušuoliuos…

1 skyrius: autorius bando nepasiklysti ir išgyventi meninio tyrimo labirinte

Centrinė (ir labiausiai referatyvi) knygos dalis, kuri sudaro prielaidas nagrinėti mažiausiai tris skirtingas meninio tyrimo prasmes – edukacinę (2 skyrius), meninės praktikos (3 skyrius) ir (mokslinio) tyrimo (4 skyrius). Beje, autorius aptinka, kad sąvoka „meninis tyrimas“ vartojamas bene 11 gan skirtingų reikšmių (o tai jau atsakymas į 1 klausimą) – nuo tyrimo per kūrybinę praktiką iki tyrimo kaip meno (40–41 psl.). Painu, klaidu, sausa. Norintys klaidžioti, tegul klaidžioja kartu su autoriumi. Pasitikintys juo gali saugiai pereiti prie kitų skyrių, kuriuose ši informacija taikoma aiškesniuose ir suprantamesniuose kontekstuose. Recenzentas atsakingai pareiškia, kad Michelkevičiaus yra geras gidas, kuriuo pasitikėti galima. Užtruks, bet iš labirinto išves.

Aišku, mokslinė recenzento tapatybės dalis dėl šio labirinto džiūgavo – daug teorijų, daug pavardžių, daug klasifikacijų ir perskyrų ir t.t. Be to, Platono šmėkla nuskaidrino bent vieną meninio tyrimo aspektą. Filosofinis recenzento išsilavinimas sako, kad be Platono niekaip… Neturi ką pasakyti? Platono tekstuose ką nors tikrai rasi. Ir ne visiškai ne į temą. Ypač jei tikėsi Alfredu N. Whiteheadu, paskelbusiu visą (sic!) Vakarų filosofijos tradiciją vien pastabomis Platono darbų paraštėse. Samprotaujant Whiteheado dvasia, matyt, derėtų teigti, jog Platonas – pirmasis meninio tyrimo atstovas. Kodėl? Dėl „šuoliuojančios logikos“. Juk kai Platonas pristinga argumentų, jis keičia žanrą – vietoje loginės ir racionalios argumentacijos į pagalbą pasitelkia pasakojimus, mitus, poeziją ir pan. naratyvines priemones, pradedamas nekaltu siūlymu „Įsivaizduok…“. Kartu su Platonu bandai įsivaizduoti ir jau, žiūrėk, įtiki anapusybe, lakstančiais androginais, transporto priemone vardu siela… Juolab galima pacituoti Michelkevičių, cituojantį George‘ą Smith‘ą, kuris „apibrėždamas menininką filosofą plėtojo mintį, visi ryškūs menininkai buvo filosofai, o ryškūs filosofai – menininkai, nes jie estetizavo mintis nuo pat Platono laikų“ (102 psl.). Na o jei Platonas yra šalia menininko tyrimo, vadinasi, humanitarams niekas nebegresia. Tiesa, Michelkevičius teigia, jog šią meno ir filosofijos (mokslo) vienovę suardė Apšvieta ir Kantas, todėl pats laikas atstatyti istorinį ir disciplininį teisingumą. Ką, beje, autorius itin sėkmingai daro.

2 skyrius: autorius kritikuoja (ne tik) Lietuvos mokslo politikus ir administratorius

Taip jiems ir reikia…

*****************

Ne tik tai. Šis skyrius aiškiai parodo, kad Michelkevičiaus monografija nėra dirbtinis pramanytų problemų sprendimas. Knygoje remiamasi 5 valstybių pavyzdžiai, kurie padeda spręsti ne tik realias, bet ir svarbias problemos – meno doktorantūra, jos statusas bei sąsajos su meniniu tyrimu. Deja, recenzentas šioje srityje patirties neturi, tačiau, nežinia kodėl, bet autoriaus ištarme pasitiki.

3 skyrius: autorius rimtai, įdėmiai ir moksliškai žvelgia į meninį tyrimą

Bene įdomiausia knygos dalis, kuri ne tik apjungia meninę, praktinę bei teorinę monografijos dalis, bet ir padeda geriau suprasti, kas tas meninis tyrimas yra, ir kokius pavidalus įgauna. Jei iki to meninio tyrimo sąvoka buvo itin abstrakti ar net apytuštė, tai 3 skyrius viską (?) daugmaž padėjo sudėlioti į reikiamas lentynas. Maža to, šis skyrius gerokai praplečia nemenininkų akiratį. Tikrai įdomu susipažinti su Nomedos ir Gedimino Urbonų, Dainiaus Liškevičiaus, Julijono Urbono ir Indrės Klimaitės meniniais projektais bei jų interpretacija per meninio tyrimo prizmę.

