Svajoju apie naują pasaulį be diskriminacijos. Pokalbis su menininke Volunge Aušra Griškonyte

Volungės Aušros Griškonytės fotografija užima išskirtinę vietą Lietuvos fotografijos kontekste. Ji – viena iš nedaugelio nuosekliai nuo 1999 metų analizuoja lytinės tapatybės klausimus ir LGBTQAI+ žmonių problemas. Pastaruoju metu žiniasklaidoje publikuoti keli interviu su šia fotomenininke, kalbant apie savo kūrybą ją buvo galima išgirsti LRT radijuje. Prieš mums susitinkant galvojau ko jos paklausti, apie ką galėtumėm pasikalbėti, kokios temos ankstesniuose jos interviu ar net mudviejų pokalbiuose (esame pažįstamos ne vienus metus) galėjo likti mažiau nagrinėtos.

Apie ką bekalbėjome, vis sugrįždavome prie to paties – žmogaus laisvės. Kitaip turbūt ir negalėtų būti. Volungė A. Griškonytė savo kūryboje kalba apie mūsų visų, ne tik apie queer bendruomenės problemas – vis dar gajų siekį apriboti pasirinkimus, mus valdyti ir nurodinėti, kaip turime gyventi; kaip turi atrodyti mūsų pasaulis ir kaip turime ne tik atrodyti, bet ir būti jame.

Volunge, vis tik pradėkime nuo pradžių. „Kekšių“ serija buvo pirmoji tavo kūryboje ir kartu ji tapo pirmuoju kūrybiniu iššūkiu. Pasidalink, prašau, aplinkybėmis, kurios tave atvedė prie jos.

„Kekšių“ serija gimė, kai pirmą kartą nufotografavau Drag karalienes (1999 m.) – vyrus, persirengusius moterimis. Tai turėjo būti vieno karto fotosesija, bet tą dieną atsidūriau prie homofobijos linijos. Tą dieną tapau nepageidaujama ir nepriimtina… Tą dieną supratau, ką reiškia tapti atstumtuoju, nematomu, nepatogiu, nepageidaujamu. Fotografijų serijos pavadinimas „Kekšės“ – tai žodis iš fotosesijos, iš žaidimo, nes sovietmetyje ir vis dar posovietiniame laike „tokių“ žmonių nebuvo. LGBTQAI+ sovietmečiu buvo iš visuomenės ištrinti. Už sovietinį žmogų viskas buvo nuspręsta. Netgi tai, ką ir kaip jis turi galvoti ir pan.

Antra fotografijų serijos „Kekšės“ reikšmė – tai paribio žmonės, atstumtieji, nepriimti žmonės. Postsovietiniame laike vis dėlto tai buvo intuityvi fotografijų serija apie laisvę, apie galimybę mąstyti laisvai, nesivadovaut stereotipais, primetamomis normomis. Pati visuomenė veikė kaip žiaurus prižiūrėtojas, nepriimantis KITO, nes būtent tokie žmonės galėjo priešintis pavergiančiai sistemai ir siekti laisvės. Ši fotografijų serija atsirado ir dėl mano asmeninės patirties. Aš gimiau ir penkiolika metų gyvenau sovietų sąjungoje. Ir vėliau, postsovietiniame laike, kai man nuolat buvo kartojama: „Galvok kaip visi. Būk kaip visi“. Tuometinės kolektyvinės sąmonės, kolektyvinės atsakomybės pasekmė – kad niekas neatsako už įvykdytus nusikaltimus ar žeminantį požiūrį į bet kurį visuomenės narį, jeigu jis neatitinka įsivaizduojamų normų. Tuo metu atvykau studijuoti į Vilnių iš Kauno, ir tie metai buvo pirmieji ne tik Vilniuje, bet ir apskritai savarankiško gyvenimo. Jau tada norėjau priešintis tam, kas vyko. Kalbu apie tai, kad sovietmečio mašina buvo taip įsivažiavusi, kad niekaip negalėjo sustoti. Net ir 1999 m., Lietuvai tapus laisvai, mes vis dar nešėme tuos pačius naratyvus. Gaila, kad aname laike ne visi mane suprato, apie ką noriu kalbėti, ką pasakoju savo fotografijomis. Būtent iš tų nelaisvės patirčių atėjo noras ištrūkti, ignoruoti egzistavusius stereotipus. Tada dar nieko neplanavau, bet jau intuityviai jaučiau, ką ir kaip turiu daryti, ką kurti ir kad reikia tai rodyti, apie tai kalbėti. Tada tai vyko intuityviai, tiesiog priešinantis dalykams, kurie buvo primetami. Negalėjau pakęsti nurodymų, ką turiu galvoti ir ką sakyti. Natūraliai kilo noras tam priešintis, ir aš priešinausi.

Buvau dvidešimties, dar labai jauna, ir „Kekšės“, nors turėjo būti vienos dienos fotosesija, virto viso mano gyvenimo tema. Manau, dėl to, kad būtent tą dieną asmeniškai susidūriau su diskriminacija. Po tos fotosesijos kai kurie žmonės mane pradėjo ignoruoti. Jie tiesiog manęs nematė, nenorėjo bendrauti. Atrodė, kad aš išnykau iš jų gyvenimų per kelias valandas. Tada svarsčiau, kas su manimi ne taip? Kas čia yra blogai? Nufotografavau gražius, įdomius žmones, ir štai tapau niekuo. Tarsi išnykau. Todėl galiu teigti, kad serija „Kekšės“ atsirado nors intuityviai, bet priešinantis sistemai. Ją sukūrusi, aiškiai supratau, ką turiu daryti toliau. „Kekšių“ serija tarsi pažymėjo ne tik Lietuvos teritorinę laisvę, bet ir mūsų pačių vidinės laisvės siekį.

Ar ši serija tave suformavo labiau kaip menininkę, ar kaip aktyvistę?

Tikriausiai pirmiausia aš esu menininkė ir niekuomet negalvojau racionaliai apie aktyvizmą. Ko gero, aplinkybės padiktavo, kad turiu veikti kaip aktyvistė per meno formas, kalbėti apie kasdien patiriamas neigiamas patirtis. Nors šiandien ir menas, ir aktyvizmas susilieja į viena, negalvojant, kur menas, o kur aktyvizmas, tai yra savaime vedantis kelias, kuris nežinia kada atves į norimą tašką – pasaulį be diskriminacijos, įsiklausymą ir pagarbą, į laisvą vienas kitam pasaulį.

Jeigu neklystu, 2000-aisiais pirmą kartą eksponavai seriją „Kekšės“, bet atidarymo nebuvo. Kodėl? Ir kaip toliau klostėsi tavo kūryba?

Taip, 2000 m. surengėme parodą Užupyje, meno galerijoje „Galera“. Tai buvo gyvenamasis namas su labai maža ekspozicine erdve. Kiek atsimenu, tai buvo nelegali galerija, kurioje galėjo tilpti vos keli žmonės. Mano paroda buvo gal tik antra surengta paroda „Galeros“ istorijoje. Atidarymo viešai negalėjome daryti dėl saugumo. Vėliau šios parodos fotografijos buvo atspaustos didesniais formatais ir išvežtos eksponuoti į Kauną. Aš tada negalėjau važiuoti išsieksponuoti parodos, o kai atvykau jos nusiimti, fotografijos buvo sulietos, apspjaudytos. Abi tos parodos vyko 2000 m., dešimt metų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tačiau ir tada mes atidarymų nedarėme, nes bijojome būti užpulti, nesijautėm saugūs. Nesaugūs buvo ir mano nuotraukų herojai. Po šių dviejų parodų supratau, kaip viskas yra rizikinga. Baiminausi ne tik dėl savęs. Suvokiau, kad negalėsiu apsaugoti ir žmonių, kurie man pozavo. Todėl mano kūryboje sekė ilga pertrauka.

Ar nuo pat kūrybos pradžios naudojai slapyvardį Volungė? Ar šiandien vis dar jauti šią būtinybę kūryboje, asmeniniame gyvenime?

Kaip minėjau, kai nufotografavau „Kekšių“ seriją, tokių žmonių oficialiai nebuvo, jie neegzistavo. Todėl mes jautėmės nesaugūs, bet kada galėjo pasivyti prievarta, smurtas. Bijojome išpuolių, nes diskriminacinės nuotaikos buvo labai gajos. Galvodama apie savo ir fotografuojamų draugų saugumą, turėjau keletą slapyvardžių, tarp jų ir Povilo, bet iš aplinkos atkeliavęs Volungės vardas prigijo ir liko. Visuomet turėjau kūrybinius sparnus, jausdavausi neliečianti žemės… Šiandien Volungė – labiau simbolis, ženklas, po kuriuo gali tilpti visi, kas jaučiasi nesaugūs. Tai – performansas vyksme – vardas, kurį gali naudoti bet kuris iš mūsų. Aš naudoju Volungė Aušra Griškonytė, bet vardo tęsinį po šiuo slapyvardžiu galime kiekvienas turėti savo. Matau jį kaip bendrinį vardą. Ir tu, ir kitas gali būti Volunge. Man tai – universalus vardas, simbolizuojantis laisvės siekį.

Kada/ar pajutai, kad tavo kūryba gali ne tik provokuoti diskusijas, bet ir realiai paveikti žmonių gyvenimus, jų suvokimus? Ar tai jauti šiandien?

Tikriausiai labiausiai jaučiu, kai stoviu šalia savo kūrinių ir kalbu, o greta stovintys žiūrovai-klausytojai sako, kad pasakoju jų istoriją. Kartais matau besišypsančius veidus, bet kartu ir bėgančias ašaras, kur aš, jau susidūrusi su savižala, suicidu, iš patirties galiu suvokti, ką tas žmogus išgyveno. Tokiais momentais labai stipriai jaučiu savo bejėgiškumą. Dar 2000-aisiais, po savo parodų ir kaip buvo į jas reaguojama, supratau, kad reikia apie tai kalbėti. Tiesiog tos temos ignoravimas, neigimas, mano parodų išniekinimas ar fotografijų nepublikavimas leidiniuose tik žadino stipresnį norą kalbėti. Fotografijų serija „Kekšės“ man labai svarbi, nes ji tarsi nubrėžė liniją tarp mano pačios nelaisvės ir laisvės. Aš labai greitai supratau, kad ta linija žymi ribą, kada tapau laisva. Jau anuomet norėjau, kad visuomenė tai pajustų, išgirstų, suprastų. Deja, žmonės dažniausiai mano fotografijose matydavo tik tai, kas jose užfiksuota. Jie nesigilindavo, kaip ir kodėl tai vaizduoju. Atmetimas įvyksta labai greitai, o kartu užsiblokuoja ir suvokimas. Dažnas tiesiog neužčiuopia, kad šita fotografija yra apie laisvę, apie vidinę laisvę. Drąsos apie tai kalbėti man niekada netrūko, bet ilgą laiką tai buvo tam tikras tabu, ir neradau, kas mane girdėtų.

Tavo fotografijos pasižymi didele empatija ir autentiškumu. Kaip užmezgi santykį su savo herojais?

Aš visuomet galvoju, kad fotografuoju labai gražius žmones. Galvoju, kad kiekvienas žmogus turi išorinio ar vidinio grožio, tik reikia jį pamatyti. Pozuojantys žmonės dažnai yra mano pažįstami, draugai. Tik retais atvejais jų nepažįstu. Aš noriu su šiais žmonėmis palaikyti artimesnį ryšį nei fotografo ir pozuotojo. Toks ryšys labai svarbus. Kitu atveju tai liktų tik fotografo amatu, o to man neužtenka. Jausti, suprasti, suvokti – labai svarbūs momentai. Kartu tai ir nelengvi iššūkiai, kuriuos tenka įveikti save auginant.

Neišvengiamai, fotografuojant Queer bendruomenę, pasiveja skauduliai, įvykiai, patirtys, kurių mes ne tik kad neieškome, bet ir ignoruojame, dažnai užsimerkiame, praeiname. Todėl aš jaučiuosi bejėgė begalybėje. Apie tai taip pat kalbu savo kūriniuose.

Tavo kūryba ne kartą susidūrė su suicidinėmis istorijomis. Kaip tvarkaisi su tokia emocine našta, ypač kai tai liečia vaikus, paauglius?

Tokios gyvenimo situacijos pačios suranda. Mano fotografijos šiomis temomis dažniausiai susijusios su Queer žmonėmis, jų išgyvenimais ir patirtimis. Deja, tai dažniausiai diskriminacijos, ignoravimo ar smurto pasekmė. Nėra lengva su tuo gyventi. Faktai sukrečiantys. Vis dar susiduriu su sovietiniu naratyvu ir mąstymu, kurio griebiasi net artimiausi mano žmonės. Klaipėdoje, kai atidarėm parodą „Rožinis“, pasakojau apie savo kūrinius. Viena psichologė priėjusi man pasakė, kad galimai apie 60 procentų psichologų vis dar galvoja, kad tokius žmones (Queer bendruomenės narius) reikia gydyti. Ir tai vyksta 2025 metais. Jeigu taip yra, tai mūsų visuomenėje nedaug kas pasikeitė. Vieno žmogaus praradimas yra labai daug, o mes prarandame žymiai daugiau. Pasak vienos psichologės asmeninės patirties, galimai aštuoni iš dešimties savižudybę pasirinkusių paauglių greičiausiai priskiria save Queer bendruomenei. Aš svajoju apie naują pasaulį be diskriminacijos. Utopiška, bet apie jį svajoju. Ir 2000-aisiais apie tai svajojau. Šiandien laukiu partnerystės įstatymo ir viliuosi, kad bent kiek pagerės situacija.

Kaip manai, ar menas gali realiai prisidėti prie socialinių pokyčių, ypač LGBTQAI+ teisių srityje?

Matant šiandieninę pasaulinę panoramą, stengiuosi neprarasti vilties. Kartais apima didelis liūdesys, bet menininkas visuomet keletu įžvalgų yra visuomenės priešakyje. Tam, kad pasiūlytų platesnį matymą ir gilesnį suvokimą. Todėl svarbu pasitelkti savo asmenines apribojimų ir nelaisvės patirtis iš sovietmečio, negalima to pamiršti. Ir jau menine kalba kalbėti apie šiandieninę vidinę mūsų laisvę, grėsmes jos neįgyti ar prarasti. Reikėtų kiekvienam paklausti savęs – šiandien mūsų valstybė teritoriškai laisva, bet ar žmonės viduje laisvi? Kiek mes įgalūs savarankiškai mąstyti bei spręsti ir kiek pasiduodame priešiškai nusiteikusių primetamoms vertybėms, manipuliacijoms?

Ar mes pasirengę priimti tikrą laisvę ir gebame ja naudotis? Jau daugiau nei du dešimtmečius analizuoji lytinės tapatybės klausimus. Kaip šios temos atspindėjimas mene keitėsi per šį laiką?  

Žmogaus teisių tema man, išgyvenusiai penkiolika metų sovietmetyje, visuomet bus labai svarbus klausimas. Normų neprimetimas, laisvas žodis ir t. t. Žiūrint iš šiandienos perspektyvų, tai – ir trapios demokratijos puoselėjimas. Šios temos pačios svarbiausios, ir aš kartais pagalvoju, kad Queer bendruomenė – lyg lakmuso popierėlis pasitikrinti laisvės sampratai. Kol esame neatviri, nepriimame kito, tai ir laisvė mūsų sąlyginė, nes ne visi tokiu atveju jaučiasi laimingi ir laisvi.

Klaipėdos galerijoje šiuo metu veikia tavo paroda „Rožinis“. Kaip atsirado jos idėja? Kokios patirtys ar įvykiai tave pastūmėjo prie šios temos?

Paroda „Rožinis“ gimė iš mano kaip autorės diskriminacinių patirčių. 2024 metais mano parodos „Nematomos sienos“, kuri buvo surengta Vilniaus g. 22, ekspozicija buvo sudarkyta, fotografijos nukabintos, nusuktos į sieną ir t. t. Nors parodą planavome eksponuoti iki vasario 21 d., bet jau sausio 15 d. teko ją nukabinti. Ir tada man mintyse suskambo: „Rožinis, rožinis, rožinis…“. Aš tiesiog mačiau prieš akis kūrinį, kurį vėliau sukūriau. Jis ir padiktavo parodos temą bei pavadinimą.

Pavadinimas „Rožinis“ turi kelias reikšmes. Kuri jų svarbiausia – spalvinė simbolika, o gal kalbėjimo motyvas?

Manau, vienodai svarbios abi. „Rožinis“ – pirmiausia rožinė spalva, kuri apjungia tiek vyrišką, tiek moterišką lytį, primenant, kad XIV a. rožinė buvo vyriškumo ir galios simbolis, tik po Antrojo pasaulinio karo tapo moteriškumą simbolizuojančia spalva. Tačiau man „Rožinis“ – kalbėjimas, kalbėjimas ir kalbėjimas apie diskriminaciją, nepriėmimą LGBTQAI+ žmonių, siekis visus sudėlioti į dvi stereotipines lytis, ką šiomis dienomis nurodė JAV prezidentas D. Trump‘as. Šiandien, XXI a., liūdna suvokti šio įsakymo žalą dabartiniam pasauliui. Susidaro įspūdis, kad vėl grįžtame į sovietmetį, kurį norisi ištrinti iš atminties.

