Jono Arčikausko paroda „Titulinė raidė. Miegamojo raidynas“ AP galerijoje

Nuo kovo 4 dienos AP galerijoje atidaroma dailininko ir scenografo Jono Arčikausko koliažų paroda „Titulinė raidė. Miegamojo raidynas“. Atidarymo renginys – kovo 7 d., 19 val. Jono Arčikausko naujoje parodoje žmogaus anatomija įtraukiama į platesnus nei kūnas kontekstus

žodžiai
jau
pasi
baigė

tik
rai
dės

l
i
k
o

Galų
gale

viskas tik
raidės

ant
balto
popierio,

kaip
sapne.

– Jonas Mekas, Žodžiai ir raidės.

Autoriaus kuriamuose pasakojimuose išnyra lotyniškojo raidyno simboliai, tarsi užmirštos civilizacijos palikti piliastrai – kadaise klestėjusios kultūros nuosėdos. Dailininko koliažiniuose kūriniuose raidės tampa esminiais personažais, siužeto veikėjais bei aliuzinėmis dievybėmis, o žmogus ir jo kūnas tampa išraiškos priemonėmis.

Jono Arčikausko kūrinys

Visų pradžių užuomazgos slypi raidyne

Pasak J. Arčikausko, titulinė raidė – tai koncentracijos momentas. Bet kokio pasakojimo eigoje, prieš pasineriant į naratyvinius labirintus, žmogus susiduria su pirmąja raide. Senovės egiptiečiai akcentuodavo teksto pradžią raudona ochra, viduramžių tekstai buvo dekoruojami lombardiškomis titulinėmis raidėmis, o technologinės pažangos amžiuje užtenka paspausti „Caps Lock“ klavišą ir raidė išdygsta meta–erdvėje. J. Arčikausko kūriniai provokuoja užmesti žvilgsnį atgal ir ieškoti momentų ne tik istorijos tėkmėje, bet ir asmeninio gyvenimo eigoje, kur įvyko atotrūkis tarp raidyno ir žmogaus, tarp įvykių ir pasekmių.

Aptariant kūrinių atsiradimo aplinkybes, autorius patikino, kad jis paprasčiausiai „prisiminė, kad reikia atsiminti abėcėlę“. Ši seniai išrastų simbolių sistema kuria žmogaus komunikacinius įrankius, ką mes priimame kaip savaime suprantamą dalyką. Dirbtinio intelekto amžiuje,  kylanti grėsmė raštingumui bei patikimos informacijos prieinamumui skatina pažvelgti į J. Arčikausko koliažus kaip į artėjančios apokalipsės pranašystes, raginančias prabusti iš skaitmeninio sapno.

Grafinių formų muzikalumas

Koliažinės kompozicijos – tai siurrealistiniai pasauliai, iškylantys ne iš žmogaus pasąmonės, tačiau iš pačio raidyno. Erdvėje pasipilančios formos ir siužetai imituoja raidžių struktūras bei aliuzijas. J. Arčikauskas dėlioja koliažo detales kaip kompozitorius, su reikalingais pasikartojimais, pauzėmis, ritmu, tempu bei improvizacijomis. Kompozicijos žaismingos, tačiau struktūruotos ir sistemiškos. Kuriamuose raidžių pasauliuose dominuoja griežtos linijos, pasikartojantys žmogaus kūno ir jo dalių vaizdiniai, raštuotos formos ir penklinę primentanti sluoksniuota, horizontali kompozicija.

Jono Arčikausko kūrinys

Koliažo technikos subtilybės

Menininkas susidomėjo koliažo technika kurdamas scenografiją Violetos Palčinskaitės baletui pagal J. M. Barrie pasaką „Piteris Penas“ (2005 m.). Palaipsniui koliažo motyvas atsirado ir kitų projektų scenos bei kostiumų eskizuose.

J. Arčikausko kūrybinis procesas prasideda kruopščia atranka – jis nuolat renka koliažo elementus iš populiariosios spaudos leidinių, žurnalų bei laikraščių. Kūrėjas sulygina savo koliažo medžiagų rinkinį su herbariumu, kupinu įvairių rūšių, spalvų ir formų karpinių. Komponavimo procesas vyksta vėliau – rinkdamas detales, menininkas iš anksto nežino, kur jos atsidurs, todėl kompozicija formuojasi palaipsniui, intuityviai derinant atrastus fragmentus. Kūrinių kontekstuose atsidūrusios iškarpos įgyja ne tik naujas idėjines plotmes, bet ir tam tikrą sistemiškumą kūrinių visumoje. Žmogaus kūno dalių karpiniai komponuojami į stambesnes figuratyvines grandis – raidžių ir žodžių sistemų atspindžius. J. Arčikausko koliažai yra fantazijos persmelktos vizualinės aranžuotės, kuriose žmogui pažįstami elementai įgyja aliuzines reikšmes.

Žmogaus kūnas kaip komunikacinė priemonė

Dažniausias dėmuo koliažuose – žmogaus kūnas. Menininkas interpretuoja apnuogintą kūną kaip nuoširdumo paskatą, nesufabrikuotą materiją. Kūno erotika nėra slepiama ar išryškinama, tačiau perteikiama su žaisminga reklamine potekste, patrauklia vizualų vartotojui. Žmogaus anatomija J. Arčikausko koliažuose sistematizuojama ir įtraukiama į platesnį kontekstą, aprėpiantį istorines, politines, tautines ir socialines realijas. Kiekviena kūno dalis gali atspindėti žmogiškosios būties poliariškumą, pastovią grumtį tarp moralinės dorovės ir nuodėmės. Ranka – tai pagalbos ženklas ir karo įrankis, lūpos – moteriškumo simbolis ir propagandos priemonė… J. Arčikauskas paverčia nuogą kūną į universalų komunikacijos įrankį, taip interpretuodamas mums pažįstamą raidyną.

Paroda AP galerijoje bus eksponuojama kovo 4-30 dienomis. Atidarymo renginys – kovo 7 d. 19 val.

Teksto autorė – Karolina Kupstaitė