Rožiniai sniego žmonės, žaislai mutantai ir kitos idėjos sistemoms išklibinti. Pokalbis su Tomu Daukša

2018 m. gegužę menininkas Tomas Daukša dar nebūdamas Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos nariu surengė LTMKS projektų erdvėje „Sodų 4“ apgaulingai žaismingą personalinę judančių, šviečiančių ir garsus skleidžiančių perkurtų žaislų-monstrų parodą „No Limit“, kuri tapo savotišku jo karjeros intensyvėjimo signalu. Per metus, praėjusius po šios parodos, Tomas dalyvavo daugybėje grupinių parodų bei sėkmingai pasirodė jam atstovaujančios galerijos „The Rooster“ stende Dubajaus meno mugėje ir kituose panašiuose renginiuose, jo didelio masto kūriniai (sniego žmonių skulptūros) netrukus atsiras Vilniaus viešojoje erdvėje, o mažesnius kūrinius vis aktyviau perka įtakingi pasaulio kolekcininkai. 2019-tieji metai žymi jo kūrybinės veiklos dešimtmetį, taip pat šiais metais jis ruošiasi apginti meno doktorantūros projektą apie iš pusiausvyros išvestas sistemas Vilniaus dailės akademijoje. Tačiau nepaisant visų šių pasiekimų Tomas nesusireikšmina ir į meno sistemą iki galo neįsijaučia, išlikdamas gana „nerėksmingu“ ir neformaliu menininku. Apie jo keistą ir dažnai rimtesnį nei atrodo meną, bandomas išklibinti sistemas, ribą tarp tikėjimo ir žinojimo bei įtampas tarp institucijų ir naujų idėjų su juo kalbasi Jogintė Bučinskaitė ir Jurijus Dobriakovas.

 JB: Tomai, anksčiau tu daug dirbai su šviesa, garsu ir elektros lauku. Ankstesni tavo darbai buvo tarsi šaltos erdvinės šių sistemų schemos, net jei ir ironiškos ar spekuliatyvios. Pastaruoju metu tavo kuriamas menas įgijo ne tik visai kitas formas, bet ir prieigas – atrodo, kad apie kur kas sunkiau paaiškinamus dalykus pradėjai pasakoti pačiomis paprasčiausiomis priemonėmis – žaislais, legendomis, intervencijomis. Kas lėmė šį pasikeitimą? Ar tai žymi pakitusį požiūrį ir į patį meną?

 TD: Požiūris į meną gal ir nepasikeitė. Tuo metu dariau tuos darbus, dabar – kitus, bet darymo tikslas liko daugmaž toks pat. Mano kūrybos prieiga visuomet yra daugiau ar mažiau eksperimentinė. Skirtumas yra tik raiškos priemonėse arba medžiagoje. Kurdamas ankstesnius darbus galvojau apie tai, kas atsitiktų, jei kurdamas vadovaučiausi uždaromis loginėmis sistemomis. O šitų žaislų atveju svarsčiau, kas atsitiktų, jei modifikuočiau daug žaislų ir juos suleisčiau į vieną erdvę, kokia būtų jų sąveika. Kuriant bigfutų („sniego žmonių“) skulptūras man buvo įdomu patyrinėti ribą tarp žinojimo ir tikėjimo. Tiesiog pasirenku patogiausią priemonę atsakyti į tą mano išsikeltą klausimą, ir galbūt nebūtinai atsakyti, bet tiesiog apsvarstyti arba patikrinti, nes atsakymo juk dažniausiai negauni, tačiau galbūt kitaip performuluoji patį klausimą. Galiausiai skiriasi tik priemonės labai panašiems tikslams įgyvendinti.

JB: Visgi atrodo, kad per pastaruosius metus išsigrynino estetika, kurioje jautiesi patogiai ir tampi atpažįstamas.

TD: Galbūt galima galvoti ir taip. Kita vertus, galima sakyti, kad ir prieš tai mano estetika buvo atpažįstama. Tačiau pastebėjau, kad jei pradedu patogiai jaustis, kažką pradedu keisti. Galbūt sniego žmogaus projektą pradėjau todėl, kad patogiai pasijutau tame, ką dariau prieš tai. Turbūt ir tapyti nustojau dar bakalauro studijų metais dėl to, kad pradėjau pakankamai patogiai jaustis tapydamas, tapymas tapo savaime suprantamu dalyku. Supratau, kad reikia daryti kažką kitą. Taip atsirado sistemos. Pradžioje buvo darbas apie pušyną, nors tai buvo labiau vaizdo studija nei mąstymas apie sistemas. Ir tuomet, kai pradėjau patogiai jaustis tame, atsirado projektas su sniego žmogumi, kuriame ir vėl pradėjus jaustis patogiai atsirado žaislai. Tarp jų įsiterpęs projektas su akmenimis (tariamai iš Venecijos atsivežta grindinio plyta ir kunigo pašventinta jos marmurine kopija) taip pat buvo panašus į sniego žmogaus, tiesiog veikė kitame kontekste. Tai galima pavadinti tų pačių klausimų patikrinimu skirtingose srityse.

JB: Ar tai, jog ilgainiui pasijauti patogiai atlikdamas vieną ar kitą projektą, reiškia, kad jis jau baigtas?

 TD: Galbūt nebūtinai baigtas, bet nieko naujo jame neberandi. Jis atsibosta. Sniego žmogaus projektą jau kelis kartus bandžiau baigti, bet jis vyniojasi toliau, o aš tampu tik jo tęstinumo įgyvendintoju. Atrodo, kad jis įgijo savotišką autonomiją ir taip tarsi atsigavo, o man ir vėl pasidarė įdomu, kaip projektas gali veikti savarankiškai, nepriklausomai nuo autoriaus.

JD: Man įdomu, kaip tęstinumo aspektas pavirsta dauginimu, reprodukcija, kartote. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad daugelis tavo pastarųjų projektų veikia dėl savo masiškumo. Vienas objektas galbūt taip ir neveiktų, bet kai supranti, kad jie begaliniai, nesuskaičiuojami, efektas visai kitoks. Tas pats akmuo suskyla į mažus fragmentus relikvijoriuose, arba atsiranda jo kopija, kuri vis mutuoja. Kiek tau tai svarbu ir ar tai yra kažkas daugiau nei vien masė, kuri užgriūva žiūrovą?

 TD: Viską galima labai racionaliai paaiškinti. Ta masė atsiranda labai intuityviai. Niekada jos neplanuoju iš anksto. Bigfutų atveju man pasirodė, kad būtų smagu, jei jų būtų daug, o dėl žaislų iš karto buvo aišku, kad jų turi būti daug. Taip galvojant iš chaoso teorijos perspektyvos galima paaiškinti, kad kuo paprastesni ir skaitlingesni yra atskiri elementai, tuo sudėtingesnė ir labiau nenuspėjama bus iš jų sudaryta sistema. Todėl šiuose projektuose didelis kiekis yra būtinas, nes jis išauga į kokybę, bet prieš pradėdamas niekada negalvoju, kad elementų reikia daugiau. Kartais atrodo, kad užtenka vieno, kartais, kad reikia daug – čia daug intuityvių, neracionalių sprendimų, kuriuos po to galima racionalizuoti.

JD: Tavo kūriniai nemažą dalį publikos tikriausiai sužavi savo humoristiniu pobūdžiu ir „instageniškumu“ (t. y. tinkamumu socialiniuose tinkluose tuoj pat publikuojamoms asmenukėms iš parodos). Kartu neįmanoma nepastebėti, kad šiuo metu humoras mene sparčiai tampa aktyviai eksploatuojamu trendu ir neretai virsta ne pačio geriausio skonio klounada, kai menininkas įsijaučia į „juokdario“ vaidmenį ir kažko daugiau nei juokinimas nebepadaro (nors daugeliui visai užtenka tiesiog pasijuokti). Kitaip tariant, būna nelabai juokinga. Kur yra ta plona riba tarp juokavimo kaip būdo kalbėti apie mažiau akivaizdžius dalykus (pvz. meno sistemos absurdą) ir manipuliatyvaus „juokdariškumo“?

