Sapnininko paieškos Nidos meno kolonijoje

Svajonės ir sapnai yra didžiausias išsigelbėjimas nuo banalios gyvenimo rutinos. Saldūs sapnai iškyla kaip karčių tikrovės košmarų priešingybė. Nežinomieji gyvenimo lygtyje dažnai pakeičiami sapnais, vizijomis ir nuojautomis. Tačiau ne visi miega užmerktomis akimis. Grupinė paroda „Saldžių svajonių fondas“ Nidos meno kolonijoje tyrinėja pereinamąją būseną, kurioje dabar tarsi įstrigo mūsų pasaulis. Nieko nėra pastovesnio už laikinumą, todėl menininkai bando bent trumpam atsiriboti nuo tiesioginių nuorodų į karo temą ieškodami konjunkcijos taškų tarp esamojo ir būsimojo laikų.

Permąstant tikrovės ir kitų psichinių būsenų santykį (neatmetant požiūrio, kad ir tikrovė gali būti tik dar vienas būsenos tipas), parodinės erdvės atrodo artimiausios sapnų pasauliui. Muzikinis parodos fonas (Dizzy Davis garso takelis „I’m waiting 4 U“, skambantis Martos Margnetti kūrinyje) pakylėja ekspozicijos atmosferą į nežemišką dimensiją. Į atlikėjos Julee Cruise muziką panaši daina sklando parodinėje salėje ir leidžia lankytojams patirti tarpinę budrumo ir miego būseną. Nemažai darbų šioje parodoje – menininkų bandymai rasti saugią idėjinę erdvę. Daniela Palimariu eksponuoja glazūruotą keramikos dirbinį iš serijos „Slėpimo sprendimai“. Galime manyti, kad šis aptakiai atrodantis objektas gali turėti metafizinės medžiagos bei išgelbėti mus nuo realaus pasaulio blogio. Kitokios tikrovės poreikis išreiškiamas ir Dashos Chechushkovos kūrinyje „Matyti vandenį kambaryje – pokyčių ženklas“. Jos povandeninis pasaulis sukuria nuostabą ir paguodos jausmą, tarsi simbolizuoja grįžimą į motinos įsčias.

Įprasta išgyvenimo laukinėje gamtoje strategija – atbaidyti puolančius plėšrūnus bandant atrodyti didesniam negu esi. Dasha sukuria itin didelius marškinius, tarsi iliustruodama legendą apie milžinę Neringą, savo kūrinyje „Mara, lapės šmėkla“. Skirtingai nei didžiuliai, vientisos medžiagos amerikiečių menininkės Kate Hamilton sukurti drabužiai, Dashos marškiniai pagaminti iš daugybės skirtingų audinių, todėl kūrinys leidžia žiūrovams svajoti apie realiame gyvenime atsiveriančią legendą ir vietinius gyventojus, siuvančius drabužius juos saugančiai mitologinei būtybei.

Natasha Kushnir instaliacijoje „Nežinomybės vieta“ sukuria svajonių prieglobstį. Anot menininkės, tai miške atsiradusio arba jame dingusio žmogaus erdvė. Tam tikra prasme tai šiuolaikinė transcendentalisto rašytojo Henrio Deivido Toro knygos „Voldenas, arba gyvenimas miške“ iliustracija. Šis autorius suformulavo pilietinio nepaklusnumo argumentus, iš dalies motyvuodamas pasibjaurėjimu vergove bei Meksikos ir Amerikos karu. Asmeninis nepriklausomybės pareiškimas, pasaulio ir visų jo neteisybių atmetimas, dvasinio pabudimo poreikis yra kaip niekada aktualūs ir šiandien.

Su absoliučia miško vienatve kontrastuoja buvimas žmonių būryje. Mila Kostiana savo kūrinyje „Šaknys“ kviečia lankytojus dalyvauti grupiniame sapnų siuvinėjimo projekte. Taip tarsi sukuriamas kolektyvinis sapnų dimensijos žemėlapis, kuris savo logika panašus į Howardo Phillipso Lovecrafto apsakymuose aprašytas sapnų pasaulių reprezentacijas. Sapnų kartografija užsiėmė ir Australijos aborigenai, kurie taip pat turėjo sapnų pasakojimo tradiciją: kiekvieną rytą žmonės susėsdavo ir dalindavosi sapnų išgyvenimais. Jei kas neprisiminė savo sapno konkretų rytą, kitą dieną turėjo pasidalinti dviem. Kodėl pasąmonės tvariniai negali būti traktuojami kaip bet kuri kita kultūrinių mainų valiuta? Įdomu pastebėti, kaip iš pasąmonės ateinantys raštai šiuolaikinį parodos lankytoją susieja su tradicinėmis liaudies siuvinėjimo tradicijomis: siuvinėjame ne robotus ar išmaniuosius telefonus, o renkamės išreikšti save per archetipinius saulės, bangelių ir gėlių motyvus.

Sapnuose ne tik patiriame įvairius siurrealistinius scenarijus, bet ir galime išbandyti visiškai skirtingas tapatybes lyg kaukes. Nenuostabu, kad senovės žmonės tikėjo, kad visi savyje turi savotišką dublikatą – sielą vaiduoklį, galintį laikinai palikti kūną ir klaidžioti miego metu. Atrodo, kad dėvimos Yanos Bachynskos skulptūros-kaukės nėra skirtos užsimaskavimui, o veikiau kaip tik  atkreipia dėmesį į tą, kuris išdrįsta jas dėvėti. Galbūt šiose kaukėse nebūtina atpažinti savęs, bet galiausiai kiekviena kaukė tampa tikrojo „aš“, kuriuo slapčia trokštame būti, emblema.

Sapnuodamas gali sutikti įvairiausių stebuklingų būtybių. Vieni gali sukelti baimę, kiti – paguosti. Christiano Radutos „Šuo su kaulu (Ieškotojas)“, „Šuo su trimitu (Stebėtojas)“, „Paukščiai (Šnabždesiai)“ ir „Delfinas (Akrobatas)“, atrodo, su niekuo kitu nepalyginami. Tuo tarpu Ksenijos Ščerbakovos „Angelas sargas“, regis, nagrinėja bibliškai tikslius angelų apibūdinimus, kurie daug artimesni siaubo filmų sferai nei Mikelandželo cherubinams. Troškimas, kad dieviškoji apvaizda galėtų išgelbėti pasaulį, kamuojamą jo paties nuobodulio ir neveiklumo pasekmių, yra gana ironiška ciniško šiuolaikinio žmogaus svajonė. Jei sapnuose mus kažkas išgąsdina – ar ne mes patys šiurpiname save? Kaip mūsų ego gali pasidalyti į būtybes, apie kurių tūnojimą mumyse mes net nenujautėme? Mūsų išorinė tapatybė gali skirtis nuo žmogaus, kuriuo iš tikrųjų esame viduje.

Svajotojai žino, kad išorinių gyvenimo patobulinimų nepakanka, kad įvyktų tikri pokyčiai. Svarbiausia – vidinis darbas. Intuicija leidžia kūrybiškai rizikuoti, ir tai gali paskatinti naują atvirą dialogą tarp menininko ir visuomenės. Matydami atvirkštinį kūrybos procesą Boryso Kashapovo „Žavesyje“, žiūrovai supranta, kad šis efemeriškas meno kūrinys įrodo, kad tikroji dalykų esmė ne visada gali būti lengvai įspraudžiama į rėmus. Šiandieninėje skaitmeninėje eroje tai, kas laikui bėgant išnyksta, išblunka nuo saulės ir lietaus poveikio, iš tikrųjų gali būti nesunaikinama kitais būdais. Vaizduotę masina ir tai, kad kaskart vėl apsilankius parodoje, galima pamatyti vis kitokį meno kūrinį. Priešprieša nuolatinei masinei komunikacijai, informaciniams karams, melagienoms ir įvairiems kitiems trukdžiams yra visiška tyla, švara, ramybė, nulis. Paskutinė stotelė yra tuščia erdvė, tabula rasa – ne sterilus vakuumas, bet įkvepiantis naujas baltas lapas.

Košmaras gali išsikeroti ir pasiekti realybę. Zoyos Laktionovos trumpas dokumentinis filmas „Diorama“ vaizduoja tai, ko jau nebėra. Mariupolis – dešimtas pagal dydį Ukrainos miestas po Rusijos apgulties dabar beveik visiškai sunaikintas. Moteris vaizdo įraše iš 2018 m. bando išlikti pozityvi: „Stengiuosi nekreipti dėmesio į visus baisius dalykus, kurie šiuo metu vyksta. <…> Ir galvoju: o ne, tai ne apie mane, su manimi taip neatsitiks“. Tai nuskamba ypatingai jautriai, nes vaizdai ekrane vaizduoja pasaulį, panašų į mūsų dabartinį – Azovo jūros pakrantė galėtų būti ir Baltijos jūros pajūriu, o kalbinami taikūs ukrainiečiai nelabai skiriasi nuo mūsų tautiečių. Būdraukime. Kažkas juk turi atlikti naktinę sargybą.

