Apžvalgos bokštą – į Lukiškių aikštę! Audriaus Novicko paroda „Drumsti skaidrumai“ VGMC

2018 m. balandžio 18 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Jurij Dobriakov

Galvojant apie naujausią Audriaus Novicko keturių dalių parodą, mintyse tarsi žėrinčiomis raidėmis žvaigždėtame kosminės tuštumos fone įsižiebia žodis „žvalgymas“, arba jo angliškai prancūziškas atitikmuo reconnaissance. Bent jau man jis tapo visus parodos elementus apjungiančiu idėjiniu kodu. Eksponuojami kūriniai ir ciklai, iš pirmo žvilgsnio savarankiški ir beveik nesusiję, tačiau veikiantys kaip tos pačios dėlionės dalys, yra keistų teritorijų žvalgymai iš sunkiai apčiuopiamo apžvalgos taško siekiant dviprasmiškų tikslų. Žinoma, parodos anotacijoje atvirai minimos „kapitalizmo, modernybės ir tautiškumo vizualinių praktikų sąsajos“ gali pastūmėti apmąstymą link politekonominių ir ideologinių aspektų, tyrinėjamų arba išpažįstamų autoriaus. Tačiau tai neatrodo įdomiausia parodos pusė, nebent visą meninę praktiką suvoktume tik per ekonominių santykių prizmę.

Daug prasmingiau ir aktualiau atrodo pakalbėti apie tam tikrą teritorinį lietuvių (kaip tiesiog vienos konkrečiai pasirinktos iš daugelio galimų visuomenių) santykį su pasauliu kaip kitybe (be abejo, tas santykis neišvengiamai paveiktas ir minėtų ideologinių bei ekonominių veiksnių). Būtent todėl čia taip tinka ta teritorijos žvalgymo samprata, turinti akivaizdžių karinių, konfliktinių konotacijų – dažniausiai žvalgoma priešo, svetima, nežinoma teritorija. Bet čia pat slypi ir paradoksas – to žvalgymo tikslas neretai būna paversti tą teritoriją sava ją kolonizuojant ar užkariaujant, tad ji yra kartu sava ir svetima. Novicko parodoje nesunku aptikti tokių klasikinių svetimos, bet potencialiai įsisavintos teritorijos pavyzdžių – tai egzotinė sala, į kurią patenka Robinzonas Kruzas, motyvaciniais šūkiais potencialius klientus viliojančios turistinės vietovės ar užsienio finansų įstaigos, galiausiai, šalys, į kurias išvyksta emigruojantys iš Lietuvos.

Visgi neišvengiamai kirba ir kitas klausimas: o kur yra ta sava teritorija, iš kurios yra žvalgoma kita, svetimoji? Ar yra aiškus ir nepajudinamas žvalgančiųjų tapatybės pamatas, leidžiantis turėti stabilų atramos ir žiūros tašką? Mūsų šalies kolektyvinėje sąmonėje binarinės sąvokos „namie“ ir „svetur“ iki šiol stipriai įsišaknijusios; iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog epistemologinių problemų „sąmoningam“, „susipratusiam“ lietuviui savasis kraštas neturėtų kelti. Priešingai – „gimtosios žemės“ savumas viešojoje erdvėje tampa vis labiau monolitinis, neabejotinas, „prigimtinis“. Gerokai kitaip viskas atrodo Audriaus Novicko „Drumstuose skaidrumuose“, tikriausiai ir realybėje.

Parodoje neapleidžia jausmas, kad žvelgiama visuomet iš kažkokios išvirkščios, anapusinės perspektyvos, kai perskyra tarp „čia“ ir „ten“ tampa vis labiau virtuali ir sunkiai užčiuopiama. Pavyzdžiui, vietoj Lietuvos vaizdingose vietovėse pastatytų apžvalgos bokštų (turbūt labiausiai tiesioginė aliuzija į žvalgymo veiksmą) nuotraukų matome jų brėžinių „negatyvus“ (cianotipijos technika atliktų fotogramų ciklas „Bluescapes“), kuriuos lydi įvairių šalies rajonų emigracijos statistika, tarsi primenanti, jog nemaža dalis piliečių vietoj šių gimtojo kraštovaizdžio adoravimo konstrukcijų renkasi panašios išvaizdos, bet pragmatiškesnes naftos platformas už Lietuvos ribų. Entuziastingi pasaulio šalių turizmo ir bankų šūkiai, kurie dėl anglų kalbos ir taip skamba pakankamai abstrakčiai ir atsietai nuo teritorinės priklausomybės, atsiduria menamoje šaltoje kosminio vakuumo erdvėje (3D animacija virtualioje realybėje „Be pavadinimo“) – bet tai nebeturėtų stebinti, nes Elono Musko į galaktinį kruizą išsiųstas „Tesla Roadster“ yra užuomina, kad galbūt ateityje rinksimės atostogas, investavimo galimybes, o gal ir ekonominę emigraciją nebūtinai savo apgyventoje planetoje.

Infraraudonųjų spindulių „apšvitinamame“ Vileišių rūmų ansamblyje – viename praeities ir dabarties lietuvybės židinių – vietoje Lietuvos nepriklausomybės akto originalo randamas „platusis pasaulis“ – virtualios realybės provaizdžiui, laterna magica aparatui skirti architektūros stebuklų atvaizdai ant stiklo plokštelių (langai į pasaulį?). Taip pat rastos tame pačiame videodiptike „Drumsti skaidrumai“ panaudotos skaidrės su Robinzono Kruzo nuotykių iliustracijomis, savotišku „paskutinių Europos pagonių“ egzotiškumu didžiuotis mėgstantiems Lietuvos gyventojams demonstruojantys kitus „apšviestųjų“ europiečių kolonizuotus „pagonis“ už tūkstančių kilometrų ir šimtų metų. Ar šių skaidrių žiūrovai čia yra kolonizuotieji, ar kolonizatoriai?