Itin pravarti šiame kontekste „šuoliuojanti logika“ – vienas geresnių pavyzdžių, padedančių perprasti meninio tyrimo specifiką. Michelkevičius teigia, kad dėl šios netradicinės logikos „meninis tyrimas ir skiriasi nuo mokslinio: tokia forma pateiktos žinios turi galimybę ne tik greičiau ir paveikiau sklisti (dėl savo retorikos), bet ir apskritai būti paviešintos ir gal net įteisintos meniniame ir moksliniame diskursuose. O štai tų pačių ar panašių žinių atsiradimas moksliniame diskurse per mokslininko ištarmę būtų sunkiai įmanomas dėl įrodymų ir argumentų trūkumo ir nemokslinės ar nelogiškos argumentacijos“ (117–118 psl.). Kitaip tariant, vėl susiduriama su Platono atgarsiais.

Aišku, šis skyrius subalansuotas meninio diskurso veikėjams (taip kaip įvadas mokslinio žanro gerbėjams). Praeiviams, tik retsykiais stabtelintiems meno stotelėse, trūksta kiek išsamesnio ir detalesnio aptariamų projektų pristatymo. Tarkim, autorius kalbėdamas apie Liškevičiaus meninius tyrimus palieka spragų bei neatsakytų klausimų apie aptariamus projektus. O, kaip žinia, popierinis knygos formatas interaktyvumu nepasižymi, todėl neišvengiamai tenka ieškoti technologinės pagalbos. Bet kokiu atveju šis skyrius verčia pamiršti visas galinio viršelio neva sukeltas fobijas.

4 skyrius: autorius savarankiškai praktikuoja meninį tyrimą

Šioje vietoje nėra prasmės atpasakoti autoriaus atlikto meninio tyrimo taikant žemėlapiavimo ir vizualizavimo metodus. Knygoje tai padaryta daug kokybiškiau ir nuoširdžiau, nei galėtų atlikti bambantis recenzentas. Neverta galimiems skaitytojams gadinti atradimo džiaugsmo. Nebent derėtų užsiminti, kad čia iš dalies pateikiamas atsakymas į 3 klausimą.

Tenka pripažinti, kad prieš dvejus su puse metų recenzentas neturėjo jokio supratimo, kas yra meninis tyrimas. Šį bei tą sužinojo tik dėka Vytauto Michelkevičiaus. Klastingai įtrauktas („mums tavęs reikia, be to, ir tau gali būti įdomu…“) meninio tyrimo projektą, recenzentas turi pripažinti, kad tarpdisciplininė patirtis būnant kartu su menotyrininkais, menininkais, architektais, kuratoriais, dizaineriais, filologais ir pan. netikėtai pagerino žinias apie mokslą ir šalia esančias sritis bei stipriai praplėtė „tyrimo“ sampratą. Buvimas anapus savo profesinės bendruomenės išstumia iš komforto zonos, todėl įprasti argumentai bei teiginiai nebėra akivaizdūs ir savaime suprantami. Ir tai reiškia buvimą „didžiajame tarp“, kurį autorius vadina meniniu tyrimu.

5 skyrius: autorius atsiskaito, ką supratęs meninio tyrimo baruose, o ko dar ne…

Autorius suprato nemažai. Ne visi keliami klausimai atsakyti, tiksliau priminiai klausimai transformuojasi į kitus klausimus. Ir tai yra gerai, nes nauji klausimai įdomesni už pradinius. Todėl norėtųsi, kad monografija baigtųsi kuklia santrauka „b.d.“, o klajonės meninio tyrimo labirintais būtų pratęstos.

Kažkur kažkada sociologas Maxas Weberis yra pasakęs, kad mokslinę veiklą žmonės renkasi dėl šuoliuojančios logikos… tpfu…., dėl priežasčių, nesuderinamų su moksliniais argumentais. Mokslas socialinę ar kt. vertę įgyja dėl para-mokslinių ar meta-mokslinių priežasčių. Todėl meniniai mokslo papildai atlieka itin svarbų vaidmenį, tarkim, kad ir renkantis mokslininko karjerą. Pvz., garsus mokslo žurnalistas, kurio pavardė recenzijos rašymo metu nepagrįstai pasimiršo, guodėsi netapęs mokslininku dėl… Spocko. Jei fiktyvus „Star Trek“ personažas gali taip paveikti karjeros pasirinkimą, tuomet meninio tyrimo galimybes yra dar didesnės. Ką Vytauto Michelkevičiaus knyga puikiai patvirtina, beje, argumentuotai ir racionaliai, nešuoliuodama…

Kai mokslas tiria meną, o menas tiria mokslą, nelieka jokios saugios teorinės ar praktinės priebėgos, metodologinės ar epistemologinės perspektyvos, kuri padėtų bešališkai aptarti Vytauto Michelkevičiaus monografiją. Dėl to ši recenzija nepretenduoja nei į objektyvumą, nei į tikslumą, nei į estetiškumą, nei į jokias kitas įvairiais –umais nusakomas socialiai pozityviai interpretuojamas vertes. Subjektyviai vertinant, tai puiki knyga, nusipelniusi plataus skaitytojų rato, besidominčio moksliniais tyrimais, menine praktika ir tuo, kas nutinka jų sandūroje, dėmesio. Dėl to imkit ją ir skaitykit…