• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
.
2021    06    25

„Pokalbiai su kolekcininkais“. Daiva Lialytė: įsitikinau – meno paslaptis egzistuoja

Karolina Tomkevičiūtė

„Lewben Art Foundation“ (LAF) ir Artnews.lt pradeda ciklą „Pokalbiai su kolekcininkais“. „Lewben Art Foundation“ savąją kolekciją augina jau beveik dešimt metų ir 2022 m. rudenį planuoja atidaryti meno centrą Bernardinų g. 6-12, Vilniuje. Šiuo projektu kartu su menotyrininke Karolina Tomkevičiūte ir fotomenininku Visvaldu Morkevičiumi LAF nori supažindinti Jus su kolekcininkais ir papasakoti apie jų patirtis. Projektas pristatys žmones, kuriuos sieja aistra menui. Vieni jų – meno kolekcininkai, mecenatai, o kiti – išskirtinių kultūrinių patirčių medžiotojai. Šiame straipsnių cikle kalbėsime apie tai, kaip gimsta meno kolekcijos, kokių netikėtų istorijų nutinka ir kokia naudą bei vertę kuria domėjimasis menu. Vienų pašnekovų sukauptoms kolekcijoms jau prireikė muziejų, o kiti meno kūriniuose įprasmina asmenines patirtis. Šių žmonių istorijos – tai įkvėpimas ir edukacija visiems tiems, kurie svarsto įsigyti meno kūrinių. Kartu šie pasakojimai – ir puiki galimybė meną patirti kitaip.

Pirmoje šių pokalbių ciklo dalyje kalbiname meno mylėtoją, kolekcininkę, komunikacijos ekspertę ir „Integrity PR“ vadovę Daivą Lialytę. Ji dalijasi savo patirtimis, atradimais ir istorijomis, kurias padovanojo menas. Kolekcininkė sako, kad jau seniai suprato, jog savo kasdienybėje nenori tuščių sienų, o kultūra būtina kaip oras.

Daiva, studijavote aktorystę, vėliau atsidūrėte versle. Tai labai kontrastingi gyvenimo posūkiai. Įdomu, kokia buvo Jūsų kolekcijos pradžia, kada pajutote, kad menas traukia?

Viskas prasidėjo dar studijuojant aktorystę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tais laikais vadintoje konservatorija. Mokėmės visų disciplinų: nuo literatūros iki dailės. Turėjome labai griežtą dailės istorijos dėstytoją D.Malcienę, ji ir panardino mus į šią discipliną. To egzamino labiausiai bijodavome: būdavo, ji atsineša kalną albumų, parodo reprodukciją su paslėptu pavadinimu, ir turi viską apie ją surašyti. Martyno Mažvydo bibliotekoje vartydama albumus praleidau labai daug laiko.

Kitas svarbus momentas tas, kad mes labai bendravome su Vilniaus dailės akademijos studentais. Menininkas Evaldas Jansas iki šiol man sako, kad esame kursiokai. Nors taip nebuvo, bet, matyt, toks jausmas sklandė ore. Man patiko, kad buvome taip susimaišę – net nesuprasi, „dailioškė“ ar „aktorinis“. Pavyzdžiui, mūsų kursas pristatydavo dizainerės Vidos Simanavičiūtės kolekcijas. Simbiozė buvo labai didelė ir unikali, jei dabar to nėra, gaila. Jau vėliau, pradėjus kurti verslą mano klasiokas, verslininkas Artūras Štaudė, kuris buvo baigęs Vilniaus dailės akademiją, į biurą atnešė pasaugoti savo paveikslus. Vienas jo darbas iki šiol yra mūsų biure.

Lidia Vitkovskaya. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

O gal prisimenate pirmąjį kūrinį?

Prieš 20 metų atsirado pirmieji kolekcijos kūriniai, o prieš 15 metų biurui įsigijome Vidmanto Jusionio tapybos. Atsimenu, pamačiau ir pagalvojau, kad man reikia visų jo kūrinių! Klaidinga taip manyti – reikia numatyti, kad skonis keisis, kad sienų nebus begalė. Žinoma, jei žmonės perka tokias kolekcijas, kurias laikys saugyklose ir steigs muziejus ar rengs parodas, tada suprantama, bet aš tokios ambicijos neturiu. Rinktis kūrinius sau svarbu sąmoningai – ar tikrai reikia vieno menininko trijų darbų tuo pačiu metu. Gal tas menininkas po kelerių metų vėl kažką įdomaus sukurs. Supratimas ateina su praktika arba mokantis iš savo ar kitų patirties.

