Sintezės ir kolizijos. Pokalbis su parodos „Jam“ menininkais

Už Pamėnkalnio galerijos erdvių siaučiant stingdančiam šalčiui, susitikome su penkiais jaunaisiais menininkais – Angele Šyvokaite (22), Luku Paviloniu (24), Vasare Kuprevičiūte (22), Kamile Četyrkovska (23) ir Aurelija Zaburaite (21). Buvo itin tylu, taigi, nieko nelaukę, susėdome ratu ant galerijos grindų ir, praėjus pirminiam jauduliui, pasikalbėjome.

Grupinė paroda „Jam“ Pamėnkalnio galerijoje – tai ne tik jaunųjų Vilniaus dailės akademijos tapybos bakalauro ketvirtakursių ekspozicija, bet ir skirtingų balsų sąjunga, kur kiekvienas išpildo savo idėjas, galiausiai sueinančias į darnų vienį. Menininkus suvienijo darbas bendroje studijoje, o jų įprasta kūrybinė aplinka transformavosi į parodines erdves. Kas, rodos, prasidėjo atsitiktinumu, išaugo į skirtingų požiūrių ir kolektyvinės raiškos tyrinėjimą. Pokalbyje su „Jam“ menininkais diskutuojame apie kūrybinius bei kolektyvinius iššūkius, kuratorinius sprendimus bei komandos dinamiką, parodos koncepciją.

Banga: Pamėnkalnio galerijos erdvė – lyg savotiška aikštelė meninių idėjų persidengimui. Ji suteikė progą jums ne tik prisistatyti kaip individualiems autoriams su unikalia kūrybine strategija, bet taip pat ir perteikti savo, kaip komandos, tarpusavio sąveikas ir netgi koncepcinius ryšius. Kokia buvo pagrindinė idėja ar impulsas, paskatinęs šią parodą?

Angelė: Paroda iš dalies įvyko netikėtai – mūsų dėstytojas Arvydas Šaltenis paklausė, ar norėtumėte penkiese padaryti parodą. Taip ir kilo daug netyčia atsiradusių sąsajų, bet tai logiška, nes visi penki esame dirbę vienoje studijoje net dvejus metus.

Lukas: Papildyčiau, kad ir pačiai parodai pasiruošti buvo nedaug laiko, darbas vyko gan staigiai. Reikėjo labai greitai atsakyti profesoriui, ar mes ryžtamės parodai, nes iš pradžių siūlė vyresniems kursams, tik paskui mums. iš Šaltenio pusės buvo labai didelis paskatinimas ir tikėjimas mumis, kas labai motyvavo pasiryžti projektui.

Vasarė: Visų mūsų parodoje eksponuojami darbai, instaliacijos nebuvo kurtos šiai parodai. Dauguma sukurti 2022–2024 metų atkarpoje. Iš kiekvieno gvildenamų skirtingų temų, dalių, formų, ritmikos stengėmės išskirti panašumų ir taip kurti bendrą kūrinį – „Jam”.

Kamilė: Pirmiausia mums buvo suteikta erdvė, o paskui galvojome, kaip prie jos prisitaikyti.

Aurelija: Visi darbai yra ištraukti iš studijos, iš mūsų natūralios darbo erdvės ir perkelti čia, todėl pati parodos idėja paremta studijos motyvu – mes visi išsiskirstę savuose kampeliuose, teritorijose. Kūriniai yra mūsų studijų proceso dalis, juose nagrinėjamos savitos temos ir savi kūrybiniai laukai.

Banga: Penki kūrėjai – gan didelė komanda, ypač atsižvelgiant į ne tokias dideles erdves. Greičiausiai patyrėte konceptų ir planų susidūrimus, kurie ne visada buvo patogūs. Kaip jums patiems atrodo – ar šios parodos kūrimo procesas bei komandinis darbas prisidėjo prie bendro parodos rezultato? Turbūt buvo momentų, kai vienam kito kūrybiniai sprendimai tapo įkvėpimu ar net iššūkiu?

Angelė: Mums, be abejo, vis tiek reikėjo kurti komandiškai, pasitariant vienam su kitu. Bet, man atrodo, šis konceptas, kaip ir komanda, gavosi labai natūraliai, vieną kartą susirašinėjant grupėje. Aišku, visi komandos nariai vienaip ar kitaip yra įkvepiantys, bet, man atrodo, viskas pavyko puikiai, nors ir esam labai skirtingi žmonės.

Kamilė: Kaip sakė Angelė, procesas buvo labai organiškas, kruopščiai atsižvelgėme į vienas kito poreikius. Pavyzdžiui, mano kūriniams svarbus geras apšvietimas, todė galerijos priekyje gavau tą vietą, kuri yra gerai, natūraliai apšviesta. Ir Vasarės darbas su altoriumi reikalavo centrinės struktūros, todėl mes pagal jo išdėstymą vėliau komponavome kitus darbus. Angelės megztam darbui taip pat reikėjo lango, todėl buvo nuspręsta vieta, kad atsiskleistų jo mintis (išorės ir vidaus). Mes labai atsižvelgėme į vienas kito poreikius, kad jie sutaptų konceptualiai, ir kad kiekvieno kūryba atsiskleistų iki maksimumo.

Lukas: Papildyčiau, kad visa struktūra (rėmimasis studijos patalpomis), erdvės pasidalinimas (kiekvienas turėjom savo kampą) buvo sklandus. Atsižvelgėme ir į bendrą patalpą, pavyzdžiui, kaip, kokiame aukštyje pakabintas Vasarės darbas, kabindami greta kaimyninius kūrinius, bet iš esmės kiekvienas turėjome savo vietą, tai individualiai sprendėme ekspoziciją. Manau, būtent parodos struktūra padėjo išvengti ginčų ir nesutarimų eksponavimo metu.

Banga: Paroda „Jam“ – tai ne tik kūrybos, bet ir savarankiško kuravimo pavyzdys. Procesas reikalavo atsižvelgti į praktinius aspektus – galerijos erdvę, technines galimybes, kūrinių išdėstymą. Kaip jums pavyko suderinti šias dvi – kūrėjo ir kuratoriaus – perspektyvas, siekiant įgyvendinti parodos viziją, ir kokie didžiausi iššūkiai ar atradimai lydėjo šioje kelionėje?

Lukas: Buvo nemažai susitikimų, nes visi mokomės Akademijoje, tad turėjome kokius penkis šešis susibėgimus iki parodos eksponavimo etapo, juose aptardavome savo mintis, turėjome susikūrę grupę susirašinėjimui, tokiu būdu viskas ir išsivystė. Žinoma, reikėjo pastangų, nebuvo taip, kad viskas vystytųsi savaime, procesas reikalavo daug laiko ir jėgų. Bet, kadangi mūsų daug, tai taip ir išsigrynindavo įvairiausios idėjos, kurios tikdavo visiems. O iš mūsų pusės, padėkotumėme Vitai Opolskytei dėl teksto, nes ji labai mums pagelbėjo. Ir mūsų pačių paprašė aprašyti savo kūrybą. Tokiu būdu pavyko visapusiškai atskleisti kiekvieno asmenybę.

Banga: Visus jus sieja viena (tapybos) medija, tačiau kai kur, pasitelkiant tarpdiscipliniškumą ir daugialypius konceptus, tapyba transformuojasi į sudėtinį meninį pasakojimą. Kaip jums atrodo, kas parodoje yra svarbiausia – idėja, forma ar jų sintezė?

Lukas: Painesnis klausimas, reikėtų pasvarstyti.

Aurelija: Manau, kad formos ir idėjos sintezė yra vienas svarbiausių dalykų. Turi būti sąsaja, nes per formą kalbama apie idėją, žiūrovui būtent iš formos turi būti aišku, kodėl tas kūrinys sukurtas ir apie ką jis yra. Būna atvejų, kai jų svarba nėra tarpusavyje vienoda, tačiau manau, kad formą ir idėją logiška sieti, viskas turi derėti.

Lukas: Žvelgiant į grynai asmeninę kūrybą, būna skirtingų atvejų. Pasitaiko, kai koncepcija – pamatas, o forma iš esmės tampa nesvarbia, nes ji yra grynai padiktuota idėjos. Idėja tampa sureikšminta ir jai skiriamas maksimalus dėmesys. Kita vertus, yra darbų, pavyzdžiui, tapybos, kur kūrybos procese išsigrynina idėja. Todėl man svarbūs abu poliai, bet skirtingais atvejais – priklausomai nuo konkretaus darbo strategijos.

Kamilė: Mąstau šiuo metu, bet mano atveju, manau, pirmiau atsirasdavo forma, kuri man pradėdavo diktuoti idėją. Tai, manau, labai individualu. Bet dabartiniame kūrybos etape man šie dalykai neatsiejami ir yra vienodai svarbūs.

Angelė: Manau, kad parodoje svarbiausia formos ir idėjos sintezė, nes man tai asocijuojasi su komandiniu darbu. Nors nebuvo taip, kad atsirinkom darbus pagal tai, kas su kuo turėtų būti, vis vien manau, kad be sintezės nebūtų grupinės parodos, nebent ta sintezė yra tokia kad jos… nėra. Bet mūsų atveju formoje vyrauja darna ir vienybė.

Vasarė: Sintezė. Nuo antro kurso susidūriau su šia problematika, kai stiprindavau turinio pusę, silpnėdavo forma, ir atvirkščiai. Metų eigoje ir, sakyčiau, ligi šiol siekiau savo kūryboje atrasti vidurį, kad žiūrovas kūrinius galėtų patirti nežinodamas priešistorės, tiek per koloritą, ritmą. Bet taip pat kiekvienas darbas už savęs turi unikalias šifruotes, istorijas, jungtis tarp literatūros ir muzikos. Stebėtojas gali atrasti apropriacijos paslapčių iš meno istorijos, cheminių ar net biologinių atradimų. To buvo siekta ir parodoje.

Banga: Kalbant apie parodos pavadinimą – ar jis kilo labiau kaip šmaikštus pokštas, ar tai dar vienas parodos komponentas, siūlantis lankytojui koncepto sprendimą?

Kamilė: Galima sakyti, kad „Jam“ kilo iš „Space Jam“, bet „Space“ dalį išėmėme, kad nekiltų per daug asociacijų su krepšiniu, pačiu filmuku ir popkultūra. Man pasirodė, kad pirminė „Jam“ reikšmė mums buvo erdvės spūstis, grūstis, nes studijoje kiekvienam buvo gan ribota erdvė, daug daiktų. Taip pradėjo rastis ir kitos reikšmės, kaip džemas, ir „jam“ lietuviškai, kaip įvardis. Nepabijojome nei dvigubų, nei trigubų reikšmių. Pamąsčius iš kitos pusės, mums visiems būdingas savotiškai užkonservuotas laikas. Nežinau, kaip atrodo kitiems, bet visų kūryboje įžvelgiu laiko prasmę, kai kurių – netgi tiesiogiai, kitų – mažiau, bet jo apraiškos tikrai juntamos. Bet tai jau mano pamąstymai, nežinau, ar man pritaria kiti.

Vasarė: Dar žodis „Jam“ krepšinyje reiškia dėjimą į krepšį iš viršaus. „Jam“ – kaip saldūs, užkonservuoti vaisiai, kuriuos mes pristatome parodos lankytojams.

Lukas: Esminė pavadinimo kilmė susiformavo norint referuoti įprastą penkių žmonių krepšinio komandą, ir pagal tai buvo dėliojamas visas erdvės planas – pagal tam tikrus, sakykime, skirtingus žaidėjus mene, su skirtingomis stiprybėmis, strategijomis, gal net paskirtimis, bet jiems visiems žaidžiant vienoje aikštelėje. Taip ir mes – kuriame vienoje parodų salėje ir visi esame atėję iš tos pačios studijos. Tas džemas, mišinys, buvimas spūstyje, studijoje mus vienaip ar kitaip paveikė. Mūsų kūryboje atsispindi įtaka vienas kitam. Darbai, ištraukti iš, sakykim, nešvaresnių Akademijos patalpų į sterilią, baltą erdvę, vis vien yra mūsų visų. Jie taip pat akcentuoti, išryškinti, nes studijoje yra labai daug buities, studijos daiktų, priešingai nei galerijoje. Mąstėme atkurti studijos erdvę, atitempti savo molbertų, sukurti visišką darbalaukį, bet to atsisakėme, palikome tradicinę parodos erdvę. Tačiau, manau, kad parodos idėja atsiskleidžia per buvimą kartu, pavadinimą ir parodos koncepciją.

