Gotikinė Odisėja. Donato Jankausko paroda „Guotika“ projektų erdvėje „Sodų 4“

2017 m. rugsėjo 18 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Aistė Kisarauskaitė

– Per daug nesistenk, – sako Duonis (Donatas Jankauskas) apie šį, tuomet dar tik būsimą, tekstą.

Tas “nesistenk” yra neatsitiktinis, išplaukiantis iš paties menininko strategijos – apgaulingai “pigių” medžiagų, tyčinio, iš anksto apgalvoto neužbaigtumo, kaip viršuje kybantys šviestuvų laidai ar dažais ištepliotos galerijos grindys. Pastatų šiltinimui naudojamas poliuretanas, iš kurio pagamintos šios parodos skulptūros, iš tiesų kainuoja nemažai, ypač turint omenyje, kad jis purkštas naudojant specialią aparatūrą. Taigi, Duonio įrankiai toli gražu nėra tie jo parodos anotacijoje minimi: “Liaudies meistrai įvairaus dydžio ir charakterio statulėles, žmonių vadinamas „dievukais“, dirbdavo iš medžio, o išimtiniais atvejais iškaldavo jas iš akmens. Primityviais darbo įrankiais – peiliu, kirviu, skaptuku – buvo sukuriami vertingi meno kūriniai.” Tačiau jie tokiais apsimeta.

Tas pirminio, nesuformuoto ir nenudailinto, primityvumo paieška persmelkia visą Duonio kūrybą. Visų pirma, joje nuolat išnyra primatai – monochrominį beždžionių piešinį ant didžiulės drobės matome ir šioje parodoje. Ir vėl aktyviai demonstruojamas neužbaigtumas – drobė tęsiasi ir už porėmio ribų, guli šone, susimesdama klostėmis lyg gotikinių skulptūrų drabužiai. Beždžionių dvyniu ir šios parodos pirmavaizdžiu tapo 1932 metais rugsėjo 8 dieną (2017 rugsėjo 8 dieną atsidarė ir Duonio paroda) rasta akmens skulptūra, kuri iš tiesų greičiausiai yra liūtas. Ji pasitinka žiūrovą gatvėje, tupėdama fotografijos pavidalu ant langų ir durų stiklų. “Šis radinys vaizduoja gyvūną, labai panašų į medžiuose gyvenančią ir žaluma mintančią būtybę. Guotikinė vaizdavimo maniera prilygsta vėlyvosios Guotikos pavyzdžiams.”

Gotika (žemaitiškai guotika) Duoniui ir tampa atspirties tašku. Kūrinys orientuotas į dangų, teigia menininkas. Iš makroflekso jis pagamino (ar tebegamina, nes tieji neužbaigti, vis dar proceso stadijoje) lengvus abstrakčius objektus su rankenomis, naudodamas kylančias aukštyn strėlinės arkos formas ir taip sukurdamas galimai nešiojamas skulptūras. Tabernakulius, kaip įvardina pats autorius. Vienas objektas lieka atliejos stadijoje, kurią perpjovus į dvi dalis ir sudėjus bus gaunama skulptūra. Kitas, jau surinktas, guli greta. Regis, kūrimo procesas tebevyksta, viskas judėjime ir formavimesi, lyg didžiulė nematoma Kūrėjo ranka, mums pažįstama iš 2013 ŠMC vykusios menininko parodos “Sekmadienis”, primato ar pirmapradžio dievo ranka iš chaoso čia ir dabar tvertų naują pasaulį. Bet šį kartą lyg kiek padirbėjusi pavargtų ir paliktų viską rytdienai. Tad šį kartą dar labiau sekmadienis. Didžiojo Kūrėjo motyvas daugiau ar mažiau pastebimai matyti daugelyje menininko darbų, ypač paremtų M. K. Čiurlionio motyvais.

Duonis nuolat balansuoja tarp kūrimo proceso neužbaigtumo, grubumo. atsainumo ir meistrystės, nes mačiusiems, kaip jis 2013 ŠMC žiūrovų akivaizdoje pjovė, drožė iš putoplasto lyg koks klasikos meistras iš medžio skulptūrą “Pasaka” (dvi beždžionės pagal Čiurlionio “Karalių pasaką”), tampa aišku, kaip virtuoziškai jis tvarkosi su šia įnoringa (kaip ir visos jos) medžiaga. “Guotikos” tabernakulių gamybos procesas taip pat turi būti paminėtas, jis ne mažiau įdomus, nei atsiradę dariniai. Galima pajuokauti, kad Duonis tiesiog pažaidė smėlio dėžėje. Pažodžiui: drėgname smėlyje suformavęs įdubas apipurškė vienodu lygiu makroflekso sluoksniu, kuriam sustingus ir gautas objektas, lyg iš plastiko prastame fabrike paskubomis pagaminta atlieja. Prilipęs smėlis sukūrė specifinę, jaukaus gelsvumo faktūrą, gal todėl vėliau nudažytą. Kad nebūtų per daug miela. Išorėje – balta kreida, vidinėje pusėje – suodžiais. Tais pačiais suodžiais ir kreida nutapytos beždžionės ant drobės. Pirminės, primityviosios medžiagos.

