Lietuvių meno nuotykiai tinkle

Apie 2002-uosius mano tuomečiuose namuose Klaipėdoje baigėsi skaitmeninė atskirtis ir prasidėjo interneto era. Tuomet atrodė, kad mano asmeninis pasaulis išsiplėtė iki neregėto masto. Tinklo technologijos greitai padiktavo ir tiesioginės prijungties (online) sąlygas bei formas. Kadangi iki to aktyviai domėjausi įvairiomis eksperimentinės elektroninės muzikos atmainomis, sąsaja kompiuteris + elektroninės muzikos kūrimo programinė įranga + interneto ryšys susikonfigūravo labai natūraliai. Bandymas ne tik kažką kurti namie, bet ir virtualiaisiais kanalais dalintis to rezultatais su daugiau mažiau panašiais dalykais (daugiausia Vilniuje) besidominčiais bendraamžiais tapo pirmu rimtesniu žingsniu suvokiant, kokį kūrybinį ir komunikacinį potencialą turi internetas.

Laimei, tada dar nebuvo „Facebook“. Savo rankomis (o ne „WordPress“ ar kitokio  automatizuoto tinklaraštinio šablono pagrindu) sukurti veikiantį ir daugiau nei tekstines funkcijas turintį tinklalapį dar šį tą reiškė. Socialinių tinklų vaidmenį atliko IRC (Internet Relay Chat) platforma, pasiekiama per daugeliui mano bendraamžių žinomą programą mIRC: grotelių simbolis (hashtag), šiandien užtvindęs „Instagram“, „Twitter“ ir „Facebook“, tuomet žymėjo virtualiųjų pokalbių kambarių pavadinimus, kuriuose su kitais internautais (skamba kaip žodis iš kitos epochos) galima buvo bendrauti ir kolektyviai, ir privačiai. Palyginti su dabartiniais visa apimančiais socialiniais tinklais, IRC funkcionalumas ir vizualumas buvo gana apgailėtinas, bet esu linkęs manyti, kad būtent tai ir lėmė gerokai didesnį bendravimo jame produktyvumą. Mano pamėgtuose kanaluose #IDM_music ir #Sutemos gimdavo grandioziniai utopiniai planai ir kartais net visai realios kolektyvinės veiklos platformos, kurios šiandien, bijau, atrodytų anachronistiškai – vien todėl, kad kolektyvinis veiksmas šiandien mažai ką jaudina taip, kaip tuomet, lietuviško tinklo pasaulio viduramžiais.

Viena iš tokių platformų, kuri gyvavo net kelerius metus, buvo mano ir kitų bendraminčių sumanyta virtualioji lietuvių elektroninės muzikos leidykla „Surfaces Netlabel“, veikusi dabar keistokai atrodančiu, bet nemokamu adresu surfaces.tinkle.lt. Tai buvo svaiginantis jausmas: surenki takelius, supakuoji į archyvą, sukuri viršelio dizainą, įkeli į tinklalapį, o kitą dieną matydamas statistiką stebiesi, kad staiga tavo ir kitų gana mėgėjiškus (bent jau mano atveju) eksperimentus parsisiunčia žmonės kitame pasaulio gale, kai kurie net recenziją parašo. Atkeliaudavo ir įvairių atsiliepimų bei demonstracinių įrašų iš užsienio, todėl leidykla gana greitai tapo tarptautinė. Atrodė, kad tas pažadėtas „globalusis kaimas“ jau prie slenksčio.

