Aktyvizmas kaip laboratorinis būvis: teo(e)retikų įspūdžiai iš "kultūros kurorto"

Apie kasmetinį Šiauliuose vykstantį medijų meno festivalį „Enter” kalbasi du jame dalyvavę medijų kritikai Jurijus Dobriakovas ir Tomas Čiučelis.

„Enter 7“ – septintasis medijų meno festivalis, vykęs balandžio 24-26 d. Šiaulių Dailės galerijoje ir fabrike „Elnias.“ Festivalį sudarė kelios dalys: „Enter teorija“ (konferencijos dalyviai: Jurij Dobriakov, Tautvydas Bajarkevičius, Tomas Čiučelis, Gintautas Mažeikis, Vytautas Michelkevičius, Asta Jurevičiūtė, Remigijus Venckus, Virginija Januškevičiūtė ir kt.), „Enter menas“ (Anglijos Norvich School of Art and Design ir ŠU audiovizualinio meno katedros studentų darbai, personalinės Andriaus Grigaičio ir Linos Miklaševičiūtės parodos), „Enter muzika“ (elektroninės muzikos festivalis „Inferno“), o taip pat – „Enter svečiai“ ir „Enter edukacija“.

Medijų aktyvistus į festivalį subūrė ŠU lektorius, meno kritikas ir aktyvistas Virginijus Kinčinaitis.

T.Č.: Taip, ir vėl „medijos.“ Vėl medijų menas ir vėl teorinė konferencija „apie“ medijas. Daug įvairiausių rakursų, iš kurių žvelgiama į, regisi, kažką abstraktaus ir, tuo pačiu, jau tampančio savaime suprantama mūsų kasdienės patirties dalimi. Jau kelintą kartą dalyvaudamas panašiame renginyje pastebiu simptomišką bruožą, kurį sveikina dažnas medijų aktyvistas ir peikia dažnas grynuolių ieškantis kritikas: tai akademizmo ir kūrybinių refleksijų samplaika. Ji, visų pirma, pasireiškia tuo, kad tokių renginių dalyviai yra išties marga publika, apimanti skirtingiausius interesus ir kriterijus. Konkrečiai pats „Enter“ festivalis yra tradiciškai dalinamas į dvi dalis, kuriomis bandoma apimti dvi raiškos sritis – medijų kritiką (bei medijų tyrimo metodiką) ir meninę kūrybą, o po kiekvieno tokio festivalio visuomet atsiranda tiek teigiamų, tiek ir neigiamų tokios užmačios įvertinimų. Tačiau vargu, ar galima ignoruoti svarbų faktą, jog aktyvizmas – nepriklausomai nuo to, ar panašios ambicijos patenkinamos, ar ne – visų pirma, gyvuoja vardan iniciatyvos ir proceso.

Taigi, kyla labai daug įvairiausių klausimų ir norisi imtis kažkokio sistemingo jų aptarimo. Norisi pradėti nuo pačios vietos specifikos – Šiauliai, mano manymu, yra tikrai ypatinga vieta idėjų sklaidai ir eksperimentams, ypač kai į ten suvažiuoja išties marga publika. Man tai primena savotišką laboratorinį būvį, kai eksperimentas, nepriklausomai nuo jo rezultatų, kiekvieną kartą yra naujas ir kiekvieną kartą atskleidžiantis kažką apie – konkrečiai – pačios Lietuvos realijas. Manau, mes, kaip dalyviai, tikrai gerai pajutome tą daugiaplanį vyksmą. Žinoma, kitas klausimas yra turinys. Bet gal apie tai vėliau?

J.D.: Šiaip jau mane, pirmą kartą dalyvavusį tiek konferencijoje, tiek visame festivalyje, nustebino tai, kad teorinę dalį bemaž visi dalyviai ir žiūrovai suvokė rimtai – atrodo, dažniau ta konferencinė dalis būna tiesiog tarsi „privalomas“ elementas, kuris iš tikrųjų beveik niekam – o ypač klausytojams – nėra nuoširdžiai įdomus. „Enter 7“ atveju buvo įdomu ir kalbėti, ir klausytis, o tuo labiau malonu buvo matyti, kad klausėsi ir kiti. Deja, beveik nebuvo diskusijos tarp kalbėtojų ir auditorijos, bet prie šito „vietinės kultūros ypatumo“ jau lyg ir pripratau. Bet apie tai (kalbančiųjų ir klausančiųjų santykį) gal irgi vėliau?

