Per kūrinius aš kažką sužinau, bet per mane jie atsiranda. Pokalbis su Beatriče Mockevičiūte

Vasaros pabaigoje Aleknaičių kaime pristatyta menininkės Beatričės Mockevičiūtės iš vietinio dolomito sukurta kelių dalių skulptūra „Baidyklė“. Kūrinys yra Aleknaičių kultūros ir edukacijos erdvės (Akee), kuri siekia skatinti su užmiesčio teritorijomis susijusių temų ir įvaizdžių aktualizavimą ir apmąstymą šiuolaikinėje kultūroje, iniciatyvos dalis. Šia proga projekto kuratorė Asta Vaičiulytė kalbasi su Beatriče Mockevičiūte apie baidykles ir kūrybą.

Asta Vaičiulytė: Nemažai mąsčiau apie erdvės svarbą tavo kūryboje. Anksčiau esi sakiusi, kad dažnas tavo kūrinys eksponuoja erdvę, kurioje jis yra, ir taip pats tampa įrankiu. Ar savo kūrinius vis dar matai taip pat?

Beatričė Mockevičiūtė: Nuo tada, kai pradėjau taip galvoti apie savo kūrinius, nutekėjo nemažai laiko, bet šiandien šios minties turbūt neatsisakyčiau. Tam tikros terpės ir aplinkybės man iš tiesų svarbios kaip patyrimo ir suvokimo sąlyga. Su tuo susijęs kūrinių kaip stebėjimo įrankių suvokimas ir kūrinių autonomiškumas, nes būdami autonomiški jie pradeda savarankiškai megzti ryšius su ta vieta, kurioje jie yra, arba kurti jos atspindžius. Kūrinio ir erdvės dialogas leidžia ir man tapti stebėtoja. Man svarbu, kad santykyje su kūriniu ir aš pati, ir kitas užimtume stebinčiojo poziciją. Labai dažnai atsitraukiu nesąmoningai. Atrodo, įvyksta kažkokia cheminė reakcija. Kai apie ką nors intensyviai galvoju ir persisotinu, tada įvyksta detoksikacija, aš atsitraukiu, nutraukiu visus ryšius su tuo dalyku ir tik vėliau susiduriu su iš šio proceso atsiradusiu kūriniu kaip tam tikru įrankiu.

A. V.: Jei nesukurtum kūrinio, gal ko nors ir nesužinotum, nepamatytum? Galbūt tik per kūrybą gali kai kuriuos dalykus išsiaiškinti?

B. M.: Gal tai priklausomybė, organiškas menininko būvis, tam tikras ratas: be kūrinio aš nesu aš, be manęs kūrinys nėra kūrinys. Beje, pastaruoju metu ne kartą galvojau apie panašias jungtis – kas ir kaip apskritai ką nors nulemia. Pavyzdžiui, kai kūriau Aleknaičių baidyklę ir pradėjau domėtis netoliese esančiu dolomito karjeru, atsivėrė įvairios geologinės žinios ir mano nežinojimas, kurio spragas reikėjo užpildyti. Viskas labai gražiai susisiejo, nes tuo metu aš savo malonumui domėjausi miesto urbanistika, o ji gali būti nulemta vandenviečių ir vandens tėkmės. Gatvės dažnai tiesiamos ten, kur kadaise buvo upės vaga, nes taip tiesiog patogiau, tos vietos jau tarsi paruoštos kloti akmenis ar lieti asfaltą. Žavu, kad kadaise tekėjusi upė nulemia miesto tėkmę, automobilių ar žmonių judėjimą. Būtent lietuviško dolomito uolienos dažniausiai naudojamos tiesti keliams, ant kurių vėliau vėl kaupiasi lietaus balos. Taip pat ir karjeruose išnaudojus dolomito išteklius susidaro vandenvietės. Ir taip mano galvoje susidarė schema, leidusi apžvelgti žmogaus santykį su žeme, su visa jos raida, ir tai, kad mes priklausomi vieni nuo kitų. Per kūrinius aš kažką sužinau, bet per mane jie atsiranda.

A. V.: Kas dažniausiai tampa tavo kūrybine medžiaga? Man atrodo, tavo kūryba glaudžiai susijusi su miestu, jo aplinka, ritmu, sluoksniais, plyšiais, jai būdinga tarsi šiuolaikinio miesto archeologija, įsižiūrėjimas. Be abejo, tai natūralu, nes tu gyveni mieste.

