Kasdieniniai karai. Paroda „Postidėja IV. Karas“ VDA „Titanike“

2016 m. rugsėjo 27 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Neringa Krikščiūnaitė
19-postideja-karas-titanikas-artnewslt-2016

Amerikiečių autoriaus David R. Gillham knygoje „Moterų miestas“ buvo pasakojama istorija apie Antrojo pasaulinio karo metu Berlyne likusias moteris. Karo metu vyrai dažniausiai priversti tiesiogiai dalyvauti kariniuose veiksmuose, išeiti, paliekant savo šeimas dėl savo tėvynės. Tačiau kyla klausimas, kaip karo metu gyvena moterys? „Jos kariauja savus karus: dėl maisto, dėl meilės, dėl išlikimo.“ – rašoma knygos anotacijoje. Vyrų ir moterų kariavimo būdus sudėtinga lyginti. Kaip ir skirtingai patiriamas emocijas bei išgyvenimus. Moterų karas tampa asmeniniu, individualiu ir net intymiu karu.

Parodoje „Postidėja IV. Karas“ vykusioje galerijoje „Titanikas“ nagrinėjama karo tema – parodant, kad karas, net jeigu tankai ir nepravažiuoja tavo kiemu, vis tiek vyksta. Ir vyksta visur, pasauliniu mastu, peržengiant ne tik valstybių sienas, tačiau suvaržant ir kiekvieno žmogaus asmenines laisves. Šioje parodoje dalyvauja vien tik menininkės – tai sąmoningas parodos kuratorės Laimos Kreivytės pasirinkimas, norint pabrėžti, kad kiekvienas karas tampa lyčių karu, kuomet lytinė prievarta prieš moteris tampa natūraliu karo palydovu. Parodos dalyvės, karą nagrinėja ne tik kaip fizinį veiksmą, bet pirmiausia kaip proto sukurtus darinius, kurie tik vėliau būtent ir tampa fiziniais veiksmais. „Kiekvienas karas yra vidinis – jis prasideda galvoje ir turi ten baigtis.“ – teigiama parodos anotacijoje, todėl ir žvalgantis po parodą yra itin svarbu ją skaityti kaip galvose vykstančių karų vizualizaciją. Menininkės savo kūriniuose imasi nagrinėti tą slidžią ribą, kuomet karas, esantis galvoje, karas su savimi, ima pereiti prie karo su kitais, kuomet pradedama imtis veiksmų. Karą jos suvokia ne tik kaip spjaudymąsi paraku – karas čia tampa žmogaus asmenybę formuojančia patirtimi, nepaliaujama kova su savimi ir aplinka, kurioje mes gyvename.

Stipriai, taikliai, aiškiai ir be galo konkrečiai aplinkos inicijuotą vidinį moterų karą savo kūrinyje „Kūnas – kovos laukas“ parodo Laura Zala. Ant didžiulės moterims skirtų žurnalų krūvos, kuriuose gausu įvairių patarimų, kaip atrodyti tobulai, nepakartojamai, lieknai ir visuomet jaunai, uždėta medinė lenta. Paprasta medinė lenta, su įvairių peilių ašmenimis. Ši medine lenta – imituoja moters figūrą, žurnalų nutapytą, kaip itin liauną, proporcingą ir gracingą. O peilių ašmenys – tai krūtys ir užpakalis. Tokia moters figūra – plieninės krūtys ir plieninis užpakalis – yra tarsi tobulumo pavyzdys. Tokiai figūrai net nereikia galvos. Galvą pakeičia žurnalų krūvos – „teisingą“ mąstymą įperša svetimi žmonės. Laura Zala čia nagrinėja moterį kaip vyro stebėjimo objektą, pasyvią ir už save neatsakingą. Moteris, kad ir kokia ji būtų, tampa objektu – kurią stebi subjektas – vyras. Todėl ir ši Lauros Zalos instaliacijoje vaizduojama moteris tėra tik medinė lenta – bejėgė, suformuota (išdarkyta) svetimų rankų. Kūrinys kalba apie kūną kaip karo zoną – į kurį kėsinasi – tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai – kiti asmenys.

03-postideja-karas-titanikas-artnewslt-2016

Laura Zala, Kūnas – kovos laukas, objektas (medinė lenta, peilio ašmenys, žurnalai), 2016

Eglė Ridikaitė kūrinyje „Neišsiųsta žinutė“ didžiulėje drobėje aerozoliniais dažais nupurškia lietingą dangų. Lašai čia kaip smulkios adatėlės besiveržia iš pilko ir niūraus dangaus. O šis dangus pilkas ne dėl jį aptraukusių debesų. Lietus tarsi bando suplėšyti dūmus, kurie tą dangų ir užgožė. Jau vykstančio karo nuojauta čia itin stipri. Tačiau menininkė visą šį kūrinį vos keliais akcentais paverčia skaitmeninio amžiaus karo įvaizdžiu. Žalias taškas kūrinio viršuje, dešinėje pusėje, perteikia nuolatinį buvimą prisijungus (online), kaip pabrėžia užrašas paveiksle „Active now“. Menininkė šiuo savo kūriniu iškelia kitokios kovos grėsmę – nuolatinio buvimo prisijungus tinkle, atimančio iš mūsų ne tik laiką, tačiau ir savastį. Tuo pačiu Eglė Ridikaitė nurodo ir į pasyvų karinių veiksmų stebėjimą – ramiai sekant karo eigą iš už tūkstančio kilometrų. Toks stebėjimas iššaukia ir geriečių bei blogiečių paskirstymus, todėl visai nestebina socialinio tinklo Facebook paskyrose šalia profilio nuotraukų matomas vienos ar kitos šalies vėliavas. Toks kariavimas online, vienų ar kitų karo dalyvių palaikymas tampa ne paguoda kariaujantiems, o reklama palaikantiems.

04-postideja-karas-titanikas-artnewslt-2016

Mare Tralla videoperfomanse „Veltiniai“ sėdėdama priešais kamerą, ryškiu makiažu, aptemptais rūbais ir guminiu dildo rankose pasakoja apie savo vaikystę, kuomet dėvėjo veltinius batus. Sukurti videoperformansą apie veltinius batus paskatino vaikystėje girdėtas anekdotas, klausantis Armenų radijo. Radijuje buvo klausima: „Kodėl rusai dėvi veltinius batus?“ Atsakymas buvo šmaikštus: „Kad tyliai prasmuktų pro amerikiečius.“ Tris minutes trunkančiame video rodoma ne tik autorė pasakojanti apie savo vaikystę, tačiau taip pat ir jos pačios bandymas tyliai prasmukti pro amerikiečius dėvint sijoną ant kelnių, skarą, nudrengtą megztinį ir veltinius batus – stereotipinę rusų kaimo moters aprangą. Taip apsirėdžiusi menininkė šniukštinėjo aplinkui amerikiečius Kolumbo mieste, Ohajo valstijoje. Tačiau Mare Tralla šiame videoperformanse kalba ne tik apie nuolatinius pasišaipymus iš kitų šalių, kurios dažniausiai yra kitoje fronto linijoje, tačiau ir apie nuo pat vaikystės primetamą kažkieno rengtis ir elgtis pagal nustatytas taisykles bei atskleidžia šių primetimų įtakas tolimesniame gyvenime. Menininkė čia pabrėžia, rodos, nekaltos nuomonės ar auklėjimo priemonės, primetimą, kuomet yra ribojamas savarankiškas mąstymas – taigi, šiame kūrinyje atsiskleidžia savotiška invazijos grėsmė į kito asmens pasirinkimo laisvę.

Aurelija Maknytė kūrinyje „Žaizdų biblioteka“ čiuopia karo pėdsakus iš vidaus. Gausybė medicininių knygų, kuriose aprašomi įvairūs pasiekimai karo medicinos srityje. Čia karas tampa ir stimulu tobulėti – gydytojai puikiai gali susidoroti su gangrenuojančiomis galūnėmis, itin giliomis durtinėmis, šautinėmis žaizdomis bei galybe lūžusiu kaulų. Gydytojai čia tampa gelbėtojais, taigi, taip pat labai stipriai prisideda prie karo eigos. Tačiau kitas aspektas, kuris yra užgožiamas šios medicininės pažangos yra būtent tokios pažangos šaknys – daugybė vyrų, tapusių patrankų mėsa, daugiau niekada negalėsiantys gyventi taip kaip gyveno iki karo – jei ne fiziškai, tai psichologiškai visuomet nešiosis savyje karo žaizdas. Pažanga čia yra statoma ant krūvos lavonų ir sužeistų kūnu. Aurelija Maknytė kaip patyrusi chirurgė tiksliu judesiu ir šaltu protu šiuo kūriniu atveria karo vidines žaizdas ir jas mums, kaip internatūros studentams, parodo.

18-postideja-karas-titanikas-artnewslt-2016

Aurelija Maknytė, Žaizdų biblioteka, 1949-1955 / 2016

Parodoje eksponuojamas Neringos Rekašiūtės bei Beatos Tiškevič fotoprojektas „Jie laimėjo loteriją“ – tai nuotraukų ciklas, kuriame užfiksuoti verkiantys arba besigraudinantys priverstinai į armiją pašaukti jauni vyrai, o šalia fotografijų – jų nuomonė apie karą ir tokią priverstinę laisvę ginti tėvynę. Šiomis nuotraukomis jos klausia –– koks yra „tikras“ vyras? Ėjimas į kariuomenę nenoromis sukelia žmoguje ir vidinį karą – kuomet žmogus ima teisti pats save už tai, jog nenori ginti tėvynės, nenori kariauti ir todėl tampa blogu piliečiu.