Tuomet visame pasauliniame tinkle tokių leidyklų buvo vos apie dešimtį. Visa ši veikla buvo paremta noru dalintis kūrybiniu turiniu be poreikio žūtbūt užsidirbti (nors nemokamai dalijamas turinys kartais buvo tikrai vertas pinigų), o formaliai ją apibrėžė mistinis tikėjimas atvira „Creative Commons“ licencijų sistema ir copyleft (alternatyvios autorių teisių sistemos) ideologija. Turbūt nedaug kas žinojo, ką iš tiesų tos atviros licencijos (leidžiančios, pavyzdžiui, laisvai platinti ar net keisti, perkurti kito autoriaus kūrybinį turinį nekomerciniais tikslais) garantuoja ir ar jos Lietuvoje teisiškai pagrįstos, tačiau svarbesnė čia buvo pati „nekomercinės veiklos“ dvasia, o prie savo publikuojamo turinio pridėti solidų CC ženklą buvo kone internetinės garbės reikalas.

2005 m. persikrausčiau į Vilnių. Mano pasaulis prasiplėtė ne tik virtualiai, bet ir fiziškai, o garso įrašų tinklo (net audio) scenoje darėsi ankšta, virtualiųjų muzikos leidyklų buvo jau keli šimtai, atsirado ir lietuviškų – „Sutemos“, „Partyzanai Netlabel“. Jokio „Soundcloud“ ar „Mixcloud“ dar nebuvo, didelė dalis MP3 formato takelių buvo dedama į laisvai prieinamą archyvą archive.org, kuris ir šiandien su visu savo sukauptu turiniu gyvuoja lyg savotiškas virtualiosios praeities muziejus. Klausantis to margo turinio, buvo akivaizdu, kad kartu su išaugusia kiekybe gerokai nusmuko kokybės standartai ir įvairovė. Scena išgyveno krizę – kaip ir dažniausiai, paaiškėjo, kad techninių įrankių prieinamumas nebūtinai garantuoja gerą produktą. O ir apskritai buvo nebeįdomu dirbti vien tik su garsu ir publikuoti tiesiog nuorodas į parsisiunčiamus MP3 takelius, norėjosi virtualią terpę išnaudoti įvairiau, įsivaizduoti ją kaip ekspozicinę erdvę, publikuojamo turinio kontekstą ir neriboti jo formato.

Todėl tais pačiais 2005-aisiais vietoj užgesusio „Surfaces Netlabel“ įkūriau naują platformą – poemesanstitre.net, kuri gyvavo maždaug iki 2008 metų. Tai buvo tarsi virtualioji galerija ar iš atskirų skyrių sudarytas daugialypis romanas, tokia mistinė erdvė, kurioje publikavau kelių bendraminčių ir draugų muzikinę, tekstinę ir vizualinę kūrybą. Tarp jų buvo Tadas Šarūnas, Tautvydas Bajarkevičius, Kotryna Ūla Kiliulytė, Lukas Devita. Tokia išplėstinė „kuratorinė-leidybinė“ veikla buvo daug įdomesnė ir drauge asmeniškesnė. Galiausiai ir tai man pasirodė nebereikalinga – pirmiausia dėl to, kad stipriai keitėsi ir, galima sakyti, įsitvirtino pats internetas. Ta laisva, gana idealistinė kūryba tinkle pamažu nuėjo į praeitį kartu su IRC ir daugeliu kitų senų komunikacinių formatų. „Facebook“ epochoje ji jau sunkiai įsivaizduojama. Tačiau apie tai šiek tiek vėliau.

O dar prieš tai, 2004 m. pavasarį, turėjau galimybę dalyvauti tarptautinėje medijų meno konferencijoje „RAM5“, vykusioje naujųjų medijų kultūros centre RIXC Rygoje. Ten artimiau susipažinau su „atvirojo kodo“ (open source – atrodo, tai taip pat yra ideologiškai pakankamai pasenęs terminas) kultūra, tinklo menu (net art) ir net tokiais sudėtingais dalykais kaip semantinis tinklas (semantic web – iki šiol nesu tikras, kad suprantu, kas tai yra, bet žinau, jog tai žymi pasaulinio tinklo raidos stadiją, kurioje saitais jungiami pirmiausia įvairaus formato duomenys). Vėlgi, tai buvo svaiginanti ir utopinė patirtis. Tuo metu atrodė, kad tinklo menas yra ateitis ir kad visas naujas menas jau gana greitai bus virtualus ir įtinklintas. Taip, žinoma, nenutiko, dabartinė tinklo meno būsena man nežinoma (spėju, kad ji nelabai aktyvi), tačiau iliuzija buvo.