Banga: Pabaigai įdomu išgirsti – ar toliau matote save kaip kūrybinį kolektyvą, ar vis dėlto norėtumėte tyrinėti savo galimybes individualioje veikloje? Kokios meno kryptys kiekvieną iš jūsų traukia?

Kamilė: Iškart sakau, kad turbūt neišvengiamas yra išėjimas dirbti po vieną, nes paroda ir faktas, kad atsidūrėme vienoje studijoje, yra ganėtinai atsitiktinis, todėl atrodo, kad judėsime link savarankiško darbo. Šiaip net nemanau, kad tarpusavyje esame kalbėję šia tema.

Vasarė: Įdomu dirbti penkiese, nes studijos dinamika persikelia į visai kitą erdvę, o tada pamatai, kad gal mes ir visai gerai derame, nesame tokie skirtingi.

Aurelija: Galbūt mes nesame toks vientisas darinys kaip „kolektyvas“, nes tai gana didelis atsitiktinumas, bet norėčiau tikėti, kad po daugelio metų įvyks susibėgimas siekiant vėl ką nors sukurti, o gal ir prisiminti, kas buvo jaunystėje, kokia buvo mūsų pradžia po Akademijos stogu. Būtų tokia idiliška mintis. Kaip Kamilė minėjo, prasideda labiau savarankiškas darbas, tačiau vienas kito palaikymą visada stengsimės išlaikyti, domėsimės vienas kitu, visgi kartu jau pamažu tvirtinamės meno lauke, taigi yra drąsiau, smagiau būti grupelėje.

Lukas: Pridėčiau, kad pasvarstyti kažkada vėl susibėgti man, kaip laiką tyrinėjančiam žmogui, yra įdomu, ir tikrai tikiuosi, kad mes visi ir toliau būsim daugiau ar mažiau aktyvūs meno lauke. Todėl būtų smagu pamatyti po dešimtmečio ar daugiau, kaip evoliucionuosime ar pasikeisime. Kalbant apie darbą kartu, Kamilė paminėjo, kad mes su Vasare dirbam kartu, bet parodos atveju mes išliekam gana individualūs, visi turim savo kampą. Taip pat manau, jei, tarkim, reikėtų penkiese sukurti ką nors naujo, kaip instaliaciją, įsivaizduoju, kad tai būtų praktiškai neįmanoma dėl ginčų ir interesų išsiskyrimo.

Aurelija: Kartais būna rengiamos krepšinio rungtynės Amerikoje, kurios vadinasi „All Stars Game“ – visų žvaigždžių žaidimas, kai žaidžia geriausi savo srityje. Dar, pagalvojau, žvaigždė irgi turi penkis kampus, tad manau, tiktų visai po kažkiek metų sukurti ką nors, susijusio su žvaigžde.

Lukas: Reikėtų ir penkiakampės erdvės?

Aurelija: Taip, taip…

Angelė: Pagal tai, kaip atsirado ši paroda, kita turbūt irgi turėtų būti per atsitiktinumą ar panašiai, kad istorija kartotųsi. Bet taip, iš tiesų labai įdomu, kas bus toliau kiekvieno kūryboje, kaip kam seksis. Manau, palietėme vienas kitą negrįžtamai. Jei kalbėtume, kas mane traukia – norėčiau toliau nagrinėti sau svarbias temas per skirtingas medijas, nes jaučiu, kad kiekviena medija turi skirtingas galimybes, kurios padeda atrasti vis grynesnius būdus išsakyti savo idėją. Labai jaučiu, kad ir mano kolegos eina ta grynėjimo kryptimi, jaučiu, kad visi kartu kristalizuojamės.