24a-postideja-karas-titanikas-artnewslt-2016

Neringa Rekašiūtė, Beata Tiškevič, Jie laimėjo loteriją, fotografijos, 2015

Laisvydė Šalčiūtė parodoje pateikė piešinių ciklą, pavadintą „(Melo)dramos. Išvarymas.“ Kaip nurodo pavadinimas – tai pieštinis pasakojimas apie moterų išvarymą iš Edeno sodo. Anot Biblijos, būtent moteris yra kalta dėl pirmųjų žmonių išvarymo iš Dieviškojo sodo. Taigi, nuo pat senų senovės moteris yra toji pažymėtoji, toji kaltoji, toji amžinai nusidėjusioji. Laisvydė Šalčiūtė šį savo išvarymą projektuoja pasinaudodama Ukrainos judėjimo Femen aktyvisčių nuotraukas bei amerikiečių poetės Adrienne Rich tekstus. Švytinčioje projekcijoje menininkė užrašo žodį DIEVAS, paryškindama D ir S raides taip, kad akyse išnyra žodis IEVA. Rėkiančios ir besigrumiančios su vyrais Laisvydės Šalčiūtės paveiksluose „Ievos“ spalvotos, pusnuogės, su aureolėmis virš galvų ir menininkės kūriniams būdingomis šviesomis besiveržiančiomis į akių. Išvarytojai-vyrai-dievai – čia neidentifikuojami, nesuasmeninami. Jie čia tik kareiviai, policininkai ir kiti „tvarkos“ ir „taikos“ sergėtojai. Adrienne Rich viena iš citatų šalia Laisvydės Šalčiūtės kūrinio itin puikiai įžodina visą menininkės ciklą: „Visiškai nieko revoliucingo tame, kad moterų kūnai yra kontroliuojami vyrų. Moters kūnas – teritorija kurioje iškilo patriarchatas.“ Moterys, gimdančios vyrus, tampa engiamos vyrų. Turint tokią mintį, galima teigti, kad tam tikra prasme būtent moterys ir pagimdo karus. Vėliau ima jiems priešintis ir tampa šių karų aukomis.

25-postideja-karas-titanikas-artnewslt-2016

Laisvydė Šalčiūtė, (Melo)dramos. Išvarymas, instaliacija, piešiniai, objektas, 2016

Jurga Barilaitė pasinaudodama minia blakių įvaizdina galios ir jėgos augimo subtilybes kūrinyje „Kareivėlio sapnas“. Viena kvaila blakė, turinti pailgą, ovalų kūnelį ir niekingus sparniukus yra nieko verta. Todėl ji žygiuojanti videokoliažuose atrodo menka ir nepavojinga. Tačiau kuomet prie šios menkos blakės prisijungia minia kitų, tokių pat niekingų ir nieko vertų blakių, tokia armija, net jeigu tai ir blakių armija, nebeatrodo tokia menka. Jurga Barilaitė šiuo ir kitais video koliažais parodo, kaip puikiai galima sukurti jėgos ir didybės įspūdį. Armijos, puolančiosios jėgos sudėtis tampa nebe svarbi, svarbu tampa jos apimtis ir didingumo estetika. Arba tokios didybės ir galybės imitacija.

10-postideja-karas-titanikas-artnewslt-2016

Jurga Barilaitė, Natiurmortas, grabelis, blakė kareivėlis, videokoliažas, 2016

Taigi, kas yra karas ir kur ieškoti jo šaknų? Paroda „Postidėja IV: Karas“  bando nurodyti kelis galimus atsakymų variantus. Poetė Adrienne Rich rašo: „Mus moteris vedė iš proto, manipuliavo, šimtmečiais kultūra neigė mūsų patirtis ir instinktus, pripažindama tik vyriškas patirtis. Mūsų kūnų ir protų tiesa buvo mistifikuojama mums pačioms. Todėl mes turime svarbų įsipareigojimą vienos kitoms: nemanipuliuoti, nepakirsti viena kitos realybės jausmo.“ Laikantis šios A. Rich minties tampa aišku, kodėl moterys tampa tokiomis aršiomis ir stipriai kovojančiomis prieš viską, kas bando suvaržyti jų laisvę. Kiekvienas laimėtas karas – kad ir koks jis bebūtų – tampa pergale visoms moterims. Parodoje nėra pateikiami karinių veiksmų nutraukimo būdų, taip pat nėra patariama, ką daryti, norint išvengti. Tačiau parodoje yra atskleidžiama,, kokius dažnai nepastebimus ir ignoruojamus karus kariaujame kasdieniniame gyvenime ir kokių taktikų imtis, siekiant juos demaskuoti.

Išsamų parodos fotoreportažą galite peržiūrėti čia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *