Nejauki tyla. Pokalbis su jauna tapytoja Sonata Riepšaite

2018 m. rugpjūčio 31 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Giedrė Legotaitė

Buvimas kitokiu yra itin svarbu siekiant atsidurti meno žemėlapyje. Buvimas kitokiu kokybe, idėja, forma, paskirtimi. Taip, netgi buvimas kitokia paskirtimi gali būti žymę sukuriantis išskirtinumas. Pokalbis su jauna tapytoja Sonata Riepšaite – šiemet apsigynusia bakalauro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje (Kauno fakultete), pagal mainų programą studijas gilinusia Karališkojoje menų akademijoje Olandijoje, šalyje, kurioje taip pat ketina tęsti studijas po būsimos metų pertraukos, o šiuo metu ten įsikūrinėja.

Kaip apibūdintum savo kūrybą? Kuo tu kitokia?

Savo kūrybą apibūdinčiau kaip ramią, melancholišką, tiek procesu, tiek rezultatais. O mano kūrybos išskirtinumas, tikriausiai yra tai, kaip aš panaudoju pagrindinę medžiagą su kuria dirbu – anglį. Daug žmonių nustemba sužinoję, jog mano tapyti paveikslai, buvo atlikti daugiausia anglimi. Jau pats išsireiškimas „tapau anglimi“ – netikėtas.

Kai stebėjau VDA Kauno fakulteto tapybos katedros bakalauro darbų gynimą (2018 m. gegužė, „Meno parkas“, Kaunas), džiaugiausi, buvo įdomių dalykų ir tavo kurso draugų kūriniuose. Ir toje jaunų, besiformuojančių kūrėjų paletėj tu traukei išskirtiniu darbų stiprumu. Kaip tau atrodo, kas tas stiprumas? Kur jis slypi. Iš kur jis?

Visus studijų metus ieškojau priemonės ar kūrybos būdo, kuris labiausiai atskleistų mano sumanymus, matymą, pasaulėžiūrą ir kai 2017 metų rudenį iš naujo atradau anglį ir pradėjau su ja eksperimentuoti, supratau, kad radau tai, ko ieškojau. Vaizdiniai, kuriuos įsivaizduodavau pagaliau sutapo su tuo, ką išreikšdavau ant drobės. Pajutau dar didesnį norą kurti, atsirado nepaaiškinamas žinojimas kodėl tai darau. Tas žinojimas, matyt, ir yra stiprybė.

Kas pakito po studijų Hagoje? Kas tau ten buvo kitaip?

Apskritai, studijos užsienyje praplečia akiratį, susipažįsti su visiškai kitokiais mokymo(si) būdais. Studijuodama Hagoje turėjau daug laiko studijoje, pakeitus aplinką radau daugiau laisvės eksperimentuoti, beveik visiškai atsisakiau spalvos. Taip pat daug gilinomės į meno filosofiją, skaitėme M. Foucault, M. Duchamp, G. Agamben ir kitus tekstus – tai padėjo daugiau suprasti ne tik apie meną, bet ir apie savo kūrybą. Būtent šiuo laikotarpiu ir įvyko didžiausias pokytis mano kūryboje.

Ką supratai? Tarkim, kodėl nutarei atsisakyti (daugeliu atvejų) spalvos?

Savyje atradau daugiau drąsos priimti kūrybinius sprendimus, kuriems galbūt nepritariama, kurie yra kvestionuojami ar nenaudotini. Pradėdama savo kaip tapytojos kelią, jaučiau, jog turiu tapyti naudojant visas galiojančias taisykles –  kompozicijos, spalvos ir pan., bet su patirtimi suvokiau, kad galiu to ir atsisakyti, kad tai nėra būtinybė. Supratau, kad galiu tapyti visaip, jog taisyklių nėra. O spalvos atsisakymas – tai ieškojimų ir eksperimentavimo rezultatas ar greičiau viena iš stotelių. Manau, kad ateityje tikrai naudosiu jos daugiau, tačiau dabar norisi būtent taip. Daugiau anglies.

Sonata Riepšaitė, Tolimas artumas, 2018. Menininkės ir galerijos Meno parkas nuosavybė

Tavo kūriniuose – urbanistiniai elementai, interjero fragmentai. Jie tylūs. Arba ne – juose spengianti tyla. Ką pasakoja tavo darbai (ar – ką tu jais pasakoji)?

Mano bakalaurinio darbo pavadinimas yra “Tolimas artumas”, ten pasakoju apie išgyvenamą atsiskyrimą, atitolimą, apie nebuvimą kartu su artimais žmonėmis, vietos kartu neišgyvenimą. Tai tikriausiai ir sukelia tą tylos ar tuštumos jausmą. Dabar, pabaigus studijas, mano kūrybos tema kardinaliai nepasikeitė, manau, kaip ir kiekvienam menininkui temos keičiasi priklausomai nuo patirčių, aplinkos kurioje esama.

Meno kūriniui – muzikos, teatro, skulptūros, fotografijos – būti tuo meno kūriniu, reiškia būti gebančiam sukelti suvokėjui emocinį poveikį. Raiškų. Dažnai, tai atlieka kokiomis nors priemonėmis sukeliamas netikėtumo įspūdis: tai galėtų būti netikėto „grožio“ įspūdis (jei tai meno istorijos atžvilgiu – ankstesni laikai), netikėta situacija ar pan. Kaip manai, kas tavo kūriniuose tai sukelia?

Galbūt iš pirmo žvilgsnio tas netikėtumas yra spalvos nebuvimas ar ribotumas. Įsižiūrėjus į paveikslą – ir pats motyvas, kuriuo dažnai tampa urbanistiniai elementai, interjero fragmentai, pripildyti tyla, kuri kartais net kiek baugina. Mano paveikslai neapkrauti objektais, išvalyti, paviršiai lygūs. Visa tai ir yra tai, kas sukelia emocinį poveikį.

Sonata Riepšaitė, Tolimas artumas, 2018. Privati kolekcija

Kaip manai, kiek įtakos tavo kūrybai (stiliui, braižui, turiniui?) turėjo tavo bakalauro darbo vadovė?

Mano bakalaurinio darbo vadovė lekt. dr. Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė man dėstė pirmame kurse, todėl galiu sakyti, kad padėjo pamatą tapybos suvokimui. Tačiau, kaip minėjau, mano kūrybos didžiausias pokytis įvyko mainų studijų metu, iš ten parsivežiau ir pirmuosius bakalaurinio darbus, tačiau dėstytoja neabejotinai padėjo dar labiau išgryninti parsivežtus atradimus, mintis, susivokti kaip toliau visa tai vystyti. Už tai esu labai jai dėkinga.

Didžiuliame italų filantropo, mados pasaulio figūros, Luciano Benetton įkurto fondo „Imago mundi“ projekte, kurio lietuviškąją dalį kuruoti buvo pasiūlyta „Meno parkui“, buvai pakviesta dalyvauti ir tu. Projekto paroda JOIN THE DOTS/UNIRE LE DISTANZE (liet.: „Sujunk taškus / Sujunk atstumus“), kartu su tavo kūriniu, šiuo metu veikia Trieste (Italija). Parodos aprašyme minima, kad jos metu šiuolaikinis menas tampa „kelionių vadovu“ apimančiu žinias, tradicijas, istorijas, kalbas. Kaip manai, kokią žinią, pamatę 140-ies lietuvių autorių darbus, išsineš su savimi parodos lankytojai?