Sakote, kad kolekcininko skonis keičiasi, o jei sienų nedaug, tenka galvoti, ką daryti, kad į kolekciją atkeliautų naujų darbų. Ką darote su tais darbais, kuriems emocijos ar sentimentai jau išblėso?

Jie keliauja į sandėlį arba padovanoju. Manau, tai natūrali eiga, kai kūriniai atranda naujus šeimininkus. O ateityje būtų galima padaryti mini aukcioną ir lėšas paaukoti. Biure kūrinių rotacija irgi vyksta. Per metus biuro kolekcija pasipildo vienu dviem naujais kūriniais, todėl suprantama, kad jiems reikia naujos vietos. Kaip įmonė, įsigydami meno kūrinių norime ir paremti kūrėjus, ir savo komandai sukelti naujų estetinių potyrių, nes menas darbo aplinkoje tikrai stimuliuoja.

Visvaldo Morkevičiaus nuotr.

Renkantis meno kūrinį Jums svarbu (pa)žinoti autorių? O gal, atvirkščiai, nenorite gilintis į jų asmenybes ir kūrybos užkulisius?

Noriu vertinti tik pagal meno kūrinius. Būna, kad sužinau kokių liūdnų menininko gyvenimo faktų. Tuomet perimu tas emocijas, nes su labai empatiškas žmogus, taigi man nereikia pažinoti menininko artimai. Smagu susipažinti su autoriumi, pasilabinti kokiame parodos atidaryme arba sekti vienam kitą socialiniuose tinkluose. Bičiuliautis nenoriu, kad ir kūrėjai negautų nerašytų pažadų, kad galbūt aš pirksiu daugiau. Tokiu atveju taptum įkaitu.

Menininkas pirkėjui taip pat neprivalo rodyti draugiškumo – gal tas žmogus jam visai nepatinka ir jų vertybės nesutampa? Aš nesirenku pagal asmenį, aiškintis, ką baigė ar kokie apdovanojimai, jau rimtų meno investuotojų darbas. Man daug svarbiau emocija, ryšys su kūriniu. Pavyzdžiui, apleki visą mugę „ArtVilnius“ ir prikimba keli, tada vis grįžti pažiūrėti ir jau žinai, ką pirksi.

Rūta Vadlugaitė. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Ar Jums svarbi kūrinio istorija, ar buvo taip, kad ji atbaidė įsigyti darbą?

Menas neturi būti paaiškinamas. Žmonės sudeda daug skirtingų prasmių, tai įrodymas, kad egzistuoja toks dalykas, kaip meno paslaptis. Kiekvienam tas pats darbas gali suveikti skirtingai. Dar taip nebuvo, kad kūrinio istorija pakeistų mano apsiprendimą. Kartais specialiai neskaitau ir nesidomiu.

Dabar, žiūrėdama į Rodiono Petrovo kūrinį „Visuomenės nuomonės“, kuriame nutapytas garsusis „vamzdis“ (Vlado Urbanavičiaus skulptūra „Krantinės arka“, – red. past.), galvoju, ar jis pasakojo šio darbo istoriją, bet gerai pamenu, kad drobė mane iškart prajuokino ir nustebino. Esu „vamzdžio“ gynėja ir tiek daug diskusijų apie jį dalyvavusi, kad supratau – „Visuomenės nuomonės“ turi būti pas mane. Beje, ir darbo pavadinimas artimas mūsų agentūros veiklai. Puikiai žinome, ką reiškia visuomenės nuomonė ir kaip kartais sunku ją pakeisti. Taip ir su meno kūriniais – pirkėjas ir autorius gali matyti skirtingus dalykus.

Renkantis kūrinį man svarbu spalvos. Nejaučiu didelių sentimentų sovietmečio lietuvių tapybai, kad ir kokia ji gera. Ten jaučiu sunkumą, prislėgtumą, ten spalva dažnai nejauki ir turinti tamsumo. Gal jaunesniems žmonėms tai egzotika ir sugrįžimas, bet aš to nebenoriu, nes gyvenau tada. Todėl labai džiaugiuosi naujų menininkų karta – ji labai skiriasi, nes tas pačias sunkias temas reflektuoja kitaip.

Kalbantis sunku nepaminėti pandemijos. Daugelis per šį laiką iš naujo atrado kultūrines patirtis. Ar per karantiną pasikeitė Jūsų santykis su menu?

Jei būtų bent viena laisva siena, tikrai būčiau pirkusi naujų darbų. Vis dėlto šį kartą investavau į augalus. Vienas kambarys virto beveik botanikos sodu. Bet neįsivaizduoju, koks tas laikas būtų, jei manęs nesuptų meno kūriniai. Pažiūrėdavau į ryškų Jurgio Tarabildos darbą ir gera pasidarydavo.