 TD: Mano darbuose tikrai nemažai humoro, ir tai kartais tampa viena iš strategijų, bet mano tikslas niekada nėra prajuokinti žiūrovą. Jei darbas prajuokina, tai jo šalutinis poveikis, bet ne tai, dėl ko darbas buvo sukurtas. Būna kažkas kita, kas man rūpi, ką noriu patikrinti arba sužinoti pats, ir tada kartais nutinka, kad darbas tampa juokingu. Juokas veikia per paradoksą; kai susiduri su paradoksalia situacija, kai tave kažkas nustebina, natūrali reakcija yra juokas, tačiau tai dar nereiškia, kad objektas savaime yra juokingas, o jo tikslas buvo prajuokinti. Jeigu mano darbai būna juokingi, tai stengiuosi, kad jie tokie būtų per šitą kampą, o ne dirbtinai. Man atrodo, kad čia ir yra ta riba tarp kažko, kas yra juokinga, bet ne visuomet pavadintina menu, ir to, ką tikriausiai aš stengiuosi padaryti. Skiriasi tikslai. Galutinis rezultatas galbūt bus vienodas – žiūrovas ateis ir pasijuoks ir iš vieno, ir iš kito, bet pradinis tikslas skiriasi, nes vienu atveju jis buvo tiesiog prajuokinti, o kitu – apsvarstyti kažką kitą, ir tiesiog taip nutiko, kad tai sukėlė juoką, o ir žiūrovas turi galimybę kažką išsiaiškinti, o ne vien nusijuokti.

JD: Man atrodo, kad tai darydamas tu nebandai performatyviai įsikūnyti į kažkokį vaidmenį, pamėgdžioti profesiją, statusą, tapti kažkuo, kas nesi. Svarbu paminėti, kad tu nesieki pamėgžiojimo ta neigiama prasme. Nėra parodomosios pozos, atrodo, kad viską darai gana rimtai. Įdomu, kur brėži ribą, kuri skiria tavo kūrinius nuo pašaipos ir šaržo.

TD: Kartais susiduriu su šiuo etiniu klausimu – kur ta riba, kurios nevalia peržengti? Tai ypač jautrus klausimas, kai jis susijęs su konkrečiais asmenimis. Aišku, ta riba brėžiama vis kitoje vietoje; įgyvendindamas projektą su vienu asmeniu leidi sau daugiau, su kitu – mažiau. Turiu galvoje tuos žmones, kurie yra įtraukiami į mano projektą, bet nežino žaidimo taisyklių, kurie yra tarsi darbo medžiaga. Turi nuspręsti, kur ta riba, kiek gali jais manipuliuoti. Sunku išlaikyti balansą, kad tai netaptų pašaipa. Man tai svarbu, nes priešingu atveju viskas labai susiaurėja ir susiveda į buitinius reikalus. Net jei būna labai sunku, pagarbos išlaikymas yra labai svarbus: bendraudamas su žaislų pardavėjais negaliu pradėti galvoti apie save geriau, negu apie juos, nes be jų net negaučiau tų žaislų.

Tomo Daukšos paroda „No limit“ projektų erdvėje „Sodų 4“, 2018. Lauryno Skeisgielos nuotrauka

JB: Kunigo, kuris šventino tavo akmenį, atveju tu pasitelki aiškią, atpažįstamą sistemą, o tai, tikėtina, galėjo sukelti tam tikrą pasipiktinimą.

 TD: Bendraujant su kunigu turėjau nusistatęs taisykles, kad apie tą akmenį jam nemeluosiu, ir viską, ką jis norės sužinoti, papasakosiu taip, kaip yra, nes siekiau, kad jo pašventinimas būtų sąmoningas veiksmas, kad jis nebūtų įkalbėtas tai daryti apgaulės būdu. Juk galų gale įvyksta galios persivertimas – nors jis ateina turėdamas galią legitimuoti mano objektą, jo veiksmą turi legitimuoti meno bendruomenė. Norėjau, kad tikėjimo institucijos atstovas ateitų suvokdamas, ką daro. Iš jo paties pasipriešinimo nebuvo ir atrodė, kad jam viskas yra įdomu. Bet po to sutikau senyvą žmogų, su kuriuo vos nenusimušėm, nes jis buvo labai pasipiktinęs tuo, kad aš paprašiau kunigo pašventinti akmenį. Jis pagalvojo, kad aš apgavau kunigą, nors bandžiau paaiškinti, kad tai nebuvo apgaulė, bandžiau suprasti, ką tokio blogo padariau ir kodėl jis taip pyksta ant manęs.

JB: Tavo kūrybai būdingos įtampos tarp tikėjimo ir betikystės, melo ir tiesos, racionalumo ir iracionalumo. Juk ir pats dažnai pasitelki apgavystes tam, kad įgyvendintum savo kūrybinius sumanymus. Tačiau kaip apibūdintum situaciją anapus šio idėjinio lygmens? Ar tiki, kad kas nors meno lauke dar gali būti tikra, nuoseklu ir nesuvaidinta? Ar egzistuoja tam tikri argumentai, asmenybės ir idėjos, kuriais pasitiki, kurie tave įtikina? Ar vis dėlto feikinimas, klastojimas tampa esminiu epochos bruožu?

