.

Paroda „Antanas Martinaitis ir Arvydas Martinaitis. Tapyba" VDA galerijoje „Akademija“

Birželio 21 d., 17 val. VDA galerijoje „Akademija” (Pilies g. 44, Vilnius) atidaroma tapybos paroda „Antanas Martinaitis ir Arvydas Martinaitis. Tapyba”.

Gana seniai kilo mintis aptarti ne vienos dailininkų dinastijos atskirų kūrėjų kūrybinio kelio ypatybes, raiškos specifiką, bendrumus bei skirtumus. Su kolegomis esame ir diskutavę tais klausimais, tiesa, kažkokių bendrų nuostatų, vienijančių nuomones, gilesnių įžvalgų tada nepavyko padaryti. Tad klausimas man vis dar lieka atviras, todėl kilo mintis pabandyti parodyti dviejų tapytojų darbus vienoje erdvėje ir leisti vėl laisvai apsvarstyti šį fenomeną ne tik man, bet ir galerijos lankytojams.

Tapytojo Antano Martinaičio (1939-1986) paveikslus mėgau kone nuo vaikystės, dažnai pavartydavau tada išleistą labai kukliu formatu jo kūrybos katalogą, džiaugdavausi, gavusi galimybę pamatyti vieną ar kitą darbą gyvai, muziejuje ar tapybos parodose, nes man labai svarbu būdavo iš arti matyti jo drobių paviršių tekstūras bei faktūras, sluoksnius, kurie, guldami ant drobės paviršiaus, sukuria tarsi kažkokį virpėjimą ir mirgėjimo iliuziją.

Mano bendraamžio Arvydo kūrybą taip pat seku daugiau kaip dvidešimt metų, ir jo paveiksluose randu man įdomių temų, formų ir nemenką vidinį temperamentą, kuris gana drąsiai reiškiasi ir tapybos darbuose.

Esu dėkinga Arvydui, kad jis nepabūgo tokio gana provokatyvaus pasiūlymo ir sutiko organizuoti jau seniai išėjusio, tėvo darbus ir savo naujus bei naujausius kūrinius. Dėkinga esu ir Antano Martinaičio šeimai, kad leido eksponuoti jo palikimą ir mums seniai Vilniuje nemačiusiems tų darbų suteikė unikalią galimybę vėl juos išvysti arba pamatyti pirmą kartą, nes jauniausioji karta, net studijuojanti tapybą, tikrai nėra su šiuo puikiu menininku, tapytoju ir poetu gerai susipažinusi.

Antano Martinaičio valiūkiški, bet labai liūdnų ir mąslių akių arlekinai, pajacai,kitos gan fantasmogorinės figūros, jų kompozicijos, liudijo jo požiūrį į to laikotarpio būtį, vidines abejones, ironiją pramaišiui su sarkazmu. Darbams  būdingas ir lyrizmas su tragizmo atspalviais, personažai tarsi iš tragikomiškų pasakojimų, – tam tikra metaforiška to laikotarpio refleksija, kai daug ką galima buvo „liudyti” tik Ezopo kalba.

Arvydo tuo tarpu kūrybos niekas nevaržo, jokie aplinkos ir režiminiai nuostatai, jis kuria kartais ironiškus, kartais ir sarkastiškus, erotizmą spinduliuojančius spalvinius „siautulius”.

Paroda – bandymas komparatyvistiškai paanalizuoti dviejų brandžių menininkų: Antano Martinaičio ir jo sūnaus, Arvydo Martinaičio kūrybos paraleles, bendrystes bei skirtumus. Tai – gana sudėtingas uždavinys, bet į eksponatų gretinimą galima pažvelgti gana kūrybiškai ir pabandyti atsakyti į daug universalių dailėtyros kryptyje kylančių klausimų, tokių kaip: neišvengiamos vyresnės kartos kūrėjų įtakos buvimas jaunesnei kartai, tiek ir jos galimas nebuvimas, prigimtinio temperamento, prigimtinės spalvinės juslės buvimas, sociumo įtaka skirtingų kartų kūrėjams, kūrėjams, kuriuos sieja artimas giminystės ryšys, to sociumo, aplinkos, net santvarkos įtaka pasirinkimams, tematikai, vidinių nuostatų raiškai bei sklaidai.

Klasikinis lyginamasis metodas šiuo atveju tikrai gali padėti atsakyti į daugel klausimų, bet tuo pačiu ir iškelti aibę neatsakytinų klausimų bei naujų hipotezių.

Seniai nematyti Vilniuje Antano Martinaičio tapybos darbai tarsi „vidinio monologo” arba dialogo būdu „kalbėsis” su vidutinės kartos tapytojo Arvydo Martinaičio dabarties sukurtais darbais, bandant surasti tuos „įsivaizduojamus” dešimt skirtumų ir dešimt panašumų…

Parodos kuratorė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė

Paroda veiks: 2023 06 21 – 07 14 d.