B. M.: Žinai, manau, kur yra žmogus, ten po truputėlį kuriasi miestas.

A. V.: Arba kaimas, gyvenvietė.

B. M.: Bet kaimas arba gyvenvietė visada turi galimybę plėstis, augti. Nemėgstu priešpriešos tarp miesto ir gamtos, tarp miesto ir kaimo. Tarkime, miestas, kuriame aš užaugau ir gyvenu, kito miesto atžvilgiu galėtų pasirodyti miestelis. Vilnius nėra didelis, jame gausu gaivališkų, visai ne miesto peizažą kuriančių salų. O su mano kūryba jį tikriausiai sieja kasdienybė, gal net nieko neveikimas. Nes jame dažnai seki savo arba kažkieno kito pėdsakais, stebi kitus. Man atrodo, kad žmonės vieni kitiems labai įdomūs savo fizine ir verbaline raiška. Miestas žavus tuo, kad jame tiek daug pėdsakų, – kartais paliktų sąmoningai, o kartais dėl chaotiškų aplinkybių, komiškų arba tragiškų. Kartais manau, kad esu intravertė ir kad galėčiau būti be žmonių, bet kūrinių be žmonių tikriausiai nesukurčiau.

A. V.: Nors tavo kūriniuose žmonių, bent jau akivaizdžiai, nėra.

B. M.: Nėra, bet kūriniui atsirasti žmonių vis tiek reikia, kad suprastum, kaip yra jiems atsitraukus, be jų.

A. V.: Arba jų nereikia, kad suprastum, kaip yra su jais?

B. M.: Taip, mes negalėtume grožėtis dykumomis, jeigu nežinotume, kas yra visiškai užpildyta teritorija. Man atrodo, kontrastas labai svarbu, todėl jis svarbus ir mano kūriniuose.

A. V.: Esi sakiusi, kad tavo kūryba vyksta nepertraukiamai, kad nuolat stebi ir galvoji. Kai kurie tavo projektai tęstiniai, vienas tokių – „Asukas“, vis įgyjantis naują pavidalą kitoje medžiagoje. O kas dažniausiai patraukia tavo dėmesį šiame nuolatinio stebėjimo procese?

B. M.: Tam tikros periferijos, trumpi miražai, kartais nulemti tikrovės, o kartais mano pačios netobulumo, neapdairumo. Neapčiuopiami, nepraktiški dalykai. Kiek save atsimenu, keliu klausimą, nuo ko viskas prasidėjo. Ir man augant šis klausimas veda prie vis kitokių prielaidų ir atsakymų. Man patinka galvoti ir žinoti, kad viskam reikalinga terpė, tuštuma, tarpai, iš pirmo žvilgsnio nenaudingi dalykai. Kūrybą ir meną aš taip pat dažnai matau kaip tam tikras terpes. Gali niekas jomis nesidomėti ir niekam jos nerūpėti, bet, kažkuria prasme, kitų dalykų be jų irgi nebūtų. Kartais tai gali būti visiškas menkniekis.

A. V.: Kaip kokia žarnyno bakterija, be kurios žarnynas nebūtų toks atsparus arba apskritai sutriktų?

B. M.: Taip. Šiuolaikybėje labai daug racionalumo, viskam ieškome įvardijimų, bandome suvokti, kaip kas veikia, tarsi kokybės ženklas iškeltas produktyvumas slegia. Bet kiek per visą evoliuciją turėjo išnykti gyvybės formų, kad mes galėtume būti… Mane šios mintys dažnai atpalaiduoja. Ir dabar daug apie tai galvoju. Mane taip pat veikia informacinė terpė, ramybės neduoda etiniai klausimai, kaip žmogus turėtų elgtis globalaus atšilimo ar dabartinių geopolitinių įvykių kontekste, kai jis kasdien tiek daug girdi apie neteisybę žmogiškumo atžvilgiu. Aplink nemažai įtampų, jos veikia ir kūrybos lauką, kūryboje neišvengiamai imu ieškoti asmeninių įžvalgų ir iškrovos formų.

A. V.: Užsiminiau apie erdvės reikšmę tavo kūryboje, tačiau tavo kūriniuose, atrodo, svarbi ne tik erdvė, bet ir laikas. Kalbi apie geologinį laiką ir žmogaus vietą pasaulyje, ilgoje evoliucijoje, bet drauge ir apie kasdienybės stebėjimą. Ir čia, rodos, susikuria labai graži jungtis – savo darbuose net į labai paprastą kasdienybės reiškinį ar objektą neretai pasižiūri tarsi pirmą kartą, iš šono, galbūt net iš kito laiko… Manau, daugelis mūsų gyvenime patiriame tokių akimirkų, tik gal neįvardijame jų žodžiais – tai tie momentai, kai tarsi leidi dalykams tiesiog pratekėti per tave, kai kažką išvysti be jokio lūkesčio, interpretavimo, kaip vyksmą prieš tavo akis. Ir tavo darbai, manau, primena šią patirtį. Šis atpažinimo momentas gali būti džiaugsmo, kurį teikia santykis su kūriniu, dalis. Panašią patirtį galima išgyventi per pokalbį, kai kažkas, galbūt kitais žodžiais, įvardija tai, ką nujautei, bet neturėjai žodžių tam įvardyti. Ir šis patvirtinimas, žodinis ar per kūrinį, kartais suteikia nusiraminimą. Gal tai ir yra tavo minimas susietumo patyrimas?

B. M.: Tavo mintis man labai artima. Gal tikrai tai susitikimas viename laike? Pasaulis yra polilaikiškas. Laiko problemą sprendžia filosofai, menininkai, mokslininkai, tačiau ją spręsdami jie dažnai nesusitinka tame pačiame laike. O kūrinys gal kartais yra galimybė mums bent trumpai pasimatyti? Toks pokalbis gali vykti tarp dviejų žmonių arba tai gali būti vidinis dialogas su savimi.

A. V.: Grįžkime prie baidyklės skulptūros. Miestą tavo kūryboje prisiminiau dar ir todėl, kad Aleknaičiams sukurta skulptūra yra pirmas tavo darbas, įgyvendintas ne miesto kontekste. Kaip tau sekėsi dirbti užmiestyje ir turint konkrečią temą – baidyklę, kuri irgi nėra miesto vaizdinys?

B. M.: Mieste paprastai esi pertekliuje ir stengiesi po truputėlį skaidrinti tam tikrus momentus, kažką paryškinti. O čia, atvirkščiai, esi labai skaidrioje ir drauge chaotiškoje gamtinėje aplinkoje, kurią bandai prisijaukinti ir kultūrinti. Nes ji nėra visiška plynė – čia yra bendruomenė, gyvenvietė, kaimas. Man labai gražūs „Akee“ teritorijoje esantys asmeniški ženklai. Erdvė, kurioje atsirado skulptūra, jau yra paženklinta asmeninių santykių – vienur senelis[1] augina bites, kitur paprastai statomas automobilis. Kai kurios erdvės yra pereinamos arba matomos iš tų vietų, kurias ką tik paminėjau. Man patiko esami erdviniai santykiai ir tai, kad skulptūrų atsiradimas šioje teritorijoje tapo tarsi lankomų vietų žymėjimu žemėlapyje.

A. V.: Šios skulptūros – tai akmenyje išskaptuoti žmonių kūnų pėdsakai. Įdomu, kad tavo sukurta baidyklė tapo, kaip esi sakiusi, paminklu baidyklei. O galbūt pjedestalu baidyklei?

B. M.: Gal net labiau pjedestalu. O paminklas – nebent komiškajai baidyklės temai.

A. V.: Reaguodama į pasiūlytą baidyklės temą, man atrodo, pasirinkai subtiliai taiklią ir labai įdomią prieigą: baidyklės – tai šioje teritorijoje būnantys žmonės, kurie ją ir saugo. „Akee“ erdvė kol kas gyvenama tik vasarą, tada ji atgyja dėl žmonių, kurie čia apsistoja. Jie juda po teritoriją, kažką veikia, palieka savo pėdsakų. Kartą, baidyklės projektui jau prasidėjus, būdama Aleknaičiuose pagalvojau, kad nuolat negyvenamoje teritorijoje saugu, kai joje yra žmonių, ir kad patys žmonės yra tie ženklai, – kaip ir baidyklė yra ženklas, – jog mes esame čia. Tavo kūrinys tarsi įamžino konkrečių žmonių paliktus pėdsakus. Šiuose išskaptuotuose pėdsakuose galima įsikurti arba juos pasimatuoti – įsėsti į skulptūras, jas liesti ir kitaip naudoti. Jos taip pat fiksuoja vietas, kur žmonės leidžia laiką, pavyzdžiui, saulėlydžio stebėjimo vietą. Kitų skulptūrų vieta parinkta taip, kad jos padėtų geriau žymėti teritoriją.