Jurgis Tarabilda. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Jūsų meno kolekcija išdalyta per namų ir biuro erdves, bet, kaip suprantu, į ją žvelgiate kaip į visumą. Apibūdinkite ją trimis žodžiais?

Spalva, emocija, kibirkštis – ateini ir nušvinta akys.

O jei netikėtai reikėtų išsikraustyti į kitą šalį, kurį vienintelį darbą pasiimtumėte kartu?

Vieną? Tikiuosi, realybėje nebus tokios situacijos. Namuose turiu labai mažą ir man brangų Lino Lago kūrinuką. Jį tikrai galėčiau pasiimti ir dar tilptų kažkas. Gal Jurgio Tarabildos drobė, kurioje atsiveria netikėta optinė iliuzija.

Šiek tiek paspėliokime apie ateitį. Kaip manote, kas laukia meno rinkos? Šiomis dienomis garsiai kalbame apie meno skaitmeninimą ar NFT. Kaip keisis jaunosios kartos santykis su menu? Jie vis dažniau nemėgsta prisirišti prie daiktų. O gal toks reiškinys, kaip kolekcionavimas, bus suprantamas daugiau per patirčių kolekcionavimą?

Turėtų išlikti dvi kryptys. Esate teisi, kad jaunimas kitaip žiūri į meną ir kolekcionavimą. Tą matau iš savo dukrų. Joms nebūtinai patinka mano kolekcija. Girdėjau, kad per karantiną jaunoji karta pirko visai daug meno darbų. Jie labiau linksta į popartą – gal jis lengviau perskaitomas, kai dar neturi didelės patirties ir skonis tik formuojasi. Pandemija parodė, kad namai svarbu, net namai nuomojami. Gal ateityje atsiras kažkokia nauja meno nuomos forma – lanksti ir tai kartai aktuali, nes bus labai daug nomadų, neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos, o jei ir turinčių – nenorinčių apsikrauti.

Šiuolaikiniam jaunimui labai svarbu lengvumas. Bet jei dėl šios kartos meno rinkoje prasidės štilis, ją užpildys mano ir jaunesnė karta, taip pat labai aktyviai ateinanti į meno rinką, ja besidominti ir perkanti. Jų gyvenimo būdas stabilesnis, jie turi namus, šeimas, verslus ir gyvena sėsliau, todėl buvimas namuose ir namų estetika tampa labai svarbi.

Daiva Lialytė. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Pasidalijote keletu patarimų, ką svarbu žinoti perkant kūrinius. Ką dar pasakytumėte žmonėms, nedrįstantiems pirkti arba jau kažką įsigijusiems ir nebežinantiems, kas toliau?

Taip, pirmas minėtas patarimas – neskubėti pirkti vieną po kito. Žinau, pagauna azartas, bet pauzės būtinos. Siūlyčiau pradėti ne nuo pirkimo, o nuo paskaitų, nes pandemija suteikė tiek daug galimybių mokytis. Tuomet vartykite meno albumus, eikite į privačias galerijas, juk ten apsilankymas nemokamas ir tai puiki edukacija.

Jei nedrąsu atverti galerijų duris (žinau, kad taip dažnai būna), pradėkite nuo meno mugės „ArtVilnius“. Ten tokia didelė koncentracija autorių, galerijų ir įvairių meno projektų bei paskaitų. Pamatysite, kokie kūriniai jus užkabina, o tada liks pagalvoti apie finansines galimybes. Jei neturite daug laiko ir norite neprašauti, galima pasitelkti meno konsultantus ar visada mielai patariančius galerininkus.

Kartais tereikia drąsos ir pradėti nuo mažų dalykų, pavyzdžiui, fotografijos arba kokio jauno menininko nedidelio kūrinio. Vilniaus dailės akademijos studentai periodiškai skelbia, kur parduoda savo kūrinus, o dabar atsidarė ir studentų darbų pop-up parduotuvė. Įdomu, kad pirkti jaunų menininkų kūrinius yra tam tikra loterija: nežinia, kaip pasisuks jo karjera, gal po kelerių metų jis laimės kokį prestižinį apdovanojimą. Todėl kartais galima investuoti ne į vakarienę ar naktinį klubą, o į meno kūrinį.

O pabaigoje pasidalykite trimis rekomendacijomis, nesvarbu, ar tai knyga, ar menininkas, ar patirtis.

Hayden Herrera „FRIDA: Fridos Kahlo biografija“

„Netflix“ filmas apie meno padirbinius „Made You Look: A True Story About Fake Art“

Venecijos bienalė

Iliustracija viršuje: Daiva Lialytė. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba.