Pažadus tesėti nebūtina
Rosana LukauskaitėGalbūt niekada anksčiau nesame taip intensyviai tyrinėję savo veidų, kaip pandemijos piko mėnesiais. Darbo susitikimai ir paskaitos persikėlė į virtualią erdvę, kur kiekvieno „Zoom“ skambučio metu akys nevalingai krypdavo į mažą langelį apatiniame dešiniajame kampe. Laikui bėgant pastebėjau, kad versija, kuri žvelgė į mane iš ekrano, tapo iškreipta ir keista – atrodė, kad tikrasis „aš“ ir internetinė manęs imitacija pradėjo elgtis skirtingai, beveik įgijo savo autonomiją, tačiau šio fenomeno negalėjau tiksliai apibūdinti. Pasak tyrėjų, ilgai žiūrint į savo atspindį pritemdytoje šviesoje, gali atsirasti keistų veidų vaizdiniai. Šios haliucinacijos gali apimti artimųjų veidus, nepažįstamus žmones, deformuotus bruožus ar net groteskiškas figūras. Iki spalio 6-osios Nacionalinėje dailės galerijoje veikianti Rūtės Merk paroda „Pažadai“ suteikia puikią progą apmąstyti panašius jausmus ir patirtis. Paroda kviečia giliau pažvelgti į skaitmeninės ir fizinės tikrovės susikirtimo taškus, analizuoti, kaip skaitmeninė estetika veikia mūsų suvokimą ir savimonę, tyrinėti mūsų tapatybės perėjimus tarp realybės ir virtualumo.
Šiuolaikinio meno laukas nuolat ieško būdų, kaip įprasminti mūsų laikų technologinius ir kultūrinius pokyčius. Rūtės Merk paroda „Pažadai“ yra puikus pavyzdys, kaip tradicinės tapybos priemonės gali būti pritaikytos šiuolaikiniams skaitmeniniams ir socialiniams diskursams. R. Merk kūriniai, pasitelkiantys portreto ir natiurmorto žanrus, tyrinėja kūniškumo sampratos transformacijas skaitmeninėje eroje, atverdami naujas refleksijų ir interpretacijų galimybes. Menininkės darbai pirmiausia intriguoja gebėjimu sintezuoti fizinį ir virtualų pasaulius į vientisą vizualinę patirtį. Jos portretai, sudėlioti iš skaitmeninių fragmentų, primena šiuolaikinės mitologijos kūrinius, kur tradiciniai herojai ir dievai užleidžia vietą popkultūros simboliams ir skaitmeninės kultūros archetipams. Tai primena, kad mūsų kolektyvinė vaizduotė formuojama ne tiek literatūros ar istorijos, kiek interneto ir socialinės medijos. Šie portretai yra ne tik vizualiai patrauklūs, bet ir semantiškai turtingi. Jie kviečia apmąstyti tapatybės, autentiškumo ir reprezentacijos klausimus pasaulyje, kur fizinės ir skaitmeninės tapatybės nuolat susilieja ir kinta. Kiekvienas menininkės portretas yra lyg skaitmeninis palimpsestas, sluoksnis po sluoksnio atskleidžiantis mūsų laikų socialinius ir technologinius naratyvus.
Natiurmortai parodoje „Pažadai“ taip pat peržengia tradicines šio žanro ribas. Čia mes matome ne tik klasikinio meno elementus, bet ir šiuolaikinės vartojimo kultūros refleksijas. Didžiuliai latės puodeliai, tobulai atrodantys dirbtiniai vaisiai ir makarunai tampa simboliais, atspindinčiais mūsų laikų ekonominius ir ekologinius prieštaravimus. Šie objektai, tapę globalios kultūros ikonomis, taip pat kelia klausimus apie autentiškumą ir natūralumo praradimą technologijų amžiuje. Tačiau kokie dirbtini šie objektai bebūtų, jie vis tiek padažnina gėrybių rinkėjų-medžiotojų palikuonių pulsą. Vis dėlto šie natiurmortai ne tik kritikuoja, bet ir tyrinėja grožio bei autentiškumo sąvokas. Kiekvienas vaizdinys parodoje primena apie žmogaus siekį kontroliuoti bei estetizuoti pasaulį pagal savo norus.