Parodos atidarymo metu kuratorė Lesia Kulchynska paminėjo, kad nors tai ir nebuvo suplanuota, visi parodos kūriniai sukurti iš antrinių žaliavų, nes ir sapnai laikomi smegenų šalutiniu produktu. Kur bežiūrėtume šiandien, matome perdirbtus vaizdus – perdaromi ir iš naujo paleidžiami jau matytų siužetų filmai, perdainuojamos dainos, ir visa šių perdirbinių banga tarsi bando įteigti esanti geresnė už originalus. Atrodo, kad gyvename nuolatinėje kultūrinių nuorodų kilpoje, kur nauja visada yra tik atnaujinta sena. Tačiau nepasiduodami Fransio Fukujamos istorijos pabaigos pesimizmui, galime pripažinti, kad tai, ką dabar matome, nėra konkretus kultūrinis reiškinys, būdingas tik dabartiniams laikams, o veikiau pasikartojantis praeities tyrinėjimas peržengus tam tikros eros slenkstį. Kaip ir sapnai, įvairūs fantazmai ir vizijos kartais traktuojamos kaip proto pastangos reflektuoti ir apdoroti visą informaciją bei patirtis.

Parodos „Saldžių svajonių fondas“ atidarymą lydėjo „Naktinės pamaldos“ su 4444friends (Tatiana Chaikovskaya, Valentin Duduk, Anna Karanevskaya, Ilya Malafei), vietą keičiantis Titilayo Adebayo performansas „Wayward“, Sholto Dobie ir viixii garso performansai, kurie buvo jautrūs ir emociškai paveikūs. Titilayo judesį naudoja kaip savigydos įrankį, stiprinantį savimonę ir savojo vidinio vaiko balsą. Jų kūrinys iliustruoja posakį: „Ne visi, kurie klajoja, pasiklydo“.

Anastasijos Sosunovos įvietinta skulptūra „My Own Private Ghost Town“ (liet. „Mano privatus miestas vaiduoklis“), sukurta bendradarbiaujant su Antonu Šramkovu, yra modulinio paukščių namelio bastiono formos kompozicija iš pušinių dėžių, padengtų skulptūriniu betonu. Numatytiems gyventojams (žvirbliams, varnėnams, šikšnosparniams, vorams ir kitiems gyviams) šis žmonių pastatytas būstas yra pasirinkimas iš desperacijos išlikti, kitiems, pavyzdžiui, kregždėms – paukščiams, kurie dabar retai besuka lizdus laukinėje gamtoje – tai jau prigimtis. Įvyko apsikeitimas galios pozicijomis: žmonėms nebereikia taikytis prie gamtos, gamta priversta prisitaikyti prie jų. Neįtikėtina kaip mes, žmonės, dideliu mastu paveikiame fizinę aplinką, nors vis dar turime vilties simbiotiniam sambūviui su gamta. Žmogaus altruizmas gyvūnams dažnai kyla iš (aplinkosauginės) kaltės jausmo – jausmo, kuris, nenuostabu, bet irgi turi reikšmingą evoliucinę paskirtį. Ar galime ką nors sukurti iš trūkumo? Namus iš buvimo svetimu? Ilgimės vietų, kuriose dar niekada nesilankėme, ir vis stengiamės atkurti pasaulį, kuris buvo prieš mus, tikėdamiesi atitaisyti padarytą žalą, tačiau vaiduokliai vis tiek mus persekioja.

Pabudus sapnas iš karto neatsitraukia. Kaip ir apsilankius parodoje ar pamačius performansą, tolesnė kūrinio raidos perspektyva yra žiūrovų rankose. Košmaras ir svajonė susipina, Kuršių mariose skrendančios žuvėdros klyksmas neišvaiko sapnų, o veikiau skatina dar giliau įmigti, bent dar penkioms minutėms, žiemos miegui be pažado nubusti pavasarį. Tarp miegalių užsimezga telepatija, niekas nebepastebės, jei kažkur pradingsi mėnesiui, keliems, o gal net visam gyvenimui, bet, ko gero, patys keisčiausi sapnai yra tie, kuriuos sapnuojame prabudę.

Grupinė paroda „Saldžių svajonių fondas“ Nidos meno kolonijoje (E. A. Jonušo g. 3) vyksta iki spalio 16 d.

Nuotraukos: Andrej Vasilenko