Taiklus ir lakoniškas pastarojo radinio išviešinimo gestas kelia klausimus apie tai, kiek mes Lietuvoje esame subrendę pasaulinio masto pokolonijinių problemų pripažinimui kaip savo – pavyzdžiui, ar rengdami tarptautinius mokslinius ar meninius renginius sąmoningai atkreipiame dėmesį į tai, kiek juose dalyvauja žmonių su kitokia nei balta odos spalva? Vakaruose ir kitose pasaulio vietose tokia „įvairovės matematika“ tampa ar jau tapo įprasta praktika, kuomet pas mus vyrauja kitokie kolonializmo ir imperializmo naratyvai, ir šiuo klausimu su pasauliu dar nerandame bendros kalbos. „Globalios Lietuvos“ retorikos spinduliuose pasaulis lyg ir atrodo skaidrus, bet pažiūrėjus atidžiau tas skaidrumas išties drumstas. Ar politiškai „nepriklausomas“ dujas mainais į dalyvavimą globalioje demokratinėje sistemoje ir vakarietiškų vertybių išpažinimą į Klaipėdos uostą atgabenantis laivas-saugykla „Independence“ nėra savotiškas Robinzono Kruzo laivo doppelgangeris? O jei nebepatiriame totalitarinės imperinės priespaudos, kodėl šalies piliečiai šturmuoja demokratijos simbolį (LR Seimą)? Visi šie motyvai randa sau vietą tarp abstrahuojamų ir vėl sukonkretinamų „robinzoniados“ vaizdų.

Galiausiai, videodarbe „Šiandienos neįsivaizduojamybė – rytojaus realybė“ ratus aplink Lukiškių aikštę sukančiame automobilyje įtaisytos kameros žvilgsnis nukreiptas į virš aikštės plevėsuojantį Vytį, šalies visuomenės sąmonėje tapusį riboženkliu tarp „patriotizmo“ ir „kosmopolitizmo“, nebyliai verčiančiu žūtbūt pasirinkti vieną iš pusių. Tačiau pirmame plane nuolat regimi nepermatomi rekonstruojamą aikštę juosiantys statybiniai aitvarai, lyg saugantys nuo įsibrovėlių begimstančio tikrojo patriotizmo lopšį, ir vėl paverčia šį žvilgsnį keistai „pamušaliniu“, žvalgančiu ne iš tos realybės pusės ir niekaip negalinčio priartėti prie trokštamo žvalgymo objekto.

Čia sugrįžkime prie apžvalgos bokštu. Supaprastintai galima teigti, kad apžvalgos bokštas kaip architektūrinis tropas išreiškia idėją, jog pilnam susitapatinimui su reikšmingu kraštovaizdžiu (bei vizualinei ir kultūrinei jo kontrolei) mums reikia virš jo pakilti, kad matytume daugiau ir plačiau. Turbūt dėsninga, kad pastaruoju metu Lietuvoje iškilo ne vienas naujas toks statinys, tarsi raginantis tautiečius (ir čia gyvenančius, ir išvykusius) pamatyti tą „neregėtą Lietuvą“. Pavyzdžiui, Anykščių šilelis staiga tapo labiau apčiuopiamu gamtiniu (kultūriniu) objektu tik pastačius jame medžių lajų taką. „Paukščio skrydžio“ ir „Dievo žvilgsnio“ perspektyviniai archetipai niekur nedingo iš mūsų pasąmonės kaip valdymo, turėjimo ir tapatumo sinonimai. Toks žvilgsnis, žinoma, yra prieštaringas, nes galėdami kažką matyti iš tokio taško negalime tuo pat metu ten (ant žemės, prie horizonto linijos) būti, panašiai kaip ir žvelgdami į pagrindinę šalies aikštę puošiančią istorinę vėliavą visgi niekaip negalime iki galo suartėti su jos simbolinėmis prasmėmis.

Todėl galima konstatuoti vieną dalyką: tobulas, nors ir absurdiškas, monumentas dabartinės Lietuvos skaidriai drumstam santykiui su globaliuoju pasauliu ir pačia savimi būtų aukštas, ligi dangaus, apžvalgos bokštas Lukiškių aikštėje. Jis įkūnytų tą keistą norą būti „pasaulyje“ tuo pat metu jame būnant išimtimi iš jo, o lygiagrečiai ir patriotišką gėrėjimąsi lietuvišku gamtos grožiu fiziškai nebegyvenant Lietuvoje ir tik aplankant šalies apžvalgos bokštus sugrįžus „į tėviškę“ atostogų. Šios prieštaros akivaizdžiai tapo mūsų mitinio „išskirtinumo“ ir hipernormalizuoto patriotizmo kraštovaizdžio dalimi.

Audriaus Novicko paroda galbūt nesulauks fenomenalaus dėmesio, nes nekalba apie dabar tariamai aktualiausias „postžmogiškas“ problemas ir apskritai yra per daug „nerėksni“, kad generuotų triukšmą aplink save. Tačiau pastebėti ją bendrame įvykių ir pseudoįvykių sraute būtina: realybės reiškiniams atidūs žiūrovai pastebės, jog ji yra maksimaliai apie dabar.

Audriaus Novicko parods „Drumsti skaidrumai“  Vilniaus Grafikos meno centre fragmentai. Nuotraukos: Arnas Anskaitis

Straipsnio autorius:
Jurijus Dobriakovas yra šiuolaikinės kultūros tyrinėtojas, eseistas ir vertėjas. Publikuoja tekstus kultūrinėje spaudoje ir meno projektų leidiniuose. Dėsto Vilniaus dailės akademijoje.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *