Flos artifici. Dano Aleksos paroda projektų erdvėje „Malonioji 6“

Nematau kas buvo vakar,
Einu pirmyn nesidairau,
Negirdžiu ką žmonės sako
Ir aš tavęs nepažinau.
Nuvytusių gėlių spalva,
Nuvytusios gėlės lyg rauda.

(Mano juodoji sesuo.  „Nuvytusios gėlės“, iš albumo „Reinkarnacija“, 1994 m.)

Remigijus Pačėsa 1992 m. sukūrė koliažą, kuris vadinasi „Peiliukas prie nuotraukos priklijuotas todėl, kad grandinė prikabinta prie bokalo.“ Taigi, šios dainos ištrauką pacitavau todėl, jog pastebėjau, kad gerai recenzijai būtinai reikia psichodelinės citatos iš kokio nors filmo ar knygos, blogiausiu atveju –  iš dainos.

Daugiau Dano Aleksos projektas ir mano tekstas apie jį, niekaip nesisieja su Remigijumi Pačėsa, nei su cituojama daina. Nors, kai geriau pagalvoji, Pačėsos kūrinys apeliuoja į prasmės ir profesinio konteksto apskritai paradoksalizavimą. Dano Aleksos nuvytusių, sudžiuvusių gėlių „muziejinės“ ekspozicijos idėja, ko gero, irgi panaši. O kai sužinai, kad Aleksos projektas siejasi dar ir su institucijos ir ypač laiko atkarpos sąvokomis, tada atsiranda ryšys ir su dainos žodžiais – „nematau kas buvo vakar, einu pirmyn nesidairau“…

Instituciją Aleksa šio projekto ribose supranta plačiąja prasme, kaip elgsenos stereotipus (mūsų) meno pasaulyje. Kaip ritualą arba ritualų visumą. Viename savo performansų menininkas didvyriškai perplaukė Nerį iš Goštauto gatvės pusės į kitą krantą, ties Nacionaline galerija, tačiau NDG į kadrą pakliuvo „tarsi atsitiktinai“, kaip neįpareigojanti užuomina, kurios galima ir nepaisyti.

Ir šio projekto atveju Aleksa „institucijos“ nesukonkretina. Priešingai, ją abstrahuoja iki „menamos sistemos“, kartu apsieina be apibendrinimų, labiau parodijuodamas „meninį-socialinį tyrimą“, nei jį vykdydamas iš tiesų. Paradoksalumas, nurodantis į paradoksalumą. Žinoma, svarbu, jog menininkas tokio efekto siekia sąmoningai.  Taigi, tai ne beprasmiškas veiksmas, o klausimo kokia „beprasmiško veiksmo“ prasmė, kėlimas. Kitaip sakant, Aleksa iš dalies gilinasi į (ne)sisteminės tautologijos semantiką.

Generuojami ne teiginiai, o imituojamas meno sistemos veikimo principas, kai elgsenos ir kalbėjimo ritualai sukuria patį „meno kūrinį“ ar jo „turinį“. Pasitelkiami iš pažiūros beprasmiški, šalutiniai meno (sistemos) kontekstai, aspektai, kartu savo „beprasmiškumu“  tą  sistemą ir komentuojantys.

Ambivalentiškumas pasireiškia tuo, jog į dvi dalis padalintą Aleksos sausų gėlių ekspoziciją galime matyti tiesiog nesuinteresuotu ir pačiu naiviausiu estetiniu žvilgsniu. Projektas, ekspozicija nuo to nė kiek nenukentės. Maža to, antroje parodos dalyje – užtemdytame kambaryje – sausas gėles įdėdamas į „kolbas“ su apšvietimu, Aleksa pasiekia tiesiog neregėtų estetinių aukštumų.

Kita vertus, ekspozicija paradoksaliai dekontekstualizuojama/rekontekstualizuojama, įvedant papildomą naratyvą, kuriuo galima tikėti, galima ir ne. Danas Aleksa 2015 metais lankėsi parodų atidarymuose, prašydamas parodų kaltininkų atiduoti parodos lankytojų jiems įteiktas gėles. Kartais, negalėdamas atvykti į atidarymą, prašydavo gėlių iš meninink(i)ų telefonu. Dažniausiai lankydavosi „tarpdisciplininių“ meninink(i)ų (matyt, aliuzija ir į LTMKS kaip instituciją) parodų atidarymuose. Galop, priėjo išvados, jog tarpdisciplininiai menininkai ir menininkės gauna mažiau gėlių nei vyresnė dailinink(i)ų karta. Aleksa netgi ketino pats dovanoti gėles ir po to jas atsiimti, kad nežlugtų jo projektas, tačiau išliko kiek įmanoma nešališku.

Meno sistemos kontekstas ne tiek suteikia projektui papildomų prasmių, kiek padaro jį ambivalentišku, truputį absurdišku. Galima būtų prisiminti panašų Lauros Garbštienės projektą, kai menininkė gūdžiuose miškuose ir sulaukėjusiose pievose rinko nuodingus augalus, juos džiovino ir klijavo ant specialaus popieriaus. Maža to, Garbštienei svarbu buvo informuoti, jog nuodingi augalai suklijuoti ant oficiozinio projekto „Už baltos užuolaidos“ katalogo išplėštų lapų baltų pusių. Ši informacija niekaip neįtakoja kūrinio ar kūrinių fizinio pavidalo, tačiau, kaip ir Dano Aleksos projekto atveju, retrospektyviai sukuria paradoksalų erdvėlaikį, keičia, pabaigia, arba netgi sukuria iš naujo (ar iš nieko) patį kūrinį.

Kreipiamasi į kiekvieno potencialaus žiūrovo, lankytojo vaizduotę, empatiją, specialių žinių bagažą ar jo nebuvimą, žaidimo taisyklių (ne)išmanymą, kuriant begalinį kūrinių/projektų spiečių mintijimo lygmenyje. Sakykime, tai populiarios šiuo metu „reprezentacijos atsisakymo“ ir galerijos, kaip balto ar juodo kubo, ištirpdymo, virtualizacijos tendencijos šiuolaikiniame mene.

Ką sako Dano Aleksos projektą papildanti informacija? Objektyviai – nieko. Bet tarp pačios ekspozicijos ir šios informacijos (pateikimo) formuojasi parodijos ir/ar paradokso (o gal alternatyvios institucijos) erdvė. Ar gėlių dovanojimas tiesiogiai susijęs su epochos ir jos ideologijos meno sistema? Ar parodos atidarymo proga gėlių dovanojimas, nesvarbu vyrui ar moteriai, vis dar  išsaugo seksualines potekstes? Kaip keičiasi šiuolaikinių meninink(i)ų ir meno sistemos ritualai? Kokios kalbos sakomos, kas dovanojama? Kaip tokie ritualai susiję su pačiu menu? Ar jie yra meno dalis? Ar tai apskritai turi kokią nors prasmę?

Įdomi tema tolimesniam tyrimui, galbūt, netgi disertacijai.

Išsamų fotoreportažą iš Dano Aleksos parodos galite peržiūrėti čia.