Kalbėdamas apie patį festivalį ir Šiaulių miestą kaip jo „natūralią aplinką“, negaliu nepaminėti to, kuo šis renginys, vykstantis šioje konkrečioje vietoje, skiriasi nuo įsivaizduojamo analogiško renginio, vykstančio, tarkim, Vilniuje. Šiauliuose pamačiau kažką, ką galima būtų pavadinti „neprarastu nekaltumu“ ir nesuvaidintu susidomėjimu. Tai labai keistas reiškinys – nors negaliu tvirtinti, kad tie patys dalykai, kurie buvo rodomi „Enter“ programoje, atrodytų taip pat smagiai kur nors kitur (na, sakykim, „rimtesniame“ ar labiau įpareigojančiame kontekste), bet buvo tiesiog gera matyti, kad žmonėms, kurie atėjo į konferencijas, peržiūras ir parodų atidarymus, visa tai buvo svarbus ir lauktas įvykis. Vilniuje to jau beveik nebeliko, kad ir kokio aukšto lygio ir svarbos dalykai čia būtų pristatomi. Tas tavo terminas – „laboratorinis būvis“ – labai taiklus.

Kita vertus, man asmeniškai norisi ir šiek tiek apsidrausti nuo pernelyg drąsių išvadų. Puikiai suvokiu, kad pamačiau tik kelias akimirkas iš to „Šiaulių kultūrinio gyvenimo“ – faktiškai, savotiško jo apogėjaus momentą, ir būtų labai lengva remiantis šiuo patyrimu (argi būna kitaip, kai kelias įvykių, įspūdžių ir pažinčių pilnas dienas praleidi kitame mieste?) įsivaizduoti Šiaulius kaip idilišką, atvirą ir nesumeluoto entuziazmo pilną „kultūros kurortą“. Šis klausimas man yra labai įdomus: kas gi būtent lemia tą „Enter“ komforto ir demokratiškumo (bet tuo pačiu ir aktualumo) jausmą? Ir ar tas pats „turinys“, perkeltas į kitą vietą ir kitą kontekstą, būtų vis dar toks pat malonus? Juolab kad ir apie teorinę konferenciją vėliau galėjome išgirsti nevienareikšmiškų atsiliepimų: esą tai, kas buvo kalbėta, yra gana diletantiška, nuspėjama ir iš esmės tinkama tik šitam uždaram „aktyvistų-teoretikų“ ratui.

T.Č.: Nors ir apsidraudei paminėdamas, kad vizitas „Enteryje“ tau buvo pirmas, o patirtis Šiaulių kultūriniame kontekste trumpalaikė, bet vis tik suformulavai ir atsakymą: komfortas ir demokratiškumas neįmanomas be atvirumo – ir tas atvirumas ten jaučiamas tiek idėjų lygyje, tiek ir tarpusavio bendravime. Galbūt „rimti“ kontekstai labiau įpareigoja idėjų ir kūrinių reprezentavimui (automatiškai ir išbaigtumui), o ne kūrybai, dėl to Šiauliuose vykstantį „Enter“ (o kartu ir kitą festivalį – „Virus“) ir norisi pavadinti „laboratorine“ platforma. Gal tai šiek tiek gali priminti ir klasikinę „išvykimo į plenerą“ patirtį.

Pereinant prie teorinės konferencijos apie medijų kultūrą Lietuvoje, maga imtis klausimo apie profesionalumo ir profaniškumo santykį. Manau, čia pravartu prisiminti G. Mažeikio mintis apie multimodalumą ir multimoduliškumą. Multimodalumu šiame kontekste vadinamas atsikrų profesinių sričių sambūvis, kuriame egzistuoja aiški skirtis tarp jų, o kiekvienos iš jų specialistui yra priskiriamos tam tikros kompetencijos ribos – t.y., specialisto kompetencija tokiu atveju apsiriboja tik jo sritimi, o pasisakymai už jos ribų jau traktuojami kaip profaniškumas. Tuo tarpu multimoduliškumas – ką G.Mažeikis „Enter“ konferencijoje sąmoningai ir norėjo akcentuoti (tarp sąvokų, iš pažiūros, kone vienos raidės ir kirčio skirtumas!) – Lietuvos kontekste, jos akademiniame pasaulyje yra gana neįprastas ir neišnaudojamas būvis, „leidžiantis“ skirtingas disciplinas suvokti kaip modulius, kuriais galima operuoti neapsiribojant viena konkrečia profesine sritimi. Žinoma, tai anaiptol nereiškia, jog multimoduliškumas kėsinasi perleisti dalykus į mėgėjų rankas. Tiesiog pati medijų teorija reikalauja būtent multimoduliško mąstymo, todėl (ir čia jau bandau advokatauti atsakydamas į kai kur nuskambėjusius ir – avansu – nuskambėsiančius kaltinimus įžvalgų neišbaigtumu) panašiose konferencijose apie medijas įžvalgos neišvengiamai yra pasmerktos išsiplėsti per daugelį „kompetencijos zonų.“

Kitas aspektas – kaip suvokiama pati „medijų kultūra.“ Apie tai konferencijoje mes bandėme diskutuoti su V. Michelkevičiumi ir manau, kad šį pokalbį būtina pratęsti – nebūtinai konferencijos formate.

J.D.: Taip, atsimenu – tai buvo vienintelis pranešimas, sukėlęs diskusiją (tiesa, pirmiausia dėl to, kad vėliau klausimams, prieštaravimams ir t.t. tiesiog neliko laiko, o ir į šią neilgą diskusiją įsitraukė tik patys savo eilės laukiantys pranešėjai). Prisipažinsiu atvirai: man dažnai atrodo, kad bandant ieškoti medijų kultūros apraiškų Lietuvoje (taip pat neretai ir pristatant „importinius“ medijų meną ar medijų kultūrą), siekiama aptikti ir apibrėžti ne ką kitą, kaip medijų aktyvistų subkultūrą – t.y., gana siaurą ratą žmonių, kurie patys puikiai suvokia (ir kartais atvirai deklaruoja) savo priklausymą „medijų kultūrai“.

Pusiau juokais galima būtų įsivaizduojamą tipišką šios subkultūros atstovą apibūdinti taip: dizaineris-blogeris-socialinis aktyvistas-programuotojas-inžinierius-garso menininkas-teoretikas. Pusiau juokais todėl, kad iš tiesų terminas „medijų kultūra“ man pirmiausia asocijuojasi su tokiais personažais, nes kai N&G Urbonai pradėjo tą kultūrą iš Olandijos, Didžiosios Britanijos, Norvegijos ir t.t. importuoti į Lietuvą (tame tarpe ir 2004 m. Vilniuje vykusios konferencijos „RAM6“ metu), būtent toks buvo numanomas medijų kultūros atstovo prototipas. Tačiau tokia forma jis pačioje Lietuvoje, kiek suprantu, platesniu mastu neprigijo, o gerai artikuliuotų „lokalių“ adaptacijų neatsirado. Nors šioje vietoje vertėtų paklausti: galbūt tiesiog su tuo „skėtiniu“ terminu „medijų kultūra“ savęs neidentifikuoja net ir tie, kurie savo praktikoje medijas naudoja labai tikslingai ir sąmoningai? Tuomet pagal šitą logiką reikėtų konstatuoti, kad jie tiesiog nežino ar nenori prisipažinti, kad priklauso medijų kultūrai.

