Mortos Jonynaitės paroda „Lengvas lietus su dideliais lašais“ „Drifts“ galerijoje

Iki gruodžio 28 d. „Drifts“ galerijoje (T. Vrublevskio g. 6, Vilnius) veikia Mortos Jonynaitės paroda „Lengvas lietus su dideliais lašais“

Tokiomis akimirkomis ji galvoja, kad jos gyvenimas galėtų būti pavaizduotas dviem ašimis, viena horizontalia, rodančia viską, kas jai nutiko, ką matė, ką girdėjo, kiekvieną akimirką, ir antra vertikalia, kur būtų tik keli vaizdiniai, panardinantys į naktį.

Annie Ernaux, „Metai“, vertė Greta Štikelytė

Personalinėje Mortos Jonynaitės parodoje „Lengvas lietus su dideliais lašais“ susikryžiuoja skirtingos atmintys, panašiai kaip Nobelio literatūros premijos laureatės Annie Ernaux kūrinyje „Metai“. Viena jų – asmeninė, išgyventa protagonistės skirtingais gyvenimo etapais. Apsitrynusi ir išblukusi, ji pasireiškia per atsiminimų nuotrupas, kurias pasakotoja sijoja didžiuliame laiko siete. Kita – kolektyvinė. Joje susimaišo praėjusio grupinio laiko nuolaužos ir kartų kaitos siūlai, sukurdami bendrą tarpusavyje susijusių individų audinio paveikslą. Šios dvi atmintys audžia prisiminimų tinklą, kuriame viena tampa kita, asmeniška persidengia su bendražmogiška.

Įvairiomis audimo technikomis sukurti Mortos kūriniai pareikalavo daug fizinės ištvermės ir yra nuoseklaus atsidavimo įrodymas. Atkaklus darbas yra svarbus jų skleidžiamos energijos ingredientas, susiejantis autorės kūrinius su praeities audėjų darbais. Senovėje Lietuvoje ir kitose šalyse paprastai buvo praktikuojama kolektyvinė audinių ir rankdarbių gamyba, tačiau iš šio proceso išliko vos keli vardai – dauguma jų buvo išėsdinti laiko srovės. Taip audinys tampa laiko tiltu, jungiančiu praeities ir dabarties kartas, kolektyvinę ir asmeninę patirtį.

Menininkės kūriniai pasižymi lengvumu. Savo pastelinėmis, tarsi išblukusiomis spalvomis ir nuorodomis į peizažus jie primena išaustas akvareles. Kūriniai pakibę ore arba tįso tarytum kasdienio naudojimo daiktai. Jie paprasti ir nepretenzingi, egzistuojantys kaip individai, tačiau linkę burtis į grupę. Morta išgauna jų balsus sklandžiai derindama ornamentus bei spalvas ir prakalbina juos sutartinai arba po vieną.

Mortai svarbi moters kūrėjos tema. Ji seka pasakojimus, panašiai kaip Ernaux, tik pasitelkdama į pagalbą ne tekstą, o tekstilę (prisiminkime, kad žodžių „tekstas“ ir „tekstilė“ šaknis ta pati). Menininkė užsimena apie konkrečias patirtis, palikusias žymių jos atminties žemėlapyje. Pasakojimas dažnai sinkopinis ir fragmentuotas, nukeliantis į skirtingus autorės praeities etapus. Apie moteriškumą byloja tūkstančiais švelnių prisilietimų nuliesti audiniai, o apie moters patirtis visuomenėje kalba atskiri kūriniai, pavyzdžiui, Chimeros arba Pink Street Boys.

Parodoje dominuoja muzikalus poetinis kalbėjimas, nepasižymintis griežtu ritmu. Kūrinių polifonija siekiama veikiau apgaubti žiūrovę/ą ir sukurti įsimenančią patirtį, nei komunikuoti prasmes bei idėjas. Kiekvienas darbas priglunda savaip – vienų paviršiai švelnesni, kitų šiurkštesni. Tačiau visi jie išausti iš prabėgusio gyvenimo siūlų. Galbūt taikliau nei šis tekstas parodos įspūdį nusako trumpas, bet jautrus Ernaux romano pabaigoje sutinkamas eilėraščio fragmentas:

Prisišliejau prie pasaulio grožio
Ir į rankas suėmiau metų laikų kvapus

Parodos kuratorius: Paulius Andriuškevičius
Grafinis dizainas: Jurgis Griškevičius
Tekstų redagavimas: Dangė Vitkienė
Tekstų vertimas: Paulius Balčytis
Šviesų dailininkas Ugnius Tuleikis
Techninė pagalba: Matas Janušonis, Unė Jonynaitė
Medžio konstrukcijos: Dovas Vyšniauskas
Transportas: Movie Wheels

Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Integrity PR.

Fotografijos: Martynas Norvaišas