Ciklo „MANO TERITORIJOS“: VII-oji konferencija VDA „Titanike“

Kovo 31 d. VDA Dizaino inovacijų centre „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius, III aukštas 310 auditorija) vyks Vilniaus dailės akademijos ir Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA)  Lietuvos sekcijos rengiamo ciklo „MANO TERITORIJOS“:  VII-oji  konferencija.

Rytinė sesija:  

10:00 -10:45  dr. Margarita Jankauskaitė (Lygių galimybių  plėtros centras).

Smurtas prieš moteris – problema, kurios matyti nenorime.

2017-ieji  paskelbti kovos su smurtu prieš moteris metais Europos Sąjungoje. Tikimasi, kad jie taps proveržio kovojant su šia problema pradžia. Pranešimo tikslas – pažvelgti  į šį reiškinį iš arčiau: jo formas, paplitimo mastus, sąsajas su lyčių nelygybe visuomenėje. Mėginsime atsakyti į klausimą, „kodėl ji jo nepalieka” ir kodėl esame linkę kaltinti smurtą patyrusias moteris.

11:00-11:30  dr. Loreta Mačianskaitė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas)

HANIOS LUKAUSKAITĖS AUKŠTUMOS IR ŽEMUMOS.

Šiemet plačiai minimas A.J. Greimo šimtmetis aktualizuoja ir  Onos (Hanios)  Lukauskaitės- Poškienės (1906-1983), poetės, vertėjos, bibliotekininkės, visuomenės veikėjos, politinės kalinės, disidentinio judėjimo dalyvės asmenį ir kūrybą. Jau būdamas  garsiu moksininku, Greimas Lukauskaitę pripažino buvus vienu svarbiausiu žmonių, paveikusių jo intelektualinį ir emocinį formavimąsi, jaunystės laikų draugės  dramatišką  gyvenimą, žvelgdamas iš Prancūzijos tolių, jis interpretavo kaip “gražaus gesto” kūrybinę realizaciją. Talentinga poetė ir Sibiro memuarų  “Lagerio pasakos” autorė, vienintelė Lietuvos Helsinkio grupėje dalyvavusi moteris šiuo metu yra gerokai pamiršta ir likusi deramai neįrašyta į kultūros diskursą. Atmintį apie ją palaiko nebent iškilių Lietuvos  vyrų memuariniai kontekstai.  Venclova  Lukauskaitę vadino vie­na iš pa­čių gar­bin­giau­sių as­me­ny­bių, ko­kias ka­da nors bu­vo pa­gim­džiu­si mū­sų tau­ta, tvirtino, kad bū­si­mie­ji is­to­ri­kai mi­nės jos var­dą ša­lia to­kių  mo­te­rų, kaip Gab­rie­lė Pet­ke­vi­čai­tė-Bi­tė ar­ba Ma­ri­ja Peč­kaus­kai­tė.

Atskiro dėmesio nusipelno sudėtinga poetės ir jos literatūrinio mokytojo Kazio Borutos santykių pynė, buvusios mylimosios biografinio siužeto projekcija romane „Baltaragio malūnas“.

Lukauskaitės „gyvenimo” forma apima įvairias moteriškų laikysenų – herojės, atsiskyrėlės, gundytojos, raganos, motinos, bendražygės, menininkės – galimybes, nei su viena iki galo nesusitapatindama ir nė vienos neišsemdama.

I aukštas 112, prof. F. Daukanto  auditorija

11:40 – 12:10   dr.  Solveiga Daugirdaitė  (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas)

KAIP SUKURIAMOS ĮŽYMYBĖS? KETURIOS KNYGOS APIE GALINĄ DAUGUVIETYTĘ.

Pranešime gvildenami „žvaigždžių gamybos“ mechanizmai pasitelkiant vieną ryškiausių pastarųjų metų atvejų – žurnalistės Ingos Liutkevičienės parašytas tris režisierės Galinos Dauguvietytės autobiografines knygas bei ketvirtąją, pasakojančią šių knygų rašymo istoriją. Pranešime svarstoma,  kuo ir kodėl knygose Dauguvietytės sukurtas personažas patrauklus skaitytojams, kokie šios asmenybės bruožai išryškinami, kokius visuomenės lūkesčius ir reikalavimus vyresnio amžiaus moterims atspindi toks herojų pasirinkimas.

  12:15 – 12:40 dr. Natalija Kapočė (Vilniaus dailės akademija)

OLGOS DUBENECKIENĖS-KALPOKIENĖS IR BARBOROS DIDŽIOKIENĖS SUSIRAŠINĖJIMAS  1952-aisiais metais.

Barbora Didžiokienė 1921 m. kartu su savo vyru atvyko iš Sankt Peterburgo ir apsigyveno Kaune. Olga Dubeneckienė-Kalpokienė su vyru iš Sankt Peterburgo į Lietuvą persikėlė 1919 m., bet vėliau ji išvažiavo į Berlyną ir galutinai apsigyveno Kaune tik 1921 m. Moterys susidraugavo, daug bendraudavo, apie ką liudija B. Didžiokienės dienoraščiai. Kai  Didžiokienė persikėlė gyventi į Dovainonis, prasidėjo jų susirašinėjimas. Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės  muziejuje  Kaune saugomi 246 vienetai Dubeneckienės-Kalpokienės laiškų ir atvirlaiškių, adresuotų  Didžiokienei, ir vienuolika   Didžiokienės  neišsiųstų laiškų  Dubeneckienei-Kalpokienei.

Pranešime bus aptariami  moterų  susirašinėjimo ypatumai ir pristatomi išskirtiniai Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės ir Barboros  Didžiokienės epistoliarijos bruožai.