B. M.: Man tai buvo stiprus argumentas rinktis pėdsakų motyvą. Kurdama baidyklę galvojau apie tai, kad šios skulptūros yra tam tikri ženklai, paliekami tokiems patiems kaip mes, t. y. gyvybės formoms, kurios gali ateiti, atsirasti šioje teritorijoje. Ir žavu, kad, pavyzdžiui, dolomito luitai, kurie ten nugulė, yra pilni tokių korėtų sandarų, ertmių, nors jie sunkūs ir vos pakeliami. Dolomitas siejamas su devono periodu, prasidėjusiu prieš daugiau nei 400 milijonus metų. Tuo metu vyko nuostabių dalykų. Iš vandens į sausumą lipo žuvys – atsirado amfibijos. Ir kai pagalvoji, kad šiuose luituose galimai yra tų amfibijų pėdsakų ir mes tuos pėdsakus galime perskaityti iš likusių ertmių, iš tuštumų medžiagoje…

A. V.: Taigi iš paliktų pėdsakų…

B. M.: Taip… Ir aš pradėjau tarsi simuliuoti, palikdama toje pačioje medžiagoje mūsų pėdsakus. Ši medžiaga – tai žmogaus iš žemės gelmių į paviršių iškelta uoliena. Tai darydami mes ardome istorinį žemės sluoksnį, po truputėlį naikiname pėdsakus, paliktus tuo periodu gyvenusių žuvų, moliuskų ar kitų gyvybės formų. Tačiau ir mano elgesys su tais akmenimis panašus – aš palikau juose mūsų pėdsaką, iš tikrųjų labai laikiną. Vanduo ar žmogus gali suskaldyti šį akmens luitą, ir man patinka galvoti, kad toks grubus, sunkus objektas gali ištirpti šitoje žemėje ir tarsi vėl sugrįžti į gilesnius jos sluoksnius. Pėdsakų sekimas, teritorijų žymėjimas, vienas kito baidymas kai kada gali būti naudingas, nes taip galbūt išsaugoma daržovė ar gyvybė. Bet, žvelgiant iš toliau, tai nuolatinis nykimo ir atsiradimo procesas.

A. V.: Gražus ratas susidaro: nuo žmogaus dimensijos didesniu evoliucijos mastu ir įsižiūrėjimo į kasdienybę tavo kūriniuose, kuriuose tarsi išsineriama iš kasdienybės rutinos tinklo, iki baidyklės kaip pėdsako medžiagoje, kuri pati apima tiek daug laiko ir materijos sluoksnių. Beje, pirmą kartą kūrei skulptūrą iš akmens.

B. M.: Kartais tikrai esama kažkokio magnetizmo – dar praėjusių metų vasarą pajutau trauką akmeniui ir labiau smalsumo vedama bandžiau mokytis amato. O šiemet mane pakvietė Aleknaičiai, kurie stūkso ant dolomito klodų. Ši medžiaga man visada buvo įdomi. Akmuo mane traukė ir tuo, kad jis iš pažiūros labai pastovus, toks snaudžiantis ir menantis neatmenamus laikus, bet tuo pat metu jis gyvas, besikeičiantis, panašiai kaip ir mes. Gražus pavyzdys – devono laikotarpiu gyvenę amonitai, tokie galvakojai. Jų liekanos, paveiktos įvairių geologinių veiksnių, suformavo labai retą mineralą amolitą – vaivorykštės spalvų, šiek tiek perlamutrinį brangakmenį. Ir štai tas brangakmenis, kurį žmonija laiko prabangia medžiaga, yra suformuotas kažkokio galvakojo. Man patinka galvoti, kaip mes susiję su akmenimis ir gal patys kada nors nulemsime vienos ar kitos medžiagos atsiradimą.

A. V.: O tau svarbus tavo kūrinių sunykimo aspektas? Dauguma jų laikini – ar tai būtų videoprojekcija, ar knyga-trafaretas iš popieriaus, ar metalinės skulptūros, kurios susilieja su aplinka ir gali būti vėl perlydomos, ar šviesos kūrinys, kuris egzistuoja tik tam tikroje erdvėje tam tikru metu, ar galiausiai šitie akmenys, kurie gali vėl susmegti į žemę. Kažkuria prasme visi šie kūriniai įsilieja, susilieja su savo aplinka ir galiausiai sunyks. Tau įdomu apie tai galvoti?

B. M.: Labai. Man įdomu apie tai galvoti, nes tai labai egzistenciška ir jautru. Siečiau tai ir su savo pačios nykimu.

A. V.: Tavo kūriniai yra labai gražus paminklas minčiai apie laikinumą – jie čia tol, kol mes esame čia.

---

[1] Vytautas Vaitiekūnas, „Akee“ įkūrėjo Viliaus Vaitiekūno senelis.

Nuotraukos: Beatričė Mockevičiūtė, „Baidyklė“, Aleknaičių kultūros ir edukacijos erdvė (Akee), 2023. Fot. aut. Vilius Vaitiekūnas