 TD: Galima sakyti, kad tikiu, bet nežinau, ar šis tikėjimas pagrįstas. Bet tikėjimas juk tikriausiai ir nereikalauja argumentų. Dėl feikinimo – gali būti, bet čia išeiname už meno bendruomenės ribų, nes tai apskritai tampa vyraujančiu bruožu, tačiau galiausiai susiduri su savimi, kur feikinimas baigiasi. Čia tikriausiai galima grįžti prie klausimo apie juoką ir humorą: ar toks klastojimas yra iš vidaus, ar veikia kaip kiautas, kurį tu susikuri. Manau, kad jei meno praktikoje tai pasitarnauja kaip priemonė kūriniui sukurti arba apie ką nors kalbėti, tuomet nematau tame problemos. Tačiau jei tai tėra kiautas be didesnio tikslo, skirtas tik įteigti, kad esi sėkmingesnis nei kiti, tuomet tai labai ribota turi labai trumpalaikes perspektyvas. Klastojimo negali palaikyti pastoviai ir nuosekliai, nes vis tiek atsiranda spragos, pro kurias jis išlenda.

JB: Ar tau neatrodo, kad dabartinėje meno scenoje yra nemažai apsišaukėlių, kurie tiesiogine prasme daug apie save šaukia?

JD: Ir ar apie save nešaukiančiam, subtilesniam menui dar liko kažkiek erdvės?

TD: Galbūt pats šaukimas nėra toks naujas, kaip naujai atsirandančios platformos šaukimui. Atrodo, kad su jomis dar nėra pakankamai gerai apsiprasta. Tie, kas galėtų vertinti reiškinių svarbą, nėra pripratę prie tų platformų, kad galėtų atskirti tuos, kurie tiesiog šaukia, nuo tų, kurie galbūt šaukia ne be reikalo. Taip ir atsiranda daug nesusipratimų, kurie galbūt nieko savyje neturi, bet buvo gerai pagarsinti, bet tai vertinimo problema, nes akivaizdu, kad dar nėra prisitaikyta prie tempo ir galimybių, pagausėjusio informacijos srauto.

Tomas Daukša, Manibus Quinquennium, 2019. Lauryno Skeisgielos nuotrauka

 JB: Tomai, sakei, kad meno scenoje yra dalykų, kuriais tu tiki, kuriuos galėtum pavadinti tikrais, nuosekliais ir nuoširdžiais. Ką turi galvoje?

 TD: Kai mąstome apie meno praktikas, nuoseklumas ne visuomet yra geras dalykas, nes jis gali virsti stagnacija. O mane įtikina bandymai nuolat ieškoti kažko naujo kartu nekompromituojant kokybės. Bet jei nustojame kalbėti apie meną ir persiritam į žmonių santykius, nuoseklumą būtina išlaikyti.

JD: Ankstesnių veiklų, idėjų ir įsitikinimu nubraukimas turėtų ateiti iš vidinio poreikio, kai supranti, kad tavo ankstesnės susikurtos sistemos nebeveikia, nieko daugiau iš savęs nebeišspaudi, todėl tenka keisti prieigas. Bet jei tokį kūrybinį posūkį diktuoja dirbtiniai iš išorės primesti pokyčiai, suvokimas, kaip būtent dabar reikia kurti, kad kūryba atitiktų meno madas ir rinkos tendencijas, pasitikėti menininku tampa sunku.

 JB: Studijuodamas Vilniaus dailės akademijos meno doktorantūroje tyrinėjai iš pusiausvyros išvestas sistemas, bet pats labai sąmoningai pasirinkai priklausyti akademinei ir institucinei sistemoms – perėjai visas tris studijų pakopas, tapai galerijos menininku. Ką tai turėtų reikšti tavo tyrimų kontekste?