Bet kur kas svarbiau man atrodo tai, jog, kol yra abstrakčiai diskutuojama, kas yra ta („profesionalioji“?) medijų kultūra ir kas yra jos atstovai, tose srityse, kur medijos yra naudojamos praktiškai be refleksijos (t.y., dažniausiai ten, kur medijos ir jų tiesioginis poveikis yra masinis tikrąja prasme) vyksta labai įdomūs ir nevienareikšmiški reiškiniai, dažnai nesulaukiantys deramo kritinio dėmesio iš „medijų aktyvistų“ stovyklos (čia galbūt „pasitarnavo“ ir tas vietinių painių lingvistinių realijų padiktuotas noras atskirti medijas nuo žiniasklaidos). Ar nebūtų dabar pats laikas aktyviai užsiimti kažkuo, ką galėtume pavadinti „medijų folkloristika“ – t.y., galbūt vietoj to, kad ieškotume hi-tech srities naujovių, turėtume pažiūrėti į tai, kaip jau beveik standartiniu tapusį „kasdieninį“ medijų rinkinį naudoja ir vartoja tie žmonės, kurie nei įvardija tuos instrumentus kaip „medijas“, nei, juo labiau, refleksyviai suvokia save kaip „medijų kultūros“ dalį. Juk toks būvis, tiesą sakant, yra kur kas arčiau tos socialinės ir kultūrinės realybės, kurioje mes gyvename, jei neemigruojame kur nors į Olandiją. Be to, ir patys mes neretai taip elgiamės, painiodami medijas su pranešimais, regimybes su intencijomis ir t.t. – net jei kažkuriose konkrečiose srityse esame sąmoningi autorefleksyvūs aktyvistai. Galbūt, jei taip pasikeistų vietinių medijų kultūros tyrinėtojų orientacija, ir pačios diskusijos apie medijas taptų aktualesnės daug platesniam žmonių ratui. Beje, minėtas G. Mažeikis ir jo interesų laukas, man atrodo, puikiai tai iliustruoja.

T.Č.: Sutinku dėl medijų „folkloristikos.“ Pats terminas (nors ir eskiziškas) nusako kritinę poziciją jau specifiškai įsisavinto turinio atžvilgiu – kalbu tiek apie socialinių tinklų fenomeną, tiek apie skaitmeninę žiniasklaidą ir internetinio komentavimo fenomeną, tiek apie medijų meno raiškos formas. Teorija ir kritika turėtų būti itin svarbios dabar, kai po daugelio metų – po daugybės technologinių XX a. inovacijų – galbūt atėjo laikas stabtelėti ir imtis refleksijos užduodant kone trivialius klausimus, pvz.: ką reiškia būti žmogumi medijuotose realybėse?

Kita vertus, apibrėžčių paieškos, jų legitimizavimas bei fiksavimas enciklopedijose gali būti ir labai slidus užsiėmimas, kadangi čia tyko formalizmo šmėkla – galima tiesiog įvardinti reiškinį ir priskirti jį vienokiam, ar kitokiam teoriniam modeliui, atpažinti jį kaip egzistuojantį akademinio konteksto dalyvį… Tačiau kaip tuomet su tais reiškiniais, kurie nepatenka į akademinius diskursus, nors, nepaisant to, yra kone aktualiausi kasdienės būties palydovai? Štai čia iškyla aktualumo klausimas: ar nėra taip, kad vieni kontekstai yra nepelnytai ignoruojami kaip mažiau aktualūs ir neverti kritinės analizės? Pavyzdžiui, kalbant apie lietuviškąją internetinių komentarų „kultūrą“* paprastai apsiribojama tik keletu kritinių rakursų: kalbininkų parypavimais dėl lietuvių kalbos marinimo ir publicistiškais samprotavimais apie, švelniai tariant, nerafinuotą lietuvių mentalitetą. Bet štai pasigilinus galima aptikti kažką, kas nurodo į esmingesnę ir faktiškai viešai neartikuliuojamą paties žmogaus santykio su medijomis problematiką – t.y., į tam tikrus psichologinius elgesio virtualiose realybėse modelius ir polinkius. Be abejo, tai tik užuomina į savarankišką temą, kuri verta atskiro aptarimo.

Toji nebaigta mūsų diskusija su V. Michelkevičiumi (ją būtinai reikės pratęsti) iš dalies susijusi su tavo minėtu „medijų importu“ ir su subkultūrų fenomenu. Ar Lietuvoje medijų aktyvistų subkultūra (be kelių išimčių – pvz., tų pačių N&G Urbonų) ir nėra toji vienintelė „medijų kultūra“? Be to, išgirdęs konferencijoje Vytauto klausimą „ar yra Lietuvoje medijų kultūra?“ išties nustebau: net nežiūrint į tai, kad šiame klausime du terminai – „medijos“ ir „kultūra“ – reikalauja patikslinimo, galima nujausti esant kažkokį neišsakytą kriterijų, kuris leidžia kultūrai „būti“ – kriterijų, kuris, pavyzdžiui, sukuria skirtį tarp oficialiosios ir neformaliosios kultūrų. Man tuojau pat norisi performuluoti šį klausimą į „kokia būtent medijų kultūra egzistuoja Lietuvoje?“

J.D.: Man atrodo, kad taip klausti būtų tikrai prasmingiau. Nors iš tiesų bučiau netgi labiau linkęs atsisakyti tos konkretinančios sąvokos „medijų kultūra“ (kaip ir minėjai, atkaklus tokio apibrėžimo laikymasis gali įkyriai versti pačius teoretikus ir kritikus nuolat puristiškai bandyti vis iš naujo brėžti vieno ar kito reiškinio kontūrus ir taip neišvengiamai palikti kažką „už borto“ dėl mažesnio „grynumo“ ar akademinio patrauklumo) ir paprasčiausiai klausčiau: „Kaip žmonės dalyvauja kitų žmonių medijuojamose realybėse ir medijuoja savąsias?“

Kad pernelyg neišsiplėstume, galbūt sugrįžkime prie paties „Enter“ festivalio ir grąžinkime teoriją į praktiką. Jo savi-klasifikacija yra „medijų meno festivalis“ arba, labiau išplėstai, „skaitmeninių technologijų ir meno, virtualių subkultūrų ir informacinės visuomenės tyrimų laboratorija“. Tokie apibūdinimai, vėlgi, gali provokuoti įvairius klausimus, tačiau gal apsiribokime tuo, kaip festivalio dalyviai naudojo medijas (kokios jos bebūtų). Koks tavo bendras įspūdis? Ar tai, ką ten matėm, kaip nors susisiejo su tuo, kas buvo kalbėta konferencijos metu?

T.Č.: Tiesą sakant, sunku aptikti kokius nors neteorinius sąryšius tarp teorinės konferencijos ir festivalyje eksponuotos kūrybos. Žinoma, kai kurie nuskambėję pranešimai ir vėliau eksponuoti darbai savo problematika buvo artimi. Kalbant apie ekspozicijas, turiu pasakyti, kad šiųmetiniame festivalyje vyravo kūnas – buvo sunku neatkreipti dėmesį į tai, kad daugelis darbų buvo vienaip, ar kitaip kvestionuojantys, išryškinantys, neigiantys ar kitaip santykiaujantys su kūniškumu. Nemanau, kad tai intencionalus siekis, ar kuratorių indėlis, greičiau tai kažkokia savaiminė ir specifinė (būtent šio festivalio?) tendencija.

O apie teorinę konferenciją norisi pridurti, kad tokia palyginti neformali ir visiems (tiek Lietuvos, tiek ir užsienio) medijų aktyvistams atvira platforma suteikia sąlygas kur kas laisvesnėms diskusijoms ir atviresniems rūpimų klausimų aptarimams, nei akademiškai reglamentuoti renginiai, todėl manau, jog būtina šią aplinkybę kuo pilniau išnaudoti. Vieninteliai tikrai svarbūs reikalavimai yra tie, kuriuos iškeliame patys sau, todėl toks renginio formatas kur kas labiau skatina dalyvauti ir pasakyti, o ne tikėtis ir klausyti.

J.D.: Sutinku – labai svarbu, kad panašios neakademinės platformos egzistuotų, išliktų ir evoliucionuotų. Tiesa, būtų įdomiau, jei diskusijose dalyvautų, tarkim, Lietuvoje gyvenantys ir vietinėje (tarptautinėje) kultūroje dalyvaujantys užsieniečiai, turintys ką pasakyti apie visą tai iš savo „varpinės“ – tada galbūt būtų dar mažiau „virimo savose sultyse.“ Taip pat tikiuosi, kad ilgainiui ir publika labiau pripras įsiterpinėti, klausti, prieštarauti ir komentuoti būtent renginio metu, o ne vėliau, naudojant tapatybę maskuojančius avatarus. Bet kuriuo atveju, dar susitiksime Šiauliuose ir kitur.

Garso įrašas iš teorinės konferencijos Medijų kultūra Lietuvoje.