Menininkas teigia, kad jam labai svarbu štampo, masinės produkcijos kryptis, kuri šiuo atveju aiškiai matyti, tačiau čia galima pradėti piešti schemą, kokie vektoriai veikia šioje parodoje, kaip jie dera ar prieštarauja vienas kitam. Tarkim, prastos, nuo begalinio dauginimo išsidėvėjusios lyg sovietinės gamybos atliejos diskursas visiškai prieštarauja Kūrėjo, galingojo kūrybinio impulso motyvui, prieštarauja aukštyn į dangų kylančioms strėlėms ir į priekį besiveržiančioms beždžionėms, o štai ir dar iki šiol nepaminėtas, bet svarbus objektas – iš greta sudėtų slidžių, gulinčių nosimis žemyn pagaminta forma, kaip įvardina autorius – banglentė, kuri mintis kreipia kažkur vėl kitur. Laisvalaikio, poilsio tema kyšteli ir 2013 metais ŠMC vykusioje personalinėje menininko parodoje “Sekmadienis”, ypač pavadinime. Tiesa, kad čia – banglentė, autorius niekur nerašo, žiūrovui ji greičiau lieka dar viena strėlinių arkų forma. Jei Rupert “Pakrantėje” pernai surengta Donato Jankausko paroda “Malpa” nereikalavo jokio teorinio paaiškinimo, tai ši turi puikią teorinę bazę – gotika pilna įvairiausių įdomybių, tyrimui tai tikras lobynas, o Duonio kūrybai puikiai tinka. Kaip koks Čiurlionis. Tik akivaizdu, kad visuomet lyg benglente balansuojantis ties pirmapradės stichijos, vitališkumo, bet kada galinčio virsti betvarke ir taip paskandinti gerą sumanymą riba, autorius šį kartą kryptelėjo ir balansą prarado. Gal nenuskendo, tačiau neliko to tobulo vientiso slydimo. Makrofleksas, atliejos lyg ir kreiptų mintis kičo, neskoningų neogotikinių “pilaičių”, begalinių pigių nekokybiškų gotikinių dirbinių imitacijų link, tačiau tuomet neturinti nė vienos švarios briaunos net ir jau surinkta skulptūra palieka ore kabėti idėją apie liaudies meistrus, primityviais darbo įrankiais – peiliu, kirviu, skaptuku – sukūrusius nuostabius meno kūrinius, nes pastaroji nuoroda yra aiškiai apie nuoširdžius, tikėjimu ir bandymu pasiekti meistrystę paremtus dirbinius. Ypač tabernakulius, kurie pagal nutylėjimą reikalavo juvelyrikos virtuoziškumo. Žinoma, ir tabernakuliai gali tapti masinės gamybos produktu, tačiau kičas kaip tik žaidžia, vaizduoja prabangą, jis skirtas kurti turto aurą pigiomis priemonėmis. O tuomet čia nedera palikti netvarkingai kaboti laidai, nešvarios grindys ir kitas kūrybinis chaosas.

Man rodosi, šiai parodai pritrūko nors kelių tobulai švariai pravestų linijų – tikslaus pjūvio gulinčiai ant žemės surinktai formai, lygaus dažo krašto. Formaliai žiūrint chaosą pabrėžia tvarka, o šiuo atveju ji taptų ta nuoroda į būsimas, suvaldyto virsmo ir didžiojo Kūrėjo galios pripildytas formas, į kilimą aukštyn, nes gi tai gotika!

Banglentininkas Jankauskas čia kiek kryptelėjo ir tikrai įdomų, jo kūrybai netikėtą atspirties tašką turinti paroda liko panaši į smėlio dėžėje vaikų paliktų pigaus plastiko formelių rinkinį. Žinoma, tai irgi įdomu, tuo labiau, kad Sodų 4 galerija kaip tik orientuojasi į neužbaigtus, proceso stadijoje esančius projektus. Tad visuomet galima tikėtis, kad menininkas tuoj ateis ir lengvu rankos judesiu nubrėš tą trūkstamą liniją. O nuo savęs pridėsiu:

– Duoni, banglentininkai negali “per daug nesistengti”, kaip tu man siūlei šioje teksto pradžioje. Toks darbas reikalauja maksimalaus susikaupimo ir pastangų. Visuomet.

 

Nuotraukos: Arnas Anskaitis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *