Author Archives: Karolina Budraitytė

Eglės Lekevičiūtės paroda „Paviršius“ (AV17) galerijoje

instaliacija_u-laikyta_fragmentas3_2016

(AV17) galerijoje, Vilniuje, vykusioje Eglės Lekevičiūtės parodoje “Paviršius” lankytojus pasitiko dvi įvietintos interaktyvios instaliacijos. Kurtuose meno objektuose žiūrovams buvo siūloma įsitraukti į instaliacijos “žaidimą”, išeiti iš pasyvios stebėtojo pozicijos ir tapti aktyviais jos dalyviais. Paveikus instaliacijos “Buitinė elektronika” paviršių suskambėjo įvairūs buities garsai, netikėtai atsiradę ir pranykę erdvėje, o įžengiant į, iš pirmo žvilgsnio, statišką instaliaciją “Užlaikyta” po kojomis susvyravo, įdubo grindys ir iš po grindinio į viršų ėmė kilti įvairų spalvų vanduo. Tokios interakcijos kėlė lengvą nesvarumo ir paslapties būseną, skatindamos susimąstyti apie nematomus bei neatrastus asmeninius ar visuomenės klodus, pasislėpusius už paprasto ordinaraus paviršiaus.

Egle, ką tau pačiai reiškia “paviršius”?

Rengtos parodos atveju, „paviršius“ tapo priemone kūryboje atskleisti savo idėją. Šiose galerijos erdvėse paviršius tapo vienu iš parodos elementų. Tuo pačiu, šis elementas žymi ir paviršutiniškumą, kuomet stengiamasi nuslėpti tai, kas yra viduje, ar tai, kas yra nepastebima. Paviršius tampa atskirtimi tarp matomo ir nematomo, tarp to, kas žmogui svarbu ir nesvarbu. O kartais būna, kad mes iš tikrųjų pamirštame kas yra svarbiausia ir, tuomet, buitis ar darbas tampa ta plonyte paviršiaus linija.

Parodos „Paviršius“ instaliacijose dominuoja netikėtumo principas – judančios grindys, it siūbuojantis instaliacijos objektas, netikėti garsų įvedimo elementai. O kiek netikėtumo pati patiri kūrimo procese – nuo idėjos išgeneravimo iki jos įgyvendinimo?

Kūrimo procese daug dalykų priklauso nuo pačios instaliacijos, kartais, netgi, nežinant koks bus rezultatas. Ir tas netikėtumo elementas mane, kaip kūrėją, stebina tiek instaliacijų įgyvendinime, tiek vėliau, atėjus žiūrovui, kuomet ima atsiskleisti kiti, nenumatyti kūrinio aspektai. Tiesą sakant, nemanau, kad apsiimčiau kurti darbą, kuris manęs nestebintų. Kuriant instaliaciją “Užlaikyta” iškilo daug nežinomų dalykų, klausimų kaip ją įgyvendinti ir pats procesas tapo ganėtinai dideliu techniniu išbandymu, eksperimentu, kurio kiekvieno etapo realizavimas mane nepaliaujamai stebino.

O tavo kūryboje – ar forma nulemia turinį, ar turinys nulemia formą?

Mano kūryboje viskas prasideda nuo formos. Kūrimo procese forma po truputį artina turinį. Atsiradus erdvei visi elementai susijungia į vieną idėją, bendrą pranešimą. Tačiau vis vien, dažniausiai, idėją padiktuoja forma.

Ar tau, kaip menininkei, svarbus santykis su šiuolaikinės visuomenės žiūrovu? Kokio santykio sieki ar ieškai?

Santykis su žiūrovu man yra labai svarbus. Savo kūryboje aš renkuosi interaktyvumą, siekdama priartinti žiūrovą prie savęs pačios, pajusti ryšį ar kontaktą su žmogumi. Tuo pačiu aš siekiu priartinti žiūrovą prie savo kūrinių, nepalikdama vienišo nei žiūrovo, nei pačios instaliacijos, ir suteikdama galimybę jiems tarpusavyje komunikuoti. Man labai svarbu žiūrovo – objekto kontaktas, kuris atsiranda žiūrovui paveikiant instaliaciją, ar atvirkščiai – instaliacijai paveikiant žiūrovą. Ieškau kuo paprastesnio santykio su žiūrovu, stengdamasi kuo minimalesnėmis priemonėmis pasiekti rezultatą. Savo darbais siekiu sutrikdyti stebėtoją ir, tuo pačiu, suteikti džiugias, teigiamas emocijas – tai, tikriausiai, man yra svarbiausias aspektas.

Greitu metu planuoju kurti instaliacijas atvirose erdvėse, kuriose ypatingai svarbu subalansuoti socialinius aspektus – paliesti žmonėms aktualias temas – vienišumo, baimės, atitolimo, susvetimėjimo problemas.

Daugelyje tavo rengiamų parodų ir kuriamų instaliacijų išryškėja interaktyvumo elementas. Kodėl tau, kaip menininkei, tai yra svarbu?

Interaktyvumas mano kūryboje atsirado dar man bestudijuojant, tačiau tuo metu nesvarsčiau, kiek jis man yra svarbus. Kūriniai natūraliai tapdavo interaktyvūs. Dabar, kuomet susikaupė nemažai instaliacijų, suprantu interaktyvumo svarbą, kokį užtaisą ir kokią energiją jis duoda. Jei man kyla sumanymas kurti neinteraktyvų objektą, palaipsniui imu ieškoti būdų kaip suteikti kūriniui daugiau paveikumo ar galimo stipresnio kontakto su žiūrovu. Kūrimo proceso pabaigoje objektas neišvengiamai tampa interaktyvus.

Eglė Lekevičiūtė 2012 m. įgijo fotografijos ir medijos meno magistro laipsnį, Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 2013 m. dirbo su jaunimu ir vaikais Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje, paraleliai kurdama interaktyvias instaliacijas, scenografiją, fotografijas, video projektus įvairiose erdvėse. Surengė penkias personalines parodas, dalyvavo trijose grupinėse parodose Lietuvoje. Menininkė priklauso Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungai.

instaliacija_buitine%cc%87-elektronika-2016 instaliacija_buitine%cc%87-elektronika_fragmentas_2016 instaliacija_buitine%cc%87-elektronika_fragmentas2_2016  instaliacija_u-laikyta_fragmentas3_2016 instaliacija_u-zlaikyta_fragmentas5_2016 instaliacija_u-zlaikyta_fragmentas9_2016 instaliacija_u-zlaikyta_fragmentas10_2016 instaliacija_u-zlaikyta_fragmentas11_2016 instaliacija_uz-laikyta_fragmentas4_2016 instaliacija_uzlaikyta_-fragmentas-2016 instaliacija_uzlaikyta_fragmentas2 instaliacija_uzlaikyta_fragmentas8_2016 instaliacija_uzlaikyta-2016