12:40 – 13:00  dr. R.Rachlevičiūtė (Vilniaus dailės akademija, AICA)

KELI OLGOS DUBENECKIENĖS-KALPOKIENĖS ASMENYBĖS ŠTRICHAI

Olga Dubeneckienė -Kalpokienė yra puikiai žinoma Lietuvos teatro, baleto ir dailės istorijos dalyvė. Tačiau kai kurių gyvenimo ir kūrybos faktų ir jų interpretacijų revizija yra dar įmanoma. Barboros Didžiokienės sukurti Olgos portretai, šaržai yra neįprasti, nes Olga vaizduojama kaip Arlekinas, Pjero. Pranešime svarstoma, kodėl būtent tokie vaidmenys parinkti Olgai Dubeneckienei – Kalpokienei.

13:00 – 13:20 Monika Krikštopaitytė  (Vilniaus dailės akademija, AICA)

MARIJA RAČKAUSKAITĖ-CVIRKIENĖ: SAVAS KAMBARYS AR MARGINALI NAMŲ ERDVĖ? 

Marijos Račkauskaitės-Cvirkienės (1921–2004) kūryba nuosaiki, tačiau visais laikais giriama. Nekyla abejonių, kad autorė verta dėmesio, įtartinas – nuolatinis ir pabrėžtinas palankumas. Cvirkienės asmenybės individualumą trikdė ne tik epochos teikiama pirmenybė kolektyvui, bet ir žymūs šeimos vyrai: tėvas, vyras, sesers vyras. Nepaisant to, ji yra viena iš nedaugelio, kuri tyrė/formulavo savo atvaizdą sovietmečio pradžioje, kai autoportreto žanras buvo apmiręs. Ar erdvė, kur save vaizduoja dailininkė yra Virginijos Woolf suformuluotas „Savas kambarys“, ar vis dar marginali namų erdvė, kur anot patriarchato „moterims ir vieta“? Ką apie Cvirkienę pasakoja jos autoportretai?

KAVOS  PERTRAUKA

Popietinė sesija:

Menininkių tribūna

13:40 –  14:10  Eglė  Vertelkaitė „Moiros“  (Titanikas, Parodų salės)

VDA dėstytojos  Eglės Vertelkaitės paroda „Moiros”, kaip ir kiekviena šios  žinomos menininkės personalinė paroda, koreaguoja  bendrą  menininkės kūrybos trajektoriją.  Dailininkė kiekvienoje savo  parodoje taria  naują  raiškos  žodį,  visada  stebindama ir  eksperimentuodama. Ir atrasdama. Šįkart ji pasirinko fotografines, skaitmenines medijas,  gvildendama likimo temą, pasitelkdama lemties deivių, jų kaukių motyvus.

14:20  – 14:50  Lida  Dubauskienė  „214.8“  (galerija „Kairė – Dešinė”, Latako g. 3)

2011–2017 metų laikotarpiu  žymi  dailininkė  sukūrė darbų ciklą  „214.8“, kuris ir pristatomas  parodoje. Tai, anot  pačios menininkės, yra  214 kilometrų 800 metrų  atstumas tarp dviejų  jai  svarbių taškų. Pasinėrusi į  meninių ieškojimų procesą, dailininkė  neskuba  rengti  personalines parodas, dirba sukauptai, kontempliatyviai.  Ji taupiai renkasi  grafikos  raiškos priemones, nesiekia gluminti. Grafikos meno vertintojai, kolekcionieriai atidžiai seka  kiekvieną  subtilios  menininkės  kūrybos  raidos  punktyrą, įsiminė kiekvieną  jos peizažą  (ypač Vilniaus, Užupio)  laukdami  kiekvieno naujo kūrinio.

14:50 –  15:20  Tatjana Diščenko  „Istorijos“  (galerija „Kairė – Dešinė”, Latako g. 3)

Prityrusi  ofortų  meistrė  Tatjana Diščenko net ir  sukūrusi naują  ciklą „Istorijos”   išlieka  ryški ir  įsimintinta  neorenesansinės  tradicijos  šiuolaikinėje grafikoje tęsėja. Sušiuolaikinta  neoklasikinė  estetika susilieja su rytietiškos dailės tėkme pagimdydama autentišką, trapų vaizdą, kuriuo džiaugiasi didelis būrys  grafikos meno vertintojų. Anksčiau ryškesnė būdavo nyderlandų, kartais italų dailės parafrazė, kuri netikėtai susijungdavo  su viduramžių knygų ar rytietiška miniatiūra. O šįkart viskas lyg ir taip pat, bet kartu ir kitaip.

15:30 – 16:00  Birutė Maar (Titanikas, Dizaino inovacijų centras, prof. F. Daukanto auditorija)

Aktorė tobulino plastiką, judesį  įvairiuose šokio centruose, teatruose: Londone, tarptautinėje teatro antropologijos mokykloje Danijoje, japonų No teatre ir kt. Sukūrė daugybę monospektaklių, kuriuos režisavo ir juose vaidino. Su jais sėkmingai dalyvavo Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Azijos, Afrikos teatro festivaliuose, pelnė apdovanojimų. Parašė ir išleido prozos, poezijos knygų. Nuo monospektaklio pagal  S.Beketą  „Žodžiai smėlyje” (1998) iki „Ledo vaikų” (2015), „Dostojevskio angelų” (2016)  – toks ilgas, įspūdingas režisierės ir aktorės  ieškojimų įvairovės  ir atradimų kelias, kuriame ypač ryškėja ženkliai besikeičiantis požiūris į kūrybą.

16:10 Diskusijos

Iliustracijoje: Petras Kalpokas, Olgos Dubeckienės portretas, apie 1923 m.