Klausytis ir būti akimirkoje. Pokalbis su Lina Lapelyte

Lina Lapelytė – tarpdisciplininė menininkė, savo kūryboje peržengianti ribas tarp muzikos, teatro ir vizualiųjų menų. Kaskart kūrėja savo operomis, performansais ir instaliacijomis kviečia žiūrovus vis į naujas juslines ir garsines patirtis. Taip nutiko ir Lietuvos kultūros sezono bei „Festival d’Automne“ atidarymo metu, kur ji pristatė savo naujausią kūrinį „The Speech“. Performanse Lina Lapelytė tęsia muzikos, erdvės ir kalbos sąsajų tyrimus, į Paryžiaus „Pirklių rūmų“ pastatą, kuriame yra įsikūrusi Pinault kolekcija, pakviesdama netradicinį 100 vaikų ir paauglių chorą. Kūrinio metu menininkė siūlo permąstyti ryšį tarp garso ir žmonių bendrystės, taip pabrėžiant atskirtį, kurią patiria urbanizuotos jaunosios kartos, vis labiau nutoldamos nuo gamtos. Apie tai prieš pat premjerą susitikome pasikalbėti su kūrinio autore.

Jūs ir Prancūzija. Koks Jūsų santykis su šios valstybės meno erdve ir kontekstais? Ar tai erdvė, į kurią atvykstate pristatyti darbų, o galbūt, žinant Prancūzijos socialinį klimatą, ji suteikia ir naujos inspiracijos bei visuomenės analizės galimybių?

2014 m. su opera „Geros dienos!“ apkeliavome nemažą dalį Pracūzijos. Turėjome du didelius turus  — Grenoblis, Metcas, Lilis ir kiti miestai. Vėliau mano kūrinys „Candy Shop“ buvo rodytas Paryžiuje tuo metu vykusioje „FIAC“ meno mugėje, taip pat „Fondation Cartier“ galerijoje. Po Rygoje vykusios „Riboca2“ bienalės gavau pakvietimą solo parodai „Lafayette Anticipations“ fondo galerijoje, kuri vyko 2022 m. Nuo tadа Paryžius ir Prancūzija tapo ypatinga vieta.

Bėgant laikui, bendradarbiavau su „Hermès“ mados namais — sukūriau naują performatyvų darbą su dainuojančiais modeliais, kuris buvo skirtas Pierre Hardy kurtai papuošalų kolekcijai pristatyti. Be to, išsivystė santykis ir su „Festival d’Automne“. O 2023 m. vyko mano solo paroda bei performansas „FRAC“ parodų erdvėje Nanto mieste. Dabar tetrūksta išmokti prancūzų kalbą!

Santykis su Paryžiumi buvo ir yra labai aktyvūs bei įvairiapusiškas — minėtuose projektuose dalyvavo daug žmonių iš įvairių kontekstų, su įvairiais gebėjimais. O naujausiame kūrinyje „The Speech“, dirbau su daugiau negu šimtu prancūzų vaikų.

Paryžiečiams Jūs tapote ypač matoma, jau antri metai pristatysite savo kūrybą „Festival d’Automne“, anksčiau vienas Jūsų kūrinys buvo pristatytas ir „Fondation Cartier“. Kaip jaučiatės, lyginant su praėjusiais metais, kuomet šiemet ne tik atidarote patį Paryžiaus scenos meno festivalį, bet ir Lietuvos kultūros sezoną Prancūzijoje. Šįvakar Jūsų performansas bus preliudas į jį.

Su „Festival d’Automne“ santykis susikūrė bendraujant su Francesca Corona, „Teatro Argentina” Romoje direktore, kuri vėliau persikėlė dirbti į Paryžių kaip festivalio meno vadovė. Per jos laiką Italijoje su Rugile Barzdžiukaite ir Vaiva Grainyte Romos teatre pristatėme operą „Geros dienos“. Po kelerių metų ten pat buvo parodyta opera „Saulė ir jūra“, kurią 2023 m. parodėme ir „Festival d’Automne“ publikai. O šiemet festivalis pasiūlė sukurti naują performansą.