Panašiu metu sužinojau ir apie lietuvių bandymus šioje srityje, kurių buvo nedaug. Žinoma, meninio turinio ir aplink jį susibūrusių bendruomenių (pavyzdžiui, art.scene.lt, fluxus.lt, d117.lt ir pan. – šios trys vis dar pasiekiamos) lietuviakalbiame internete buvo, tačiau tai nebuvo tinklo menas tikrąja prasme. Veikiau tai arba kūrybinių bandymų ir meninio darbų rinkinio eksponavimo platformos (giminingos, pavyzdžiui, dabartiniam „Behance“), arba savotiškos internetinės galerijos/parodos, pasitelkiančios daugybinių aktyvių nuorodų logiką ir įvairius audiovizualinio bei tekstinio turinio formatus). Iš esmės vienintelis tikras lietuviškas tinklo meno projektas buvo Mindaugo Gapševičiaus, Kęstučio Andrašiūno ir Dariaus Mikšio 1998 m. įkurta mįslinga organizacija „Institutio Media“, kurios iki šiol veikianti virtualioji būstinė buvo įsikūrusi adresu www.o-o.lt. Pastarasis tinklalapis, reflektuojantis, parazituojantis ir kopijuojantis to meto interneto išvaizdą (sakykime, tam tikrą „html kalbos estetiką“) bei veikimą, dar ir šiandien atrodo kaip sunkiai įskaitomas laiškas iš kitos galaktikos, o tada turėjo būti visai nesuvokiamas. Tai yra suprantama, nes ano utopinio laikotarpio tinklo menas buvo stipriai susijęs su programišių diskursu, o šis diskursas turėjo savo žodyną ir savas madas.

d117.lt

Daugiau stiprių lietuviško tinklo meno pavyzdžių, tiesą sakant, neatsirado, išskyrus pavienius bandymus kokius nors vyksmus realiuoju laiku transliuoti internetu arba internetą pasitelkti kaip meninių procesų (kolektyvinio) koordinavimo ir kuravimo įrankį (pvz., Vytauto Michelkevičiaus ir bendraminčių meno bei komunikacijos projektų platforma 3xpozicija.lt, dalis jos meninio turinio ar dokumentų buvo pateikiama medijų kultūros žurnalo balsas.cc skiltyje „Projektai“). O ką turime šiandien?

balsas.cc

Turime labai nedaug. 2011 m. radosi virtualioji galerija katinelis-and-gaidelis.com, tačiau panašu, kad dabar ji nebeaktyvi. Kūrybinį audiovizualinį turinį (nors ir labiau dokumentacinio pobūdžio) bando integruoti Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos (LTMKS) internetinis žurnalas letmekoo.lt. Interneto terpė taip pat naudojama komiksams publikuoti – pavyzdžiui, Miglės Anušauskaitės tinklaraštis ihavenoteeth.com. Tarpdisciplininiu internetiniu žurnalu save vadina secretthirteen.org, tačiau pagrindinis jo turinio formatas – įvairių menininkų ir muzikos kūrėjų pateikiami muzikiniai miksai. Panašiai kategorijai galima priskirti ir įvairių informacinių šiuolaikinei kultūrai ir menui skirtų tinklalapių rengiamas prenumeratorių automatiškai parsisiunčiamas (podcast) garso transliacijas (tai bandė daryti artnews.lt, iki šiol daro ore.lt). Komercinė virtualioji šiuolaikinio meno ir dizaino galerija art-cart.eu iš tikro yra tiesiog internetinė parduotuvė. Apskritai galima konstatuoti, kad virtualioji terpė, kaip kūrybos ir jos sklaidos (o ne vien dokumentų laikymo ir informavimo) platforma, išnaudojama menkai. Panašu, kad fizinė erdvė ir fiziniai procesai vis dėlto nugalėjo, nepaisant visų ankstesnių vizijų.

