Priartėti prie kičo, bet juo netapti. Pokalbis su Svajone ir Pauliumi Stanikais

Svajonės ir Pauliaus Stanikų kūryba yra provokuojanti, kontroversiška bei išskirtinai estetiška. Stanikų vizualiniuose pasakojimuose naudojamos įvairios išraiškos technikos, artimos aukštajai kultūrai. Visgi, ne tik estetiniai ir teminiai elementais svarbūs dueto kūryboje – jų karjeroje itin svarbų vaidmenį vaidina Prancūzija. Kūrėjai čia gyvena jau kelis dešimtmečius, o jų darbai pristatomi tokiose prestižinėse meno erdvėse kaip Pompidu centras. Lietuvos kultūros sezono metu jie sukūrė dvi parodas: „Les Origines“ ir „Le Souffle Coupé“, kurias kuruoja Julija Palmeirao. Spalio mėnesį su menininkais susitikome Lietuvos ambasadoje Paryžiuje aptarti jų naujausių darbų ir parodų.

Ar galėtumėte daugiau papasakoti apie savo parodos „Les Origines“ kūrybinį procesą? Kaip tai vystėsi vertinant Lietuvos kultūros sezono kontekstą?

Svajonė: Paroda – tyrinėjimas, ką reiškia „lietuviškumas“. Kūryboje tokiai temai niekada
neskyrėme daug dėmesio, bet šį kartą nusprendėme pabandyti. Taigi, kas iš tikrųjų yra Lietuva? Akivaizdu, šiame projekte Lietuva ir Prancūzija susipynė. Visgi, kas jas sieja? Mums tai – Milašius. Jis Lietuvai jautė ir priklausymą, ir svetimumą, nes beveik joje negyveno, tačiau turėjo idealizuotą įvaizdį, suformuotą vaikystėje. Panašiai kaip jis, mes ne vienerius metus esame išvykę, bet niekad nenutraukėme ryšių su Lietuva.

Paulius: Galima sakyti, matome Lietuvą iš užsienio, o atstumo ir ryšio jausmas įkvėpė tyrinėti tokį santykį per meną – užfiksuoti unikalią erdvę tarp buvimo čia ir buvimo ten. Todėl Milašius ir pasirodė tinkamas pasirinkimas. Mūsų nedomino vien jo darbų iliustracijos; norėjome patyrinėti jį kaip asmenybę, buvimą tarp dviejų šalių. Galvodami apie jo vaidmenį, ne tik kaip rašytojo, bet ir kaip ambasadoriaus, supratome, kad ambasados ​​aplinka yra ideali. Pamažu ėmė suktis ir vystytis idėjos: tėvynės, svetimų kraštų, ryšių, išsiskyrimų, ilgesio ir besikeičiančios tikrovės tarp to, kas yra ir ko nėra, temos. Tai tapo daugiasluoksniu ir sudėtingu ryšiu, todėl parodoje nepristatome konkrečios „temos“; tai niekada nebūna paprasta ar klišė. Juk viskas susilieja – šiaurė, pietūs, rytai, vakarai; skurdas ir turtas; aristokratiškas ir paprastas. Pavadinimas ,,Les Origines“ („Kilmės“) turi daug reikšmių: kelionė iš vienos vietos į kitą, iš vienos psichikos būsenos į kitą, stebint supratimo pokyčius laikui bėgant. Paroda yra ne naratyvinė, linijinė, o simboliškai turtinga. Ji nepasakoja istorijos, o sukelia plūduriavimo tarp objektų pojūtį, kiekvienas kūrinys stovi toks, koks yra, bet kažkaip susijęs su kitais, pakibęs erdvėje tarp atminties ir vaizduotės.

Vietos – Lietuvos ambasados ​​Paryžiuje – pasirinkimas yra gana simboliškas. Pats pastatas, kurio istorija siejama su tokiais asmenimis kaip Ernestas Chaussonas, Maurice’as Denisas ir Odilonas Redonas, turi gilius kultūrinius ryšius. Kaip buvo pasirinkta aplinka ir kokią įtaką tai daro jūsų darbui šioje parodoje?

Paulius ir Svajonė: Maždaug prieš dvejus metus, po to, kai Lietuva ir Prancūzija pasirašė partnerystės sutartį, atvykome su pasiūlymu pradėti didelį projektą. Jautėme, kad tam tikra prasme kartu su savo giliomis lietuviškomis šaknimis nešame ir „prancūzišką dvasią“, nes tikrai priklausome abiem kultūroms. Mūsų pradinė vizija buvo sukurti ką nors tikrai įspūdingo – drąsią instaliaciją milžiniškoje erdvėje. Tačiau dėl tam tikrų pokyčių galiausiai nusprendėme pasirinkti ambasadą ir sukurti „namą name“ – laikiną struktūrą, atspindinčią mūsų paveldą ir evoliuciją, kitaip tariant ,,kilmes“. Šis požiūris leido supinti sena ir nauja, suformuojant tiltą tarp mūsų kultūrų. Į projektą įtraukėme net ambasados salės freskas, kiekvieną iš jų atsargiai apšviesdami. Kiekviena detalė, ypač apšvietimas, apgalvota kruopščiai, siekiant pabrėžti tęstinumo ir transformacijos pojūtį.

Visgi, ambasada nėra parodų salė, taigi, kaip pavyko iš esmės rekonstruoti ambasados erdvę šiai parodai? Kokius architektūrinius akcentus bandėte ,,ištraukti“?

Paulius: Visų pirma, ambasados pastato stilius nėra mūsų mėgstamiausias dėl jame esančios pseudo lipdybos, savotiško pseudoklasicizmo, kuris su mumis tikrai nerezonuoja, bet sąmoningai jį įtraukėme. Įėję į salę, pastebėsite, kad visus langus užtemdėme plėvelėmis. Nejudinamus baldus pavertėme skulptūriniais elementais, o spintos paskutinėje salėje tapo instaliacijos dalimi. Mes uždengėme veidrodžius, kad sukurtume atspindžius, naudodami viską, ko negalėjome pašalinti, kaip instaliacijos dalį.

Svajonė: Visgi, kad ir kur eitume, kad ir ką bedarytume, mūsų sukurta erdvės transformacija nustebina žmones. Sakyčiau, tai mūsų kūrybos bruožas. Mes įpratę transformuoti erdves, kurias daugelis iš pradžių atmes kaip netinkamas. Mėgstame jas pertvarkyti, lipdyti ir dėti viską taip, kaip mums tinka. Taip pat ir ambasadoje, net jei kalbame apie architektūrinius elementus – lipdinius, veidrodžius, atspindžius. Visa vieta tampa patirtimi nuo pat įėjimo, kur net ambasados vėliavą, sulankstytą pagal protokolą, įdėjome į sarkofagą, kad ją pagerbtume ir apeliuotume į lietuvišką tapatybę. Šiuolaikiniame mene tokie elementai kaip šis, nacionaliniai simboliai, retai įtraukiami. Tai sudėtinga, beveik rizikinga, tarsi galėtų lengvai nukrypti į kičą.

Svajonė: Bet taip yra mene – reikia nebijoti sakyti tiesiai. Kartais įsigilini į ką nors, ir tai niekur neveda. Daugelis menininkų pasirenka neaiškų stilių, beveik apsimeta, kad nesupranta savo kūrybos, todėl kitiems lieka spėlioti. Galbūt taip elgiasi tyčia, o gal tiesiog klaidinga. Bet mums norisi pasakyti: „Štai čia“. Taip tiesmukiškai ne visada lengvai. Tiesą sakant, kalbėti aiškiai gali būti sudėtingiau, nei eiti aplink. Bet mums patinka toks tiesmukiškumas, net jei jis priartėja prie kičo.

Paulius: Dažnai sakome: „Aukščiausias menas yra priartėti prie kičo juo netampant“. Tai principas, kuriuo kuriame. Pažvelkite į Warhol’ą, Bacon’ą – jie suprato, ką reiškia gyventi ties tokia riba, pakankamai arti, kad rizikuotų prarasti save ir niekada per toli nenueitų. Čia gimsta geriausias darbas, būtent ant to kraštelio. Taip pat žinome savo trūkumus – techninius apribojimus, suvaržymus, kurių negalėjome įveikti. To mes ir siekėme, net jei ne visada pavykdavo idealiai, matome tą trumpalaikį tobulumo momentą. Ir toliau stengiamės, tikėdamiesi, kad vieną dieną pasieksime. Jei laikas bus mūsų pusėje, galbūt kada nors tai padarysime.

Jūsų paroda mezga šiuolaikinį dialogą su Lietuvos istorine atmintimi prancūziškame, Paryžiaus kontekste. Jau kalbėjome, kad Prancūzijoje praleistas laikas darė įtaką požiūrio skirtumams. Tad norisi paklausti, kaip jūsų instaliacijose ir visoje parodoje vystosi šis praeities, dabarties ir ateities santykio diskursas?

Svajonė: Žvelgiant iš kultūros perspektyvos, tai stebina – kartais prancūzai priima tam tikrus sprendimus, kuriuos sunku suprasti. Jų įgimtas jautrumas ir kultūros pojūtis mus stebina. Dažnai sakau, kad taip gali būti dėl prancūziško dangaus. Man atrodo, kad gamta formuoja tautos estetinį jausmą, ypač tai, kaip žmonės suvokia spalvas. Prancūzijos dangus yra unikalus, jie turi nepaprastą šviesos ir saulės kokybę, paletę; jų natūralus grožis nenuginčijamas. Lietuvoje grožį, žinoma, atpažįstame, bet, pavyzdžiui, mūsų dangus yra žemiau, ypač rudenį, kai spalvos susipjauna. Mes neturime tokios idealios, susiliejančios natūralios paletės, kokią turi jie. Vis dėlto, kiekviena tauta turi savo gamtą ir kiekviena turi savo grožį. Net ir Šiaurėje, kur viskas balta, ar Lietuvoje gamta siūlo paaiškinimą tautos estetiniams pasirinkimams. Pavyzdžiui, Suomijos peizažai, nors ir ne tokie dramatiški, daro įtaką jų architektūrai.

Paulius: Be to, būdami Prancūzijoje, išmokome neįtikėtinai daug – ne apie meną, bet apie kažką gilesnio, galbūt įsišaknijusio senovės Romos palikime. Šios patirtys tiek daug pridėjo prie to, ką žinome ir vertiname, net ir šalia mūsų lietuviško paveldo. Bet, žinote, meno negalima tiesiog išmokti. Menas – tavo kraujyje; tai kodas, su kuriuo gimstame…

Asiremiant į visą kultūrinę patirtį, ar galima sakyti, kad parodos temas gvildenate konkrečiai iš lietuviškos perspektyvos, ar siekiate peržengti tautinę tapatybę, pereidami į universalumą?

Paulius ir Svajonė: Meno kalba yra universali, ji peržengia sienas. Nesvarbu, ar tai prancūzas, lietuvis ar kita tautybė, esmė išlieka ta pati. Menas semiasi iš vidaus, greičiausiai todėl, kad atsiskiria nuo visko, bet tuo pat metu viską sugeria. Ši visko ir nieko sąveika virsta kažkuo prasmingu. Tai judėjimas link tikslo, kuris lieka nepasiektas, kur visko ir nieko sąvokos sudaro aukščiausią kategoriją.

Kokį vaidmenį parodoje atlieka provokacija? Ar jums svarbu mesti iššūkį publikai, tiesiogiai jiems rodyti į ženklus?