Ką tavo nuomone paroda „Rožinis“ sako apie Lietuvos visuomenę ir jos požiūrį į lytinę tapatybę?

Šiandien, žinoma, kalbėti apie Queer bendruomenę daug lengviau nei anksčiau. Jau turime naująją kartą, gimusią nepriklausomoje Lietuvoje – laisvoje šalyje. Šie žmonės yra daug laisvesni, bet vis dar veikiami, kaip aš įvardinčiau, paveldėtos homofobijos, diskriminacijos. Todėl nereikėtų dėti didelių vilčių ir laukti ko nors ateityje vien iš jaunimo, būsimų kartų. Taip, jie atviresni, bendraujantys, mąstantys, bet jie taip pat veikiami bendro fono. Labai tikiuosi, kad ir mes – gyvenę ir suvokę sovietmečio padarinius bei naujas galimybes – pajėgsime adekvačiai vertinti ne tik savo, bet ir kitų reikmes. Mes kaip visuomenė bręstame ir keičiamės, gal tik per lėtai. Tačiau tikiu ateitimi, kad ji bus šviesesnė ir geresnė mums visiems.

Kaip garso menininkės Gailės Griciūtės kūrinys „Playing Jail“ papildo tavo parodą? Ar matytum kokią nors kitą raišką savo kūryboje, kuri papildytų arba pabrėžtų transliuojamą žinią?

2022 m. man teko dalyvauti septynių menininkų įvietinto meno parodoje „Išlikimas“ (kuratorės Algė Gudaitytė ir Aistė Kisarauskaitė), kuri buvo surengta Lukiškių kalėjime. Šio projekto metu Gailė Griciūtė kūrė garso takelį iš kalėjimo garsų, o greta buvo eksponuojami mano darbai. Tas jos kuriamas garsas, kūrinys man aiškiai skambėjo mano fotografijose. Tarsi jas įgarsino. Gailės garso takelis, kurį ji sukūrė Lukiškių kalėjimo erdvėje, susijungė su mano fotografijomis, su jų prasmėmis, žinutėmis. Supratau, kad noriu šiuo nelaisvės garsu papildyti savo fotografijų parodą, įgarsinti fotografijas, kalbančias apie vidinę nelaisvę, nepriėmimą, diskriminaciją. Kartais pagalvoju apie instaliaciją, kartais apie video. Ir būtent tada atsiranda vaizdas kartu su garsu. Tačiau su video man dar neteko dirbti. Nežinau, ar kada nors to imsiuosi, bet fotografija yra mano pagrindinė raiška. Gal šiandieniniame tarpdisciplininiame lauke skamba ir pernelyg siaurai, bet tai ta medija, kurią geriausiai jaučiu.

Kokias temas ar idėjas norėtum tyrinėti ateityje?

Mane domina daug temų: feminizmo, klimato kaitos, ekologijos ir t. t. Tik nežinau, kada galėsiu prie jų prisiliesti. Jaučiu, kad dar ne viską ir šioje temoje nuveikiau. Nors rytojaus kūrinių dar nematau, jie dažniausiai gimsta intuityviai, kartais netikėtai, ir ten, kur net neplanuoju. Taip nutiko su dabartine tema. Galbūt taip nutiks ir kitą kartą.

Kokią žinią norėtum perduoti tiems, kurie vis dar gyvena baimėje atsiskleisti?

Per savo kūrinius bandau palaikyti šiuos žmones, padrąsinti būti savimi. Galiu tik juos palaikyti savo kūryba, parodomis, kalbėjimu. Negaliu patarti jiems atsiskleisti, atvirai kalbėti, nes ne visos šeimos, bendruomenės, žmonės yra pasirengę išgirsti tiesą. Tačiau galiu palinkėti, kad kuo greičiau ateitų toks laikas, kada jie galės ne tik galvoti, bet ir kalbėti laisvai, jausis saugūs. Tikiu, kad netrukus visi galėsime būti savimi.

Ačiū už pokalbį.