Performansas „The Speech“, kurio pagrindiniai veikėjai — vaikai, man asmeniškai yra labai svarbus kūrinys, nes atliepia vieną esminių šių dienų visuomenės problemų — nesusikalbėjimą. Vaikai vedami fantazijos imituoja esamų ir nesamų gyvūnų balsus taip tarsi „traukdami per dantį“ brandžių žmonių pasaulį, kuriame žodžiai yra tapę manipuliacijos įrankiu. „The Speech“ taip pat reflektuoja ir atotrūkį nuo gamtos, nostalgišką pabėgimą į pasaulį, kurį žmonės taip pat baigia suniokoti. 

Jau užsiminėte, bet, Lietuvos kultūros sezoną galima sąlyginai prilyginti Venecijos bienalei, tik su daug didesniu susitelkimu į vieną konkrečią kultūrą?

Taip, toks jausmas kad Prancūzija laikinai tapo Lietuvos pavilijonu — tiek pačiose svarbiausiose šalies institucijose, tiek įvairiose netikėtose vietose matomi Lietuvių kūrėjų darbai ir iniciatyvos. Sezonas leido padėti akcentą ir užtvirtinti bendradarbiavimą tarp jau esančių saitų bei užmegzti naujus ryšius. Kultūros atašė Austė Zdančiūtė per pastaruosius metus atliko puikų darbą, jungdama menininkus ir institucijas, tęsdama ankstesnių kultūros atašė palikimą.

Šiandien susitikome prie „Bourse de Commerce“, praėjusiame amžiuje socio-ekonomiškai, o dabar kultūriškai ypač svarbaus pastato, kuriame yra įsikūrusi Pinault kolekcija. Jau šį vakarą jame pristatysite naujausią savo kūrinį „The Speech“. Taigi, ką tokia erdvė suteikia Jūsų performatyviai kalbai, eksperimentams su muzika?

„Bourse de Commerce“ yra ypatingas pastatas, nuostabi Tadao Ando istorinio pastato rekonstrukcija, stiklinis stogas, freskos gniaužia kvapą, tad dirbant su šia erdve privalėjau rasti santykį, kuris leistų atsiskleisti tiek kūrinio koncepcinėms idėjoms, tiek jautriai derėtų su pastatu. Kartu su Rūta Kiškyte, kuri prisidėjo prie kūrinio kurdama scenografiją, ilgai svarstėme, kaip lengvais gestais galėtume tą erdvę paversti vaikų pasauliu. Atsirado dūmai, kartonas. Choreografija ir veiksmas sekė apvalią pastato logiką, o rūmų akustika sustiprino vaikų skleidžiamus garsus. Su Martynu Norvaiša, kuris nufilmavo „The Speech“ video kūrinį, išjungėme pastato šviesas. Kūrinio partitūroje daug vietos buvo skrita tylai — tarsi „atjungėme“ pastato padailinimus ir palikome jį gryną.

Tęsiant pokalbį apie Jūsų premjerą, performanso aprašyme yra teigiama, kad „švelnūs tarpusavio ryšiai gali būti atgaivinti per jungtinį, bendrą skambesį, kur kalba naudojama kaip manipuliacijos ir kontrolės įrankis“. Ką Jums reiškia šis bendrystės skambesys, ypač dirbant su vaikais, kurie yra karta, ateityje formuosianti naują požiūrį į bendrystę bei kalbos panaudojimą?