Lev Manovich knygoje „Naujosios medijos kalba“ („The Language of New Media“) išsamiai nagrinėja, kaip skaitmeninės technologijos transformuoja menines praktikas ir kultūrinę produkciją. Jo teiginiai apie tai, kaip skaitmeninės technologijos transformuoja meno praktiką, puikiai atsispindi R. Merk kūryboje, kur skaitmeninės ir fizinės realybės susijungia, sukurdamos hibridinius vaizdus. Tai leidžia meno kūriniams kalbėti nauja, mūsų laikams būdinga vizualine kalba, kurią Manovich vadina „naująja medijų estetika“. Manovičius pabrėžia, kad skaitmeninė kompozicija gali pasiekti nepaprastą informacijos tankį ir detalumą, kuris anksčiau buvo būdingas tik tam tikroms tapybos tradicijoms, pvz., olandų XVII a. tapybai. Rūtės Merk darbuose taip pat matome šį informacijos tankį, kur kiekvienas vaizdo elementas yra kruopščiai apdorotas ir integruotas į bendrą kompoziciją.
Naujųjų medijų objektai dažnai yra moduliniai ir kintantys – tai reiškia, kad jie gali egzistuoti įvairiose, potencialiai begalinėse versijose. Rūtės Merk darbai, įkvėpti skaitmeninės estetikos, puikiai iliustruoja šią idėją. Jos tapybos darbai yra kaip moduliai, kuriuos galima derinti ir keisti, panašiai kaip vaizdo žaidimų pasaulius, kurie nuolat atnaujinami ir pertvarkomi. Tai apima ne tik skaitmeninių vaizdų, bet ir visos kultūros perkodavimą pagal kompiuterio logiką. Šis moduliškumas atspindi skaitmeninio pasaulio nenutrūkstamą dinamiką ir kūrybinės evoliucijos galimybes. R. Merk kūryba neapsiriboja vien vizualinių elementų perkėlimu iš skaitmeninės terpės į fizinę ir atvirkščiai. Jos darbai perteikia gilesnę idėją apie kultūros perkodavimą pagal kompiuterio logiką, kur kūrybinis procesas tampa algoritminiu, o kiekvienas vaizdas – duomenų rinkiniu, kurį galima analizuoti, transformuoti ir interpretuoti.
Šiuolaikinės medijos dažnai vietoje linijinės laiko sekos teikia pirmenybę erdvinei navigacijai, kaip tai matome vaizdo žaidimuose ir interaktyviose programose. Rūtės Merk kūryboje portretai ir natiurmortai gali būti suprantami kaip dalys tokios erdvės, kurioje žiūrovas kviečiamas ne tik stebėti, bet ir mentaliai naršyti po skirtingus vaizdinius sluoksnius ir kontekstus, sukurtus skaitmeninės estetikos. Rūtės Merk parodoje „Pažadai“ galima apčiuopti ir susiliejimą su kino kalba, kuris matomas per tapybos darbų struktūrą, primenančią kino kadrus ar vaizdo žaidimų ekranus, taip sujungiant tradicinį meną su šiuolaikinėmis technologinėmis praktikomis ir amžina siužetų paieška.
Rūtės Merk darbai nagrinėja šiuolaikinius vaizdinės kalbos ir diskurso būdus laiko ir erdvės kontekste postinternetiniame pasaulyje. Juose jaučiama esminė tuštuma. Žmonės, kurie vaizduojami jos paveiksluose, ir žiūrovai, kurie juos stebi, yra tarsi dingę. Jie tampa matomi tik per savo nematomumą – atsispindėdami skaitmeniniame reprezentacijos veidrodyje. Tai atliepia mūsų amžiaus paradoksą: nors nuolat fiksuojame aplinkinius ir save, vis tiek jaučiame stiprų troškimą būti nematomi. Merk darbai subtiliai atskleidžia šią įtampą tarp viešumo ir privatumo, tarp buvimo ir nebuvimo. Jos kūriniai kelia klausimą, ar mūsų tapatybė iš tiesų egzistuoja už skaitmeninio ekrano ribų, ar esame tik atspindžiai, kuriuos formuoja socialinė medija ir virtualios sąsajos. Šiuolaikiniai žmonės svajoja pabėgti nuo savo pačių reprezentacijos. Mes bijome būti suvokti. Verčiau paskęstume fluorescencinės mača latės dugne, jei tai garantuotų mūsų galutinį neapčiuopiamumą.
Viename paveiksle Thalia, stovinti su valerijono žiedais rankoje, koketiškai rodo liežuvį. Ar ji ironizuoja mūsų neurotišką kasdienybę, ar mėgina sukomponuoti vaistinių žolelių kokteilį kofeino persisotinusiems nemigos kamuojamiems šiuolaikiniams asketams? Tapatybės paieškos ir emociniai svyravimai nepalengvėja net ir naudojant nuolaidos kodus iš nuomonės formuotojų arsenalo, pavyzdžiui, „ariadnės_siūlas2024“. Keliais procentais mažiau realistiška būtis vis tiek atrodo hiperreali. Susidūrus skaitmeninei iliuzijai ir fizinei tikrovei, atspindžiuose matome save tokius, kokie norime būti, ir tokius, kokie labiausiai bijome tapti.