Kodėl taip yra? Man apskritai, kuo toliau, tuo įdomiau užsiimti savotiška retrofuturistine archeologija – bandyti aptikti tam tikras praeities utopijas, lūkesčius ir pažangiausius užmojus, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių netapo dabarties dalimi. Šiuo atveju manau, kad viską gerokai nuslopino ir neutralizavo kartu su vadinamuoju Web 2.0 įsigalėjusi interneto formatų ir procesų standartizacija, automatizacija ir komercializacija. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, kūrybiniai procesai internete aktyviausiai vyksta savotiško technologinio skurdo sąlygomis. Kai visa interneto infrastruktūra (tinklaraščių šablonai, socialinės sąveikos algoritmai, paieškos mechanizmai) jau yra sukurta ir optimizuota naudoti, nelieka vietos išradingumui. O ir kalbėti apie alternatyvias autorių teisių sistemas mažų mažiausiai nepatogu, kai tampa akivaizdu, jog viskas, ką įkeliame į tinklą, jau automatiškai priklauso vienai iš duomenis apdorojančių ir valdančių korporacijų. Iki 2007–2008 m. atrodė, kad internetas tarsi nepriklauso niekam, nes jį kuria pirmiausia skirtingų techninių įgūdžių lygių vartotojai. Šiandien taip pasakyti būtų sunku.

Ko gero, pasikeitė ir mūsų pačių dėmesio resursai bei įpročiai. Reikia prisiminti, kad dar pirmajame šio tūkstantmečio dešimtmetyje internetui nebuvo toks būdingas struktūrinis srauto principas, kurį pirmiausia atnešė tiklaraštija, o labiausiai ištobulino socialiniai tinklai. Kai didžioji dalis turinio buvo daugiau ar mažiau statiška, turėjome daugiau subjektyvaus laiko. Be to, šiandien minėti socialiniai tinklai yra tokie visa apimantys ir su viskuo susaistyti (tiksliau viską integravę į save), jog kaip ir nebėra poreikio labai toli iš jų išeiti. Tokiomis sąlygomis sunku sukurti atskiras, autonomines kūrybines terpes, kurios veiktų kaip „lankytinos vietos“ ir netaptų niveliuojančio srauto dalimi.

Pagaliau tikriausiai galima įžvelgti ir psichologinę priežastį, kodėl menas neįsitvirtino tinkle. Dar vienas paradoksas: nors tinklaveika ir buvimas tiesiogiai prisijungus tapo neatsiejamu, netgi būtinu mūsų kasdienybės elementu, panašu, kad virtualybėje vykstančius procesus ir ten gimstančius reiškinius mes vis dar suvokiame kaip mažiau vertingus nei tie, kurie vyksta fiziniame pasaulyje: galerijose, muziejuose, kino teatruose ir t. t. Todėl menas internete arba tinklo menas vargu ar kada nors buvo vertinamas taip pat kaip „apčiuopiamas“ menas (kad ir kokia neapčiuopiama iš tiesų būtų didelė dalis tose pačiose galerijose rodomo „realaus“ šiuolaikinio meno). Tam tikra prasme jis visuomet buvo tik priedas, tik bandymas eksperimentuoti su nauju žaislu. Galiausiai buvo nuspręsta, kad tas žaislas labiau tinka visai kitkam – pavyzdžiui, „paspaudimų masalo“ (clickbait) tipo „virusiniam“ turiniui, kuris reguliariai išnyra mūsų virtualiajame sraute ir sėkmingai suvalgo mūsų laiką. Ir taip yra anaiptol ne vien Lietuvoje.

o-o.lt

Šis straipsnis publikuotas naujajame Dailės žurnalo numeryje, kurį šiuo metu galima įsigyti ŠMC kasoje bei LDS galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius), o netrukus ir artbooks.lt internetiniame knygyne.