Apie daikto kūną ir atmintį. Interviu su Kotryna Butautyte

Monika Valatkaitė: Kotryna, galbūt pradėkime nuo pažinties. Domėdamasi tavimi sužinojau, kad baigei studijas Vilniaus dailės akademijoje. Kaip dizaino objektų kūrėja dalyvauji grupinėse parodose ir esi reprezentuojama galerijos „Vartai“. Gal papasakotum, kaip tavo gyvenime atsirado dizainas ir kokią vietą jis užima?

Kotryna Butautytė: Dizainas mano gyvenime atsirado palyginus vėlai, kai buvau dvidešimties. Prieš tai, mokydamasi Čiurlionio menų mokykloje, tyrinėjau šokio pasaulį. Perėjimas iš pastarojo įvyko natūraliai, nes dizainą mačiau kaip kitą formą kurti erdvėje. Norėjau veikti savo rankomis. Judesys iki šiol man labai svarbus, todėl dizainą matau kaip terpę, kuri leidžia stebėti kūrinio būtį sąveikoje su jį sutinkančiais žmonėmis. Tai lyg ištrina kūrinio neprieinamumą, nes siūlo stebėtojui patirti ar įsivaizduoti patiriant objektą per savo paties kūną ar buitį ir tuo pačiu savaip jį įkrauti ar atvirkščiai – įsikrauti. Man svarbu stebėti objekto kintamumą, tikiu, kad galutinis daikto dizainas apskritai neegzistuoja. O mane traukia begalybės.

Dizainas – plati sąvoka. Tad patikslinkime – kuri konceptualius objektus. Gal trumpai apibūdintum savo kūrybą. Kas yra jos dėmesio centre? Kokius klausimus ar problemas aktualizuoji?

Kūrybos proceso metu niekada negalvoju, kad galiu pasaulyje ką nors pakeisti ar išspręsti kokią problemą. Man svarbi pati kūryba. Noriu stebėti žmonių santykius su daiktais, jų elgesį ir reakcijas. Tolesnį daikto gyvenimą ir jo atsaką įvairioms aplinkybėms. Mane labai domina daiktų gebėjimas kaupti informaciją. Tiek apie kūrėją ar gamintoją, tiek apie vartotoją ar stebėtoją. Pamenu istoriją iš vaikystės, kurią pasakojo nuo karo svetur bėgusi mano prosenelė. Traukiniu grįždama į Vilnių, ji vežėsi užsienyje įsigytus krėslus. Kadangi traukinyje nebuvo laisvų vietų, sėdėjo ant vieno iš jų. Pamenu, jog mano vaikystės namuose buvo vienas labai smarkiai klibantis krėslas. Dėl to buvau šventai įsitikinusi, kad tai ir buvo tas, ant kurio važiuodama traukiniu sėdėjo prosenelė. Tik paaugusi supratau, kad krėslas greičiausiai išklero nuo natūralaus nusidėvėjimo, tačiau man jis vis tik išliko ypatingesnis nei kiti, su mitologija.

Fot.aut. Saulė Gerikaitė (ketv.fot.)

Kas formuoja arba jauti, kad daro įtaką tavo idėjų, kaip objektų vizijų, atsiradimui?

Įvairūs nusišnekėjimai arba paskutiniuoju metu – kas nors buitiško. Pavyzdžiui, daikto panaudojimas ne pagal paskirtį ar kokio nors įrankio pasigaminimas iš kitų įrankių. Kitaip tariant, kartais kūrybą formuoja tai, kad išsisukti iš padėties tenka su tuo, ką turi. Tos vizijos dažnai atsiranda momentais, kai lipu ant taburetės, norėdama ką nors pasiekti ar kai kočioju tešlą su buteliu. Tokių pavyzdžių begalės.

Žiūrovui susidūrus su kūriniu, matomas galutinis proceso rezultatas. Tačiau iki minties įkūnijimo fiziniame pavidale dažną kūrėją lydi ištisa žiūrovui nematomų veiksmų serija. Gal papasakotum savo atvejį: kiek raiškos etapų praeina vienas objektas nuo idėjos užgimimo iki jos realizavimo?

Darbą visuomet pradedu medžiagoje. Jei reikia, pasigaminu maketą. Niekuomet neeskizuoju, o tuo labiau nedarau 3D modelių. Eskizą labai aiškiai „matau“ prieš akis. Jis atsiranda kaip vizija ir nepalieka, kol nepradedu gamybos. O pradėjus viskas natūraliai pasikoreguoja. Dažniausiai vadovaujuosi taisykle bent kurį laiką leisti medžiagai elgtis, kaip jai norisi. Kitaip tariant, kad ji nepriklausytų nuo manęs. Medžiaga tampa mano atlikėja, o aš režisuoju choreografiją (šypsosi). Žinoma, su laiku imu vis geriau pažinti įvairias medžiagas, pradedu nuspėti, kas bus. Nors šiuo metu dominuoja metalo liejimas, niekada neapsistočiau ties viena technika. Dažniausiai nemėgstu klausyti meistrų patarimų. Galbūt todėl, kad jie neretai paneigia mano sumanymus. Todėl procesuose dažnai klystu, kartais tai užtrunka. Eksperimentiniais būdais atrandu naujus metodus.

Personal scale, galerija Vartai, Vilnius. Fot.aut. Norbert Tukaj

Fot.aut. Stasys Mačiulskas

Kadangi kuri tiesiai iš vaizduotės, įdomu kaip tiksliai atkuri savo „vizijas“ objektuose. Ar būna, kad gautas rezultatas nustebina tikslumu, kad pavyksta atkartoti vaizduotėje sklandančią „vizualizaciją“? Ar priešingai – savo nukrypimu, kai gaunasi kitas objektas?

Niekuomet neturiu tikslo atkartoti tikslią pirmos vizijos kopiją. Dažniausiai ji yra atspirties taškas, kuriame paskui įžvelgiu daug variacijų ir galimybių, o toliau eskizuoju mintyse. Kartais tai būna visiškai „nesuvirškintas“ objekto vaizdinys, tačiau jaučiu poreikį jį plėtoti. Pagal tai gaminau fotelį iš plastiko.

Prakalbai apie konkretų objektą – fotelį iš plastiko. Išgirdus žodį plastikas, pirmiausia norisi kalbėtis apie medžiagiškumą ekologiniame kontekste. Kokį jį (perdirbtą, tą kuris jau nebeperdirbamas ar kitokį) naudojai objektui ir kuo grįstas šios medžiagos pasirinkimas? 

Būtent minėto krėslo atveju tikslas buvo materializuoti miglotą pirminį vaizdinį