Pavojinga Česlovo Lukensko būtis. Paroda „Laikas medyje“ Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje

Kultiniame devyniasdešimtųjų filme „Būti Džonu Malkovičiumi“ nenusisekęs lėlininkas atranda portalą į Džono Malkovičiaus sąmonę ir bando iš to pasipelnyti, pardavinėdamas bilietus, tarsi aktorius būtų tik pramogų parkas. Galima teigti, kad kiekviena meno paroda tam tikra prasme yra durys į menininko vidinį pasaulį, tačiau kai kurios įtraukia labiau nei kitos. Būtent tokia yra vieno iš Lietuvos neoavangardo pradininkų Česlovo Lukensko paroda „Laikas medyje“, šiuo metu eksponuojama Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje.

Tiek medžio medžiaga, tiek labiau apibendrintos pasakojimo struktūros yra formalūs ryšiai, jungiantys šią parodą. Tam tikra prasme mediena kaip terpė atrodo sąžiningesnis, skaidresnis būdas bendrauti su žiūrovais. Gali kilti klaidinga stereotipiška liaudies meno asociacija, trukdanti geriau suvokti šiuos meno kūrinius, tačiau labiau įsigilinus į jų prasmę, medžiagų ir idėjų kontrastas gali suteikti stebėtojui netikėto atradimo džiaugsmą. Menininkas gilinasi į kolektyvinės atminties mikrokosmosą, apimantį žmonijos kultūros ir gamtos biologinę istoriją, panašiai kaip tyrėjas, analizuojantis metinių medžio rievių saugomus duomenis. Malkų atvaizdai, „Niekio stendai“, pilni gausiai inkrustuotų paviršių, pilnų pjuvenų, medienos atliekų, šieno ir kitų augalų liekanų, kabo ant sienos tarsi Anselmo Kieferio įkvėpti veidrodžiai ant grindų esantiems „Dumblo stalčiams“. Pastarieji parodos metu sudaigina kviečius ir saulėgrąžas, dar kartą primindami apie nepalaužiamą gamtos vitališkumą.

Česlovo Lukensko videokūriniuose „Kvėpavimas“ ir „Kvėpavimas II“ greičiausiai labiau siekiama pavaizduoti egzistencinį, o ne fizinį dusulį, nors ir yra paryškintas abiejų klaustrofobinis aspektas. 1993 m. performanso vaizdo įrašas papildomas 2019 m. kūriniu, tokiu keistai pranašišku, turint omenyje, kaip pandemijos metas visomis prasmėmis vertė permąstyti kvėpavimą. Č. Lukenskas, taip mėgstantis semtis įkvėpimo iš mūsų kasdienybės, čia sugeba užfiksuoti absurdiškai agresyvų norą gyventi ir kone poetišką pasidavimą artėjančiai mirčiai. Perėjimas tarp šių dviejų etapų yra intriguojantis, tiekiantis papildomo metaforinio deguonies mūsų smegenims. Galbūt net nereikia išvysti trūkstamo kadro – verčiau suvokti ne tik oro, kuriuo kvėpuojame, materialumą, bet ir paties kūno ir gyvybės apčiuopiamumą. Galbūt Marselis Duchampas pasakė geriausiai: „Mano menas yra pats gyvenimas… kiekvienas įkvėpimas yra niekur neįrašytas kūrinys, kuris nėra nei vizualus, nei protu suvokiamas“.

Ciklą „Motografika, piešinių albumas“ sudaro piešiniai atlikti grafitu ant popieriaus, naudojant mechanines priemones (suktuką). Pasak menininko, šių kūrinių tikslas – ne ką nors atvaizduoti, ar perteikti, bet atspindėti sustingdytą laiką, praleistą piešiant. Nors tiesiogiai ir nemanipuliuodamas spiralėmis, menininkas vis tiek sukuria vaizdinių sistemą, tampančią savęs pačios vertinimo matu. Kitu atveju, dėl asociacijų su realiu pasauliu visada ieškančio proto įtakos, vis tiek bandytume suvokti šias autonomines grafito pynes kaip visumai priklausančius, bendrą naratyvą kuriančius dzenraizginius. Šiuokart prieš akis iškyla mikroskopiniai organizmai, lytinės ląstelės, kirminų ir gyvačių rentgeno nuotraukos. Tačiau turime išlikti ištikimi abstrakcijai. Asociacija ir abstrakcija veikia viena kitos įtakų šešėlyje. Dėl to abi yra vienodai suvaržytos praeinančio laiko. Piešinio spiralėms, kaip ir menininko laikui, riba arba suvaržymas gali būti kritiškai suaktyvintas kaip derybų zona. Šio proceso metu nenutrūkstamai kaitaliojasi skirtingos įtampos. Puikus visiškai naujos, neištirtos visatos vaizdas gali būti sugadintas impulso nupiešti ką nors atpažįstamo. Rezultatą sunku nuspėti ir lengva sugadinti. Impulsas arba jėga, kuri inicijuoja procesą, taip pat gali jį ir sunaikinti – kūryba gali tapti chaotiška, jei laiku nebus nuspręsta, kada sustoti ar pakeisti kryptį.

Gana retai pasitaiko, kad menininkas iš tikrųjų paliktų vietos publikos vaizduotei. Tai abipusės pagarbos ir pasitikėjimo gestas, kai suprantama, kad ne viską įmanoma ir būtina pavaizduoti. Yra dalykų, kuriuos geriau palikti ne iki galo pažiniais. Ciklas „Ikonos skirtos tapyti mintimis“ tai puikiai iliustruoja. Pramoniniu būdu apdorotos medienos atraižos pakabintos ant sienos kaip potencialios ikonos. Išorėje atsidūrę ąžuolo medžio vidiniai raštai gali veikti kaip nuorodos arba, priešingai – būti visiškai ištrinti, paneigti žiūrovų žvilgsnių. Tai primena subtilią ištrauką iš knygos „Alisa Stebuklų šalyje“, kai Alisa pareiškė, kad ant kelio nieko nematanti, o Karalius jai atsakė, kad tik galėtų pasvajoti apie tokį gerą regėjimą – „Kad nematyčiau Nieko! Ir dar iš tokio atstumo! Kai daugiausia, ką galiu, tai vos matyti realius žmones šioje šviesoje!“ Ir nors gana dažnai pasireiškiantis veidų pareidolijos fenomenas (veido bruožų įžiūrėjimo kasdieniniuose objektuose iliuzija) dažnai gali turėti religinių atspalvių, žmonės, atpažįstantys religinius vaizdus duryse, balduose ir kituose daiktuose dažniausiai patys yra tikintys, antraip jiems kiltų visiškai kitokios asociacijos. Taigi į Lukensko „Ikonas…“ galime žiūrėti kaip į bandymą perskaityti žiūrovų mintis.

Lukensko minimalistinė prieiga prie religinių vaizdinių tęsiasi jo cikle „Deguliai“, kur pagrindiniai pastarųjų amžių ideologiniai simboliai išbandomi „liepsnos testu“. Eksponuojami tarsi būtų įkvėpti Allano McCollumo estetikos, šie kūriniai be užuolankų kalba apie bet kokių kolektyvinių doktrinų prigimtinį pavojingumą. Detalios taisyklės ir instrukcijos, kaip sukurti funkcionuojančią tobulą visuomenę, beveik visada turi neigiamas pasekmes. Perėjimas nuo ženklų, kurie kažką reiškia, prie ženklų, paneigiančių tą reikšmę, žymi reikšmingą lūžio tašką. Finaliniame etape lieka tik ženklai, signalizuojantys visišką visos prasmės ištrynimą.

Galbūt net galima teigti, kad paroda „Laikas medyje“ yra savotiška reakcija į minimalizmo ir konceptualaus meno materialinės substancijos praradimą bei mažėjančią fiziškumo reikšmę skaitmeninės perkrovos amžiuje. Parodoje reflektuojamas visatos paslapčių tankis, mirties, atgimimo ir žmogaus vietos kosmose rebusai, taip pat naujausios baimės nejučiomis prarasti fizinį pasaulį ir vietoj jo rasti viliojančius virtualios realybės ar metavisatos miražus, nes kartais gali atrodyti, kad viskas anksčiau laiko sunaikinama, jog jau iš anksto pasiruoštume surogatų erai. Nuolat laviruodami ant individo/visuomenės, natūralaus/žmogaus sukurto ir iššifruojamo/neiššifruojamo ribos, Lukensko kūriniai nešališkai kvestionuoja Dievo/Logos vietą nihilistiškame pasaulyje. Lygiai taip pat, kaip esame pakviesti apsilankyti Česlovo Lukensko vidiniame pasaulyje, kas nors kitas bet kurią akimirką gali įsilaužti ir į mūsų mintis. Taigi būkime budrūs.

Česlovo Lukensko paroda „Laikas medyje“ Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veikia iki 2023 m. balandžio 2 d.

Fotografijos: Gintarė Grigėnaitė