Ar etiška parceliuoti svetimą skausmą? Paroda „(NE)VIETA“ VDA galerijoje „Akademija"
Austėja ŠmigelskaitėAr etiška parceliuoti svetimą skausmą? Tai – pirmasis mano klausimas įžengus į Vilniaus dailės akademijos galerijos „Akademija“ parodą „(NE)VIETA“, kur eksponuojami devynių buvusių ir esamų VDA studentų – Gretos Skamaročiūtės, Evos Rodz, Pijaus Chraptavičiaus, Liucijos Teodoros Mikučionytės, Evelinos Bernatonytės, Viktorijos Balkutės, Romos Mikalauskytės ir Margaritos Valionytės darbai. Anot parodos kuratorės Karolinos Bukovskytės, tai – „bandymas oponuoti nuogąstavimams, jog tam tikriems procesams šiandien ne vieta ir ne laikas, bei noro diskutuoti apie takoskyras suponuojančias temas rezultatas.“ Su šiuo teiginiu esu priversta sutikti kaip etatinė nuogąstautoja.
Į skausmo parceliavimą ir siuntimą ekspreso paštu plačiosioms masėms žiūriu įtariai – ypač į svetimo skausmo. Tokia mintis ištinka pamačius animacijos studijų bakalauro absolventės Evos Rodz kūrinį „Neišsakyti žodžiai“, kur minkštos kasdieniškos pagalvėlės ir pritemdyta jauki geltona šviesa kuria miegamojo įspūdį, tačiau ant pagalvių anglų kalba išsiuvinėtos frazės pirmuoju asmeniu byloja apie prievartavimus ir seksualinį smurtą: „they raped my daugther in front of me“. Parodos atidarymo metu menininkė savo kūrinį pristatė performansu – trijų merginų klyksmu ir vaitojimu į pagalvę. Klyksmas iš skausmo, trunkantis net dešimt minučių. Performanso pabaigoje dalyviai pakviesti aukoti asociacijai „Lygiai“, pristatančiai humanitarinę pagalbą moterims, ypač nukentėjusioms nuo seksualinio smurto karo Ukrainoje metu.
Karo fronto aukų skausmo nesiryžčiau vizualizuoti ir imituoti – tokia pirmoji mano mintis. Ne dėl to, kad trūksta empatijos, vaizduotės, įrankių, bet dėl to, jog jų patirtis, mano manymu, neliečiama nepatyrusio rankomis, nes tai atveria tiesų kelią į primityvumą, banalumą, skausmo supaprastinimą. Tačiau kas man suteikia teisę spręsti, kokia prievarta gali būti eksponuojama moraliai. Morali prievarta? Pasaulio sveikatos organizacija teigia, jog viena iš trijų moterų pasaulyje patiria fizinį arba seksualinį smurtą. Jei pridėsime ir „netyčinius“ graibymus baruose, švilpimus gatvėse, „mergytinimus“ ir „katytinimus“, – žiūrėk, statistika pasikeis į tris iš trijų moterų, patiriančių neprašomą, nenorimą, vengiamą, gąsdinantį smurtą.
Noriu akcentuoti dar vieną kūrinį, jau savos kultūros skausmo parceliavimo pavyzdį (su sąlyga, kad į baltų tikėjimo kultūrą žiūriu kaip į visų baltų „nuosavybę“, nepaisant dabartinių religinių įsitikinimų ar jų nebuvimo). Evelinos Bernatonytės „Relikvijorius” – relikvija – votas, primenantis išplėštą iš kūno gličią, aštrią širdį, kontrastuoja su Liucijos Teodoros Mikučionytės videofilmu „Ragutis revisited”, kur Šventaragio gatvėje, Vilniuje, Arkikatedros fone guli dubeninis pagoniškas akmuo. Kaip taiklu, jog parodos atidarymo dieną, rugsėjo 19-ąją, senovės baltų religinė bendrija Romuva vėl nebuvo pripažinta valstybės. 2019-aisiais, Strasbūro teismo išaiškinimu, Lietuva jau buvo pažeidusi Žmogaus teisių konvenciją nesuteikdama bendrijai pripažinimo. Rugsėjo 19-ąją Seimas vėl sutelkė dėmesį į galingą Arkikatedrą, nustumdamas dubeninį akmenį ant šaligatvio.
Aprašau tik du iš daugybės parodoje eksponuojamų kūrinių, nes, nuoširdžiai kalbant, apie juos man lengviausia rašyti (darau išvadą, kad šie kūriniai man aktualiausi) ir perskaityti jų kontekstus. Nežinau, kur yra svetimo, o kur nuosavo skausmo ribos? Koks skausmas gali būti etiškai eksponuojamas, kada sueina skausmo senaties terminas, ar menas/menininkas nevaržomas etikos ribų? Ar yra amžiaus cenzas, kuris leidžia disponuoti tam tikros rūšies skausmu, ar gali būti pamatuojama sielos branda? Ar būtina patirti skausmą, jog jį etiškai atvaizduotum? Ar svetimo/savo skausmo instaliacijas pirkti ir parduoti yra moralu?
Esu tikra, jog kiekvienas parodos teismą atliks pats. Arba nuteis recenzentę už meno ir menininko laisvių kišimą į paprasto žmogaus suvokimo rėmus. Tai ir rekomenduoju padaryti.
Paroda „(NE)VIETA“ Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veikia iki spalio 6 d.