Fondo „Imago mundi“ surinkta kolekcija aprėpia plačią, įvairaus amžiaus lietuvių autorių kūrybą. Paroda puikiai atskleidžia, kas mes esame, kaip mąstome. Apskritai, lankymasis šiuolaikinio meno parodose yra geras būdas pajausti kitos šalies kultūrą, suprasti jos skaudulius, rūpimus klausimus. Kiekvienas menininkas į savo drobę taip pat įdeda kažką asmeniško, kas rūpi būtent jam, todėl siunčiama žinutė gan įvairi. Ir žiūrovas į parodą ateina su skirtingu žinių bagažu, nuotaika ir nusiteikimu, todėl perskaityta žinutė taip pat kinta. Nenorėčiau atsakyti kokią žinutę su savimi išsineš lankytojai, įdomiausia ir yra tai, kad kiekvienam ji bus skirtinga. Juk galiausiai kiekvienas randa tai, ko ieško.

Sonata Riepšaitė, Tolimas artumas, 2018. Menininkės ir galerijos Meno parkas nuosavybė

Surinkta mažo formato kūrinių kolekcija pateikia skirtingą ir individualiai autentišką autorių mąstymą (turinio ar išraiškos priemonių atžvilgiu) bei dokumentuota trikalbiame (lietuvių, italų, anglų) projekto kataloge, kurio įvadinį tekstą parengė menotyrininkė dr. Rasa Andriušytė–Žukienė. Solidaus katalogo tekste dr. R. Andriušytė-Žukienė įvardino, čia „menininkams buvo pasiūlytas tikrai ankštas formatas, bet atrodo, kad nepatogumo pojūtį dauguma dailininkų įveikė lengvai. Dailininkai nebūtų kūrėjai, jei jie nesugebėtų prisitaikyti, sunkumus įveikti ir paversti juos savo sėkmės garantu“. Papasakok apie savo drobelę, perduotą fondui „Imago mundi“. Juk temos nebuvo, buvo tik formatas. Kaip nusprendei redukuoti visą begalybę galimų variantų iki vienintelio ir taip save įamžinti fondo kaupiamoje istorijoje?

Šio darbo idėja jau tūnojo galvoje, todėl labai apsidžiaugiau kai turėjau galimybę, ją įgyvendinti būtent fondui „Imago mundi“. Negaliu tiksliai įvardinti, kaip kilo idėja, visada turėjau polinkį stebėti vieną daiktą/objektą ir jį nutapyti ar nupiešti – durų rankeną, skalbinių segtuką, pieštuką, sąsiuvinio lapą… Šiuo atveju tai buvo plaukų segtukas, užfiksuotas ore, su neaiškia judėjimo kryptimi. Gal krenta, gal kyla, o gal skraido?

Kodėl tapyba?

Visada žinojau, kad noriu studijuoti menus, kiti pasirinkimai man net neegzistavo. Net nesvarsčiusi stojau į tapybą ir niekada to nesigailėjau. Tapyba yra ta sritis, kurioje noriu būti. Nors tapytojo kelias sunkus ir pilnas iššūkių, čia labiausiai randu save.

Pabaigai, kokia meno funkcija?

Tai labai sunkus klausimas. Meno funkcija su laiku keičiasi. Taip pat, kaip ji keičiasi bei yra skirtinga kiekvienam menininkui bei žiūrovui. Man menas padeda gyventi, kitaip neįsivaizduočiau savo kasdienybės. Man menas ir kūryba yra būtinybė.

Sonata Riepšaitė, Tolimas artumas, 2018. Menininkės ir galerijos Meno parkas nuosavybė

Sonata Riepšaitė, Tolimas artumas, 2018. VDA nuosavybė

Sonata Riepšaitė, Tolimas artumas, 2018. Menininkės ir galerijos Meno parkas nuosavybė

Sonata Riepšaitė, Tolimas artumas, 2018. Fondo Imago mundi nuosavybė

Straipsnio autorius:
Giedrė Legotaitė yra menotyrininkė, šiuo metu dirbanti kuratore galerijoje „Meno parkas“.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *