Be atsitraukimo. Lietuvos sezono Prancūzijoje pradžia

Pastarosiomis dienomis vis mintimis sugrįžtu prie straipsnio, kurį turiu parašyti „Lietuvos sezono Paryžiuje“ kontekste. Nors aplankiau nepaprastai įspūdingas parodas, kurios turėtų mane įkvėpti, negaliu atsikratyti tam tikros vidinės abejonės. Matant savo šalies menininkus, eksponuojamus tokiose prestižinėse erdvėse kaip Pompidu centras, neabejotinai kyla pasididžiavimo jausmas, tačiau tuo pat metu atsiranda klausimas, kodėl turime palikti savo šalį, kad pažvelgtume į savo kultūros paveldą kitomis akimis? Argi negalėtume to paties atradimo jausmo patirti namuose? Šis klausimas mane glumina ir stabdo – nežinau, nuo ko pradėti. Kaip rasti tinkamą naratyvą, kuris ne tik prasmingai analizuotų parodas, bet ir nebūtų paviršutiniškas? Šis vidinis prieštaravimas tarp pasididžiavimo ir abejonių mane skatina permąstyti požiūrį. Ar mūsų kultūrai reikia išorinio pripažinimo, kad galėtume ją vertinti kaip ypatingą? Kodėl jaučiame poreikį tarsi „patvirtinti“ savo kultūrinį identitetą tarptautiniu mastu? Galbūt šis prieštaravimas ir yra esminė mano apmąstymų dalis? Gal nereikia ieškoti per prievartą sukonstruotos, dirbtinai sudėtingos analizės? Jei mintyse vyksta nuolatinis dialogas tarp pasididžiavimo ir subtilaus nusivylimo, gal reikia kalbėti būtent apie tai?

Noriu pabrėžti, kad nusivylimas nėra nukreiptas į mūsų menininkų kūrinius – jie neabejotinai yra aukščiausio lygio ir verti pasaulinio dėmesio. Mūsų pastangos atrodyti „kitokiais“ neretai atrodo pritemptos, tarsi stengiamės demonstruoti savo išskirtinumą, kai iš tikrųjų daugelis šių parodų lankytojų yra tie patys lietuvių kuratoriai, gidai ar kultūros veikėjai, kurie čia atvyksta kaip turistai, tarsi norėdami pamatyti lietuvių meną už Lietuvos ribų, bet vis tiek išlaikydami uždarą, „savų“ ratą. Sprendžiant iš atidarymo renginių ir į juos susirinkusios lietuvių publikos, kyla klausimas, ar šie renginiai iš tiesų pasiekia prancūzus, kuriems ir yra skirti. Kita vertus, sezonas dar tik prasidėjo, todėl dar reikia laiko įvertinti, ar mūsų menas pritrauks platesnę prancūzų auditoriją. Kaip teigia prancūzų filosofas ir sociologas Pierre Bourdieu, kultūrinės ir socialinės grupės konkuruoja dėl simbolinio kapitalo – pripažinimo, statuso ir prestižo. Būtent tarptautinis pripažinimas tampa simboliniu kapitalu, kuris suteikia tautai galimybę padidinti savivertę. Jaučiame egzistencinį poreikį būti pripažinti, kad galėtume pripažinti save.

Šios tapatybės apmąstymų dilemos aiškiai atsiskleidžia ne tik lankytojų įspūdžiuose, bet ir menininkų kūryboje, kaip rodo Pauliaus ir Svajonės Stanikų paroda „Kilmės“ (kuratorė Julija Palmeirao), kurioje jų ilgesys ir bandymas rasti savo vietą tarp dviejų kultūrinių erdvių tampa centrine ašimi. Paroda, eksponuojama buvusio prancūzų kompozitoriaus Ernesto Chausson’o rezidencijoje, dabartinėse Lietuvos Respublikos ambasados salėse, atveria įtampą tarp vietos ir tapatybės klausimų. Nepaisant kelių dešimtmečių, praleistų užsienyje, menininkai negali visiškai atsiskirti nuo lietuviškų šaknų – pabėgimo nėra. Jų parodoje sukurtas instaliacijų labirintas yra tarsi primygtinai nepatogus, nes erdvė, skirta masyviems piešiniams, atrodo per ankšta – joms reikia daugiau erdvės. Būtent šioje estetinėje ir fizinėje trintyje iškyla požiūrio disonansas: dvasinės tėvynės vaiduoklis prasiskverbia pro estetinės gimtinės (Prancūzijos), kurioje menininkai dabar kuria, aurą. Ši priešprieša tarp dviejų kultūrinių erdvių ne tik išryškina asmeninio ir tautinio identiteto sąveikas, bet ir atspindi platesnius šiuolaikinės meno praktikos apmąstymus.

Menininkai gilinasi į pirmojo Nepriklausomos Lietuvos valstybės pasiuntinio Prancūzijoje Oskaro Milašiaus kūrybinį palikimą – poeto, kuris rašė prancūzų kalba, tačiau visą gyvenimą puoselėjo gilų ryšį su Lietuva, nors niekada joje negyveno. Milašiaus asmenybė, turinti paradoksalų dualizmą – būti atstovu Lietuvos kultūrai, bet tuo pat metu gyventi ir kurti svetimame kultūriniame kontekste, tampa simboliniu raktu į šios parodos naratyvą. Jo kūryboje užkoduotos universalios egzilio ir kilmės temos, kurios rezonuoja su šiuolaikiniais menininkais, ieškančiais sąsajų tarp asmeninio ir tautinio identiteto. Šis egzistencinis pasidalijimas tarp dviejų pasaulių, tarp dviejų kalbų tampa centrine parodos idėja, kviečiančia lankytojus mąstyti ne tik apie Lietuvos kultūrinę diplomatiją, bet ir apie tautinės tapatybės prigimtį bei jos vietą globaliame pasaulyje.

Kai namai tampa abstrakčia idėja, o ne vien fizine vieta, menininkai sąmoningai į savo kūrybą integruoja asmeninio gyvenimo fragmentus ir naratyvus: senelio Petro Vaivados skulptūrų maketus, anūkės piešinį, žiemojant Argentinoje pigiai įsigytus kiaušinius, nikotino gumą. Šie kasdienybės elementai persipina su naratyvais, primenančiais Milašiaus pasakų motyvus, kartu gvildenant šiuolaikines ir istoriškai svarbias išeivijos, ypač lietuvių Prancūzijoje, temas. Šitaip jų kūryba tampa tiek asmeninės, tiek kolektyvinės atminties lauku, kur kultūrinė migracija ir identiteto paieškos susitinka su intymiais buities atspindžiais. Norėdami iš naujo apmąstyti savo tapatybę, įsitikinimus ir vertybes, esame priversti pereiti per simbolinį katarsio aktą – tarsi sudeginti juos metaforinėje amžinojoje ugnyje, kurioje destrukcija ir atgimimas tampa neatsiejami. Šią idėją menininkai išreiškia instaliacijoje, kurioje po fortepijonu įrengta liepsnos kompozicija, o ant fortepijono iškilęs kryžius sujungia žemiškąją kūrybą ir transcendentinę, dvasinę atgailą.

Vienoje iš erdvių aidinti skaudi aukštaičių rauda („Sudiev, sudiev, mano brangieji nameliai / Sudiev, prigimtoji šalala…“) kelia asociacijas su dokumentiniu filmu „The Language You Cry In“ (liet. „Kalba, kuria verkiate“). Šis filmas pasakoja istoriją apie vienos afroamerikiečių šeimos karta iš kartos perduodamą dainą, kurią jie ilgą laiką laikė beprasmiška lopšine. Tik vėliau buvo atrasta, kad dainos žodžiai iš tikrųjų yra išsaugotas senovinis kalbos fragmentas iš Afrikos, siekiantis priešvergovinius laikus. Šis atradimas atvėrė giliausius kultūrinius ryšius, parodant, kaip net priespaudos sąlygomis galima išsaugoti autentišką tapatybę ir paveldą. Rauda ir filmo istorija sukuria prasmingą paralelę – abu atvejai atspindi ilgaamžį kultūrinės atminties išsaugojimą, nepriklausomą nuo geografinių ar istorinių suvaržymų.

Šioje parodoje įdomiai rezonuoja dialogas su Anastasijos Sosunovos videodarbu „Agentai“ (2020), šiuo metu eksponuojamu Pompidu centro parodoje „Art contemporain en Lituanie de 1960 à nos jours. Une donation majeure“ (Lietuvos menas nuo 1960-ųjų iki šių dienų. Istorinė donacija). Sosunovos kūrinys ne tik apmąsto liaudies meno istoriją, bet ir analizuoja kultūrinio identiteto kintamumą, atskleisdamas laikmečio agentus – tiek simbolinius, tiek realius. Filme stebimas griežtų karantino priemonių poveikis žmonėms ir jų kūrybiškumui, o tradicinių medinių skulptūrų, būdingų regionui, fone autorė dokumentuoja, kaip miškuose ir parkuose spontaniškai atsiranda lankytojų sukurti liaudies meno objektai ir laikinos struktūros. Vienas Stanikų videodarbas, eksponuojamas ant iš kėdžių sudarytų ėdžių, taip pat susitelkia į kolektyvinių ir simbolinių struktūrų nagrinėjimą. Jame pasitelkiama liaudies šokių choreografija, kur sinchronizuotas daugybės žmonių judėjimas suformuoja įvairias geometrines formas ir simbolinius raštus. Iš pirmo žvilgsnio paprasti liaudies šokiai tampa sudėtingu naratyvu, kalbančiu apie bendruomeniškumo ir individualios tapatybės santykį. Tačiau menininkai šiai iš pirmo žvilgsnio nostalgiškai kompozicijai suteikia naują perspektyvą – medžiaga, nufilmuota šiuolaikiniame kontekste, pateikiama nespalvotai ir pagreitintai, kas sukuria lengvą, tačiau neabejotinai juntamą ironijos atspalvį. Videodarbas subtiliai balansuoja tarp pagarbaus žvilgsnio į tradicijas ir kritiško šiuolaikinės tapatybės apmąstymo, tarsi klaustų, kiek šios sinchronijos išlieka tikros, o kiek tampa įkalintos formalių ritualų rėmuose?

„Agentuose“ Sosunova apmąsto tarsi per prievartą sovietiniais laikais mums primestus su tautine tapatybe susijusius mitus. Šie mitai iškyla tarsi išdrožtas golemas – sustingęs ir mechaniškas kūrinys, atspindintis iškraipytą tikrovę, kurią buvome priversti priimti kaip autentišką tautos identiteto raišką. Sosunova, pasitelkdama šį įvaizdį, klausia, kiek iš tiesų tie suformuoti tapatybės simboliai atspindi tikrąją mūsų kultūrinę savastį, o kiek tai buvo manipuliatyviai sukurti konstruktai. Vienas ryškiausių pavyzdžių – dainų šventėse šokami šokiai, kuriuos dabar suvokiame kaip tautinės tapatybės simbolius, tačiau, kaip pažymi Sosunova, didžioji jų dalis buvo sukurta ar perkurta sovietmečiu choreografo Juozo Lingio. Šis faktas verčia pergalvoti mūsų santykį su vadinamaisiais „tautiniais“ simboliais. Ar jie iš tiesų perteikia mūsų autentišką kultūrinę patirtį, ar tai tik įtvirtinta sovietinės ideologijos projekcija? Sosunova savo kūrinyje kelia nepatogius, tačiau svarbius klausimus: kaip mes suvokiame savo tapatybę, kai didelė jos dalis buvo formuota politinės priespaudos sąlygomis? Ar galime perrašyti šiuos primestus naratyvus ir atrasti tapatybės šaknis po istorinės manipuliacijos sluoksniais?

Tačiau, ko gero, svarbesni už lietuvių menininkų parodų vyksmo Paryžiuje faktą yra susitikimai ir diskusijos, kurias iššaukia šie meno renginiai. Pavyzdžiui, lankydamasi Jono Meko parodoje „Summer Manifesto“ (The Film Gallery), užmezgiau pokalbį su galeriste, kilusia iš Rumunijos, ir jos drauge, atvykusia iš Libano. Mūsų pokalbis prasidėjo nuo Meko kūrybos, tačiau netrukus peraugo į popkultūros, įvairių sociokultūrinių ir sociopolitinių įvykių pasaulyje aptarimą. Apžvelgėme ne tik Lietuvos, bet ir jų gimtųjų šalių situaciją – kaip šie įvykiai atspindi globalias tendencijas, paliečia mus visus. Būtent tokie pokalbiai, manau, yra svarbiausias kultūrinis dialogas, išlaisvinantis iš uždarų kultūrinių kontekstų ir įtraukiantis į platesnį pokalbį. Esame pasaulio piliečiai, kurie ne tik dalyvauja Europos kultūroje, bet ir ją kuria. Šiame kontekste tautinis identitetas tampa vienu iš daugelio aspektų, praturtinančių platesnį dialogą, o ne vieninteliu fokusu, per kurį save apibrėžiame.