TD: Doktorantūros studijos tikrai yra sistemos tyrimas. Nors stodamas nežinojau, kiek tai bus palanki medžiaga. Ir iš tiesų ji nebuvo labai palanki. Stojimą į doktorantūrą galima būtų prilyginti su ėjimu į biblioteką. Juk eini ten tam, kad pasiimtum kokią nors knygą, o ne tam, kad tiesiog ten nueitum, panašiai į kino teatrą eini pažiūrėti filmo. Su studijomis taip pat – stojau dėl to, ką gauni tame procese ir ką su tuo gali daryti. Tai nebuvo žinių ar tobulėjimo siekis, tai buvo medžiagos gavimo siekis. Galbūt tai šiek tiek parazitinis veiksmas. O kalbant apie galeriją, aš niekuomet nesiveržiau specialiai priklausyti institucijai, tiesiog taip susiklostė ir ta pažintis įvyko savaime. Tai atneša nemažai pliusų mano meninei praktikai ir aš manau, kad kol tas bendradarbiavimas yra abipusiai naudingas, tuomet viskas tvarkoje.

JD: Kokia konkrečiau yra ta nauda? Nepanašu, kad šiandien nepriklausomybė nuo meno institucinės sistemos „elito“ Lietuvoje būtų didelė siekiamybė ar vertybė, bet visgi, kaip neprarasti savo kūrybos kontrolės ir nepavirsti vien institucijos auginamu „karjeriniu“ menininku? Ar galerija, kuriai priklausai, galėtų esmingai pakeisti tavo praktiką, ar lengvai pasiduotum keliamoms sąlygoms?

TD: Ir ne, ir taip – su išlygomis. „Taip“ atveju manau, kad įmanomas prisitaikymas prie rinkos, galbūt trumpalaikis ir vienkartinis, jeigu tai tau leidžia įgyvendinti kitus tavo sumanymus, kurių pats negali finansuoti ar monetizuoti. Bet tada galima prieiti prie „ne“, sakant, kad visų pirma esi menininkas ir negali kompromituoti savo idėjų ir sumanymų. Visiškas prisitaikymas prie rinkos, kiek pastebiu, atveda į visišką stagnaciją, o kai menininkas stagnuoja, jis tampa nebeįdomus ir pačiai galerijai, nes atsibosta pirkėjui ir galiausiai iš to taško nebesugeba pajudėti.

JD: Kartais pakanka pamatyti tam tikru metu vykdytus menininkų ir institucijų bendradarbiavimo rezultatus, kad pasakytum, kad šis menininkas yra tos, o tas kitos galerijos menininkas. Ar tave kada nors būtų galima pavadinti galerijos „The Rooster“ menininku, ir ar tau pačiam tokia situacija būtų komfortiška?

 TD: Šiuo atveju taip, nes aš esu pirmas netapantis menininkas „The Rooster“ galerijoje. Tad kad ir ką bedaryčiau, kol esu su šia galerija, mane galima vadinti „The Rooster“ menininku, bet tai neapibrėžia mano praktikos stilistiškai ir konceptualiai. Bet, kaip jau sakiau, mano gyvenime būna etapų, kuomet man kas nors nusibosta ir aš turiu kažką keisti.

JB: O ar nekyla vidinių prieštaravimų dėl priklausymo prestižinei galerijai ir buvimo „nekomercinės“ Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos nariu?

TD: Ne. Aš galbūt nemąstau tokiomis kategorijomis. LTMKS projektų erdvėje dariau kelias parodas, bendrauju su daug sąjungos narių, todėl man tai atrodo natūralu.

JD: Bet kokią to naudą tu matai? Ar sąjunga suteikia kažką, ko negali suteikti ne tik galerija „The Rooster“, bet gal ir VDA?

TD: Galbūt tokios naudos nėra. Dar labai trumpai esu narys, todėl nežinau nei naudų, nei minusų. Tačiau galerija kaip bendruomenė savo funkcijas šiandien atlieka kur kas geriau, ir, mano manymu, yra net gyvybingesnė už sąjungas. Tai nebūtinai susiję su finansinėmis naudomis ar įsipareigojimais.

JD: Kita vertus, galbūt tokios menininkų asociacijų valdomos erdvės, kaip LTMKS projektų erdvė „Sodų 4“, gali būti atgaiva nuo tam tikros galerinės pompastikos, kuri yra ir tikriausiai privalo būti?

 TD: Galbūt tokiose erdvėse iš tiesų gali leisti sau daugiau eksperimentuoti, nes turbūt kitaip vertinama tavo atsakomybė už kokybę. Projektų erdvėse kūrinys gali būti mažiau reprezentatyvus, bet savo kokybę išreikšti per kitus aspektus. Tokiu atveju rankos laisvesnės išbandyti rizikingesnius sumanymus.

JD: Turbūt dar ilgai netils diskusijos apie tai, ką menininkui suteikia meno doktorantūros studijos kaip dar viena savotiška eksperimentinė „žaidimų aikštelė“, ir ar menininkas tikrai gali kurti naują žinojimą (nors platesnei visuomenei šie klausimai vargu ar labai rūpi). Ką besibaigiantis laikas Vilniaus dailės akademijos doktorantūros programoje davė tau, ir kokį žinojimą tu kuri savo praktika bei mąstymu?

TD: Galvoju, kad menininkas neišvengiamai turi kurti žinojimą, ir kad čia tikriausiai ir yra tas didysis klausimas – ar juokaudamas kuri žinojimą, ar ne. Manau, kad apskritai menas yra labai palanki platforma kurti žinojimą, nes menas yra mažiau varžomas taisyklių, nei akademinė terpė. Gali būti lankstesnis ir drąsesnis būdamas menininku, kuriančiu žinojimą, negu būdamas mokslininku. Bet menu sukurtas žinojimas yra kur kas sunkiau pasisavinamas, nes kaskart turi prisitaikyti prie naujų taisyklių.

JD: Tiesa, skirtingi adresatai gali išskaityti labai skirtingus dalykus. Kaip tokiu atveju pamatyti, kur yra tas žinojimas ir koks tiksliai jis yra? Bet gal to ir nereikia, gal mes klaidingai prisirišam prie žinojimo kaip vieno konkretaus, pamatuojamo ir informacijos bitų tikslumu perduodamo kitam.

TD: Taip, galbūt šioje situacijoje tas žinojimas tampa labai neapibrėžtas, tarsi nežinomas žinojimas, greičiausiai jis panašesnis į nuojautų ar emocijų kategorijas negu į racionalias protu paremtas struktūras. Bet galiausiai aš manau, kad tai visgi yra žinios, tai vėlgi žinojimo apibrėžimo klausimas. Per šiuos ketverius metus man labiausiai rūpėjo riba tarp žinojimo ir tikėjimo – kur yra kažkas, ką tu žinai, o kur yra tai, kuo tu tiki, kad žinai, bet iš tikrųjų tai yra tik tavo tikėjimas, kai tiki, bet galvoji, kad žinai. Man buvo svarbu apsvarstyti tą galimybę, kad ne visas žinojimas yra žinojimas, ir kad ne visos žinios yra žinios, kad labai dažnai tai yra paremta tikėjimu arba emocijomis, gandais, užkalbėjimais. Ir kad žinojimu labai dažnai negali pasitikėti. Po ketverių metų riba tarp žinojimo ir tikėjimo atrodo dar slidesnė. Dabar manau, kad labai daug dalykų yra tavo paties pasirinkimo reikalas.

Tomas Daukša, Just Came, 2019. Lauryno Skeisgielos nuotrauka

JB: Kokio lūžio taško, pagal tavo tyrimą, reikalauja šiandieninis Lietuvos šiuolaikinio meno laukas, kad jis virstų iš pusiausvyros išvesta sistema? O gal jis jau kaip tik toks ir yra, gal jis reikalauja priešingo veiksmo – stabilizavimo? Galbūt tavo studijų metu sukurta sistema sistemoms kurti galėtų būti progresyvus pažadas kažką pakeisti ir šioje srityje?

TD: Manau, kad dabar tas laukas yra labai stabilus – aiškūs lauko žaidėjai, galios pasiskirstymas ir tų žaidėjų tarpusavio ryšiai. Net kai atsirado naujas žaidėjas – „MO“ muziejus, iš pradžių įvyko sujudimas, bet viskas stabilizavosi. Jis užėmė savo vietą bendroje sistemoje, pradėjo atlikti savo funkcijas ir neatėmė funkcijų iš kitų, tiesiog užėmė nišą, kurios tie žaidėjai nebuvo užėmę ir visiškai įsiliejo į bendrą sistemą, galbūt pakeisdamas svorio centrus. Manau, kad Lietuvoje meno laukas yra labai stabilus ir jį išjudinti turbūt būtų labai sudėtinga.

JD: Bet ar neatrodo, kad tam tikra prasme tie žaidėjai yra kažkiek sutrikę ir patiria nerimą dėl savo veiklos verčių, krypčių ir prasmių? Jei pažiūrėsime, kas vyksta su dabar populiaria meno edukacija, muziejai ir galerijos bando žūtbūt įsiteikti kažkokiai abstrakčiai visuomenei, kad jie yra atviri, kad negyvena uždarame burbule, gali atsinaujinti, žiūrėti į procesus iš žmonėms suprantamesnių ir draugiškesnių žiūros taškų. Galima jausti, kad iš jų kur kas daugiau reikalaujama, nei jie tam yra pasiruošę. Kitos institucijos apskritai nesusivokia, ką jos turi daryti. Tad gal vis dėlto yra kažkoks sistemos sutrikimas? Nors iš pirmo žvilgsnio viskas stabilu struktūrine prasme, bet idėjų prasme daug kas nebežino, ką jie gali pasakyti ir kas jų adresatas.

 TD: Tikriausiai tai yra tam tikro idėjų bado padarinys, bet tai nereiškia sistemos nestabilumo. Kuo mažiau naujos informacijos patenka į sistemą, tuo ji yra stabilesnė. Bet kai tas informacijos ar idėjų srautas silpsta, taip pat atsiranda poreikis resursų mainams tarp tų sistemos elementų. Tik padidinus naujos informacijos kiekį galima išvesti sistemą iš pusiausvyros arba padaryti ją dinamiškesnę. Jeigu prasidėtų intensyvesnis naujų idėjų generavimas, tuomet ta sistema išsijudintų. Arba jei atsirastų labai daug naujų žaidėjų sistemoje, galbūt ji taptų nebeatpažįstama, bet atsirastų daugiau dinamikos.

JD: Koks tavo santykis su Lietuvos meno kritika? Vieni liūdi dėl neva vykstančios jos stagnacijos ir bendros kultūros žiniasklaidos krizės, kiti džiaugiasi, kai ta žiniasklaida pradeda kalbėti visiems suprantama (kad ir nelabai iškalbinga) kalba. Visgi atidžiausiai šios srities procesus stebintieji pirmiausia pastebi, kad veržliai ateina nauja rašytojų ir kalbėtojų apie meną karta, kurios gal dar neužčiuopia arba iki galo neperpranta vyresnės kultūrininkų kartos. Iš tiesų dar nelabai aišku, kokie yra tų naujų kritikų tikslai ir interesai (bei ką naujo, išskyrus tokioje situacijoje įprastus revoliucinius lozungus, jie gali pasakyti), bet kai kurie jų dėl palankių aplinkybių ima dominuoti kultūros leidinių eteryje. Dėsninga, kad jie pirmiausia ir siekia iškelti į pirmą planą savo bendraamžius menininkus, bet kartais nevengia ir pamokyti „pasenusius“ vyresniuosius. Ar nesijauti sutrikęs tokioje situacijoje, kai ankstesnės hierarchijos aktyviai žlunga, bet dar sunku nuspėti, kokios bus naujosios?

TD: Pastebiu, kad ateinantys nauji „lozunginiai“ rašytojai neatneša naujos kokybės, todėl nemanau, kad jie sukels kokį nors pokytį. Nejaučiu, kad galiu kažką šiuo atveju prarasti, tačiau kartu nejaučiu ir legitimacijos poreikio, man neatrodo, kad mane turėtų legitimuoti nauji jauni kritikai. Meno kritikos procesų neapsvarstau pakankamai gerai, kad jausčiau pokyčius. Kalbant apie paminėtą „paprastesnį“ rašymą, ir vėl galvoju apie nišos užpildymą. Edukacijos, kuri padėtų visuomenei suprasti meną, trūkumas priverčia kalbėti apie jį ne tik paprastai, bet kartais net ir primityviai. Taip tarsi užpildomos mokyklinio arba universitetinio išsilavinimo spragos. Tačiau tai daroma kokybiškesnio, kompetentingo kalbėjimo apie meną sąskaita. Tą nykstantį kitą kalbėjimo lygmenį aš matau kaip problemą.

„Sutrumpinta šio pokalbio versija bus publikuojama Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos leidžiamame kataloge „Sodų 4“. 2016–2019.

Tomo Daukšos paroda „No limit“ projektų erdvėje „Sodų 4“, 2018. Lauryno Skeisgielos nuotrauka

Tomo Daukšos paroda „No limit“ projektų erdvėje „Sodų 4“, 2018. Lauryno Skeisgielos nuotrauka

Tomas Daukša, The Portal, 2019. Lauryno Skeisgielos nuotrauka