„The Speech“ man yra atspirties taškas, kylantis iš neverbalinės komunikacijos paieškų. Vaikai dažnai atstovauja visuomenės daliai, kurios dar nepripažįstame kaip turinčios balso. Šis santykis man reikšmingas. Performanse užfiksuotos akimirkos atspindi vaikų vaizduotę ir unikalias jos išraiškas, skatinančias pasitelkti kūrybiškumą. Jie kūrybinio proceso metu bandė įsivaizduoti skirtingus gyvūnus ir atkartoti jų balsus, o tai kviečia klausytojus įsitraukti į kiekvieno vaiko pasirinkimo individualumą. Vaikų amžiaus spektras nuo penkių iki septyniolikos metų yra svarbus kūrinio dėmuo. 

Proceso metu dirbome su vaikais iš įvairių Paryžiaus mokyklų vedėme kūrybines dirbtuves, kuriose buvo akcentuojamas įsiklausymas, bendradarbiavimas, kaip kontrastas mokyklose skatinamai konkurencijai ir individualiai pažangai. Nors projekto rezultatas yra svarbus, lygiai taip pat buvo svarbus ir jo procesas. Tikiuosi, kad užaugę šie vaikai prisimins patirtį kaip ypatingą įvykį savo gyvenimuose. Prisiminsiu ir aš!

Gyvendamas Prancūzijoje, pastebėjau reikšmingą prancūzų mokinių laisvės apribojimą akademinėje ir mokyklos aplinkoje. Atrodo, kad saviraiška – individualumas, kūrybinė galia, vaizduotė – dažnai užgniaužiami standartizuotų metodų. Kokios jūsų mintys, patirtys šia tema, ar tai buvo pastebima proceso metu?

Tai sunku perteikti, nes dirbome su labai skirtingomis mokyklomis. Kai kurios buvo įsikūrusios labiau privilegijuotose vietovėse. Vaikai atsinešė skirtingas patirtis, santykius su mokytojais ir mokyklos aplinka. Sakyčiau, įvairovė yra reikšminga. Paprašius jų prisiminti gyvūną, pasirinkimas gali atskleisti kontekstą, iš kurio vienas ar kitas vaikas yra kilęs. Tai buvo žavus būdas pažinti vieniems kitus. Buvo įdomu dirbti ir su mokytojais — jie stebėjosi naujai atsikleidusiais vaikų gebėjimais kurti ir būti kartu.

Kitas Jūsų kūrinys – opera „Geros dienos“ – taip pat prisiliečia prie „urbanistinio paveldo“, žmonių mechanizacijos. Kokias jungtis įžvelgiate tarp dvejų kūrinių, kurie bus pristatomi šio kultūros sezono metu Paryžiuje?

Jungtys šiuo atveju — asmeninės, nes opera „Geros dienos“ buvo sukurta 2013 metais. Tai man leidžia retrospektyviai apmąstyti asmeninį ryšį su kūriniu. Pavyzdžiui, „Geros dienos“ buvo pirmasis mano bendradarbiavimas su Vaiva ir Rugile, bet manau, kad šis kūrinys taip pat buvo pirmasis bandymas patyrinėti kolektyvinį skambesį su didesne grupe. Abu darbai turi stiprų socialinį užtaisą. „Geros dienos“ atveju darbuotojai yra metafora mums visiems – kapitalizmo gyventojams, kurie perka ir parduoda, gauna atlyginimus ir tęsia šį ciklą, įskaitant pačius menininkus. Smagu, kad šiemet įvyko „Geros dienos“ Paryžiaus premjera — net ir praėjus daugiau nei dešimtmečiui, jis vis dar aktualus.

Jūsų abiejuose kūriniuose siūlomos kritinės šiuolaikinės visuomenės temos. Visgi, ar tarp šių susvetimėjimo, mechanizacijos, atitolimo nuo gamtos ir natūralumo temų yra erdvės grožiui?

Grožio kaip ir bjaurasties yra visur, tik mūsų individualus pasirinkimas yra matyti vieną ar kitą. Ką bematytume, svarbu, kad tai generuotų mintis, fantaziją, kūrybą, norą veikti ir keisti.