Audio žurnalas
. PDF
2023    02    07

Pokalbis su Martynu Kazimierėnu

Viltė Visockaitė

Martynas Kazimierėnas (g. 1982 m., Lietuva) yra dizaineris, dizaino studijos March meno vadovas. Studijavo dizainą Vilniaus dailės akademijoje, vėliau tęsė studijas Eindhoveno dizaino akademijoje Nyderlanduose. Funkcionalumas, medžiagiškumas, technologijos, šviesa, nuotaika ir patyrimas – svarbiausi pokalbio su Martynu raktažodžiai.

Viltė Visockaitė: Nuo ko prasideda dizaino objekto kūrimas? Kas atsiranda pirmiau – turinys ar forma? Kaip atsirenki tinkamas medžiagas dizaino objektui?

Martynas Kazimierėnas: Pradedu nuo idėjų. Man labiau artimas daikto kaip scenarijaus, strategijos kūrimo principas nei intuityvus sprendimai, kuriuos sunku paaiškinti. Domiuosi technologijomis, kurios vystosi dabar, medžiagomis, kurios galėtų atspindėti šiandieną. Formą nulemia konceptas. Koks ir kodėl tas konceptas – labiausiai dominanti kūrybos dalis.

Viltė: 2012 m. įkūrei dizaino studiją March, kuri susilaukė nemažai dėmesio Lietuvoje ir užsienyje. Kuo šis darbas skiriasi nuo tavo individualios dizaino praktikos? Ar tenka ieškoti kompromisų ir daugiau galvoti apie pirkėją?  

Martynas: Daiktams, kuriais bus prekiaujama parduotuvėse, keliama daug ir aiškių kriterijų, juos privaloma atitikti. Pavyzdžiui, paprasti gamybos procesai, nedidelė savikaina, mažos investicijos, daiktas turi atitikti trendams. Svarbu, kad atrodytų nematytas, bet ir nebūtų pernelyg naujas, kad jo neišsigąstų konservatyvus vartotojas. Ir svarbiausia – kad jis būtų geresnis už kitą. Galbūt skamba kaip nelengvas rebusas, bet dirbti pakankamai paprasta, nes reikalavimai aiškūs.

Asmeninėje praktikoje kriterijų ar taisyklių beveik nėra. Veikia labai daug scenarijų. Darydamas savo pirmą daiktą, kalbėjausi su galerijos direktore, kažkaip mėginau paklausti, kokio daikto jiems reikia, o ji pasimetė, nelabai suprato klausimo : ) .

Viltė: Kasdienio sąmyšio estetika – pagalvojau žiūrėdama į kelis tavo darbus (ar tai būtų laidų raizgalas „Personal Sunset 2.0“, ar pašto siuntos informacija „Shipping Shade“, ar suglamžyta medžiaga „Table Cloth“).

Martynas: Kiekviename šviestuve yra paslėpta laidų raizgalynė, pašto pakuotės – nukentėjusios kelionėse, staltiesės prieš lyginimą – nelygintos. Šie daiktai nėra kitokie, tiesiog nesistengia atrodyti geresni, nei yra iš tiesų. Dažnai ir pats noriu kažko iš jų pasimokyti.

Personal Sunset 2.0. Fot. petrulaitis.lt

Shipping Shade. Fot. petrulaitis.lt

Viltė: Papasakok daugiau apie nelegalumo migloje tarpstantį vieną tavo kūrinį. Kokiame kontekste jis buvo sukurtas? Užsakovas tikriausiai negali būti atskleistas.

Martynas: Užsakovo nepažįstu, bet žinau, kas jį gali žinoti. Projekto ėmiausi, nes samanė visada buvo pilstoma į neaiškias taras, stiklainius ar plastikines talpas, diskredituojančias jos aukštą kokybę ir gadinančias vartojimo patirtį. Beveik visa informacija, kuri paprastai būna ant gėrimų pakuočių, šiuo atveju negalėjo būti atskleista. Buvo šansas padaryti stipriai lakonišką ir konkretų dizainą.

Beje, edition 2023 išpilstytas į antrinio panaudojimo, anksčiau pavogtus butelius. Čia tokia ultra žiedinė ekonomika – antrinis panaudojimas, kuris prasideda dar prieš parduodant prekę.

0.7. Fot. petrulaitis.lt

Viltė: Pastaruoju metu kaip šviesų dailininkas prisidedi ir prie kitų meninių projektų įgyvendinimo. Dirbai prie Jurgio Paškevičiaus parodos „Kintanti srovė“ (2021) Šiuolaikinio meno centre, Antano Lučiūno performanso „Saulėtekis“ (2022) Baltojo tilto riedlenčių parke Vilniuje ir Lietuvos paviljono, atstovaujamo Roberto Narkaus projekto „Gut Feeling“ (2022) Venecijos meno bienalėje. Nuo ko atsispiri galvodamas apie šviesą tokiose projektuose? Kaip ji keičia / kuria meno kūrinio, erdvės patyrimą?

Martynas: Jei dirbama su atlikėju – šviesa yra svarbi performanso dalis. Tai galingas įrankis, todėl darbas – jautrus, svarbu ne tik kaip parodyti atlikėją ar atskleisti kūrinį, bet ir tureti omeny, kur tai yra rodoma, kas yra žiūrovas.

Jei dirbama su erdve, tuomet darbas labiau panašus į post-produkciją. Erdvę galima atskleisti arba užmaskuot ar modifikuoti į kitą, kurti jausmą, dėlioti akcentus. Arba tiesiog rūpintis, kad eksponuojami darbai atrodytų geriau. Kartais žiūrovas šviesos sprendimų net nepastebės, bet tai turės įtakos bendram vaizdui.

Bet kokiu atveju svarbu įsijausti į darbą ir suprasti menininką, su kuriuo dirbi.

Jurgio Paškevičiaus paroda „Kintanti srovė“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius. Fot. Andrius Matvejenka

Antano Lučiūno performansas „Saulėtekis“, Baltojo tilto riedlenčių parkas, Vilnius

Antano Lučiūno performansas „Saulėtekis“, Baltojo tilto riedlenčių parkas, Vilnius

Roberto Narkaus projektas „Gut Feeling“, Venecijos meno bienalė

SIlvanos pasirodymas, Roberto Narkaus projektas „Gut Feeling“, Venecijos meno bienalė

Viltė: Kaip / Ar ši praktika persidengia su dizaino kūrimu? Nes šviesa svarbi ir tavo dizaino objektuose, tokiuose kaip „Personal Sunset 1.0“, „Personal Sunset 2.0“ ar šviestuvas ant RadioVilnius stogo. Beje, kaip jis ten atsidūrė?

Martynas: Mano gaminamų šviestuvų išvaizda man yra mažiau svarbi nei jų skleidžiamos šviesos charakteris ir nuotaika, kurią jie sukuria. Praktika renginiuose man leidžia susipažinti su galimybėmis. Dažnai eksperimentai su erdvėmis nukeliauja į sprendimus daiktams ir atvirkščiai.

RadioVilnius įsikūręs mažame kioskelyje ir daro didelę įtaką Vilniaus muzikos kultūrai, todėl norėjosi jį paryškinti. Pastatėme už kioską didesnę anteną ir ant jos įrengėme lėtai mirksintį šviestuvą. Tokį, kokiu, vadovaujantis civilinės aviacijos taisyklėmis, reikėtų žymėti aukštesnes nei 45 m radijo antenas.

RadioVilnius

Viltė: Koks tavo santykis su laiku – praeitimi, dabartimi ir ateitimi? Pavyzdžiui, kūrinyje „Blow“ (2021) kaip atspirties tašką pasirinkai jau beveik išnykusį palubės ventiliatorių. Ar tai tam tikra nostalgija?

Martynas: Tikrai taip. Vystantis technologijoms, dažnai prarandame gražius dalykus. Tai yra mano mėginimas grąžinti beveik išnykusį objektą dekonstruojant jį, paliekant tik emociškai paveikias jo dalis.

Dirbdamas su šiuo projektu suvokiau, kaip judesys tinka mūsų gyvenimo erdvėms, kurios dažnai panašios į su išlaikymu padarytas nuotraukas.