Paulius ir Svajonė: Ateina žiūrovas, o mes iš karto raginame: „Na, pažiūrėkit būtent čia!“ Mes susiduriame su žmonėmis ir pasiūlome jiems susitikimą tarp aukšto ir žemo. Pavyzdžiui, vieniems fortepijonas simbolizuoja „klasę“, bet taip pat gali atrodyti tarsi kičinis, pretenzingas ar buržuaziškas. Įdomu, kaip kas nors, nepažįstantis kultūros, gali pamatyti pianiną kaip šventą objektą, ką nors panašaus į altorių. Kodėl taip? Jiems tai reiškia savotišką dvasingumą, net jei jis atrodo šiek tiek išgalvotas. Tai sugrąžina mus prie aukšto ir žemo meno dichotomijos. Aukštasis menas dažnai turi žemųjų elementų, o žemasis gali turėti stebėtinų prasmės gylių. Tai ištrina ribas tarp to, kas tikrai aukšta, ir to, kas tikrai žema, todėl mums kyla klausimų, kas iš tiesų vertinga. Ką mes laikome „gerai“, o kas yra „geriau“? Tačiau tarp šio sudėtingumo yra ironijos užuomina. Kaip sakoma, geriausias menas dažnai yra toks, kuris priverčia juoktis, kol supranti, kad po paviršiumi slypi kažkas giliau, kažkas, kas sukelia liūdesį. Galite pastebėti, kad iš ko nors besijuokdami pajuntate, kad jus užlieja liūdesio banga, ir atvirkščiai. Su šia humoro ir tiesos sąveika dažnai kovojame ne tik šioje parodoje, bet ir per visą savo kūrybą. Mes nuolat naršome šiuose jausmuose, ir nors mūsų įrankiai – mūsų išraiškos priemonės – yra aiškūs, jie taip pat formuoja, kaip mes suvokiame pasaulį. Net tada, kai naudojamės šiomis priemonėmis, esame jų paveikti, pagauti sudėtingo prasmės ir emocijų šokio.

Jau ilgai gyvenate Paryžiuje, ar miestą matote kaip erdvę meniniam dialogui, ypač kalbant apie lietuvišką tapatybę?

Svajonė: Tikiu, kad tai, ką mes čia turime, – savotišką dialogą, universalią meno kalbą, tai yra kažkas, ką galima paaiškinti be vertėjo. Parodoje yra ne tik nuorodų į folklorinius elementus ar nacionalinius simbolius; kalbama apie ryšio pajutimą įvairiais įrankiais ir ženklais, galbūt net per skirtingus konkrečių muzikos elementų garsus. Šie subtilūs niuansai yra svarbūs.

Paulius: Žinote, kaip būna su tokiais kaip Milašius. Jis gyveno Prancūzijoje ir ten ėjo Lietuvos ambasadoriaus pareigas, tačiau, vaikystėje išvykęs, į Lietuvą nebegrįžo. Nors ir gimęs Lietuvoje, negrįžo atgal, parodydamas gilią meilę tėvynei. Tam tikra prasme mes patys galime susisieti su ta patirtimi. Tačiau yra mūsų, kaip lietuvių, tapatybės aspektai, kurie ir toliau mus formuoja. Paimkime, pavyzdžiui, mergelės, kuri, būdama svetimoje žemėje, ilgisi tėvo, motinos ir gimtojo krašto, įvaizdį. Jos sąlyginiai nostalgijos jausmai rezonuoja su daugeliu istorijos elementų. Per tokią kalbą iš tikrųjų galime priartėti prie patirčių. Tai, kaip pristatome savo meną – vizualiai ir garsiškai, leidžia pajusti Lietuvos „kilmių“ esmę. Nors nemanau, kad reikia viską versti į prancūzų kalbą, manau, kad tai gali padėti kitiems suvokti mūsų kultūros dvasią ir tai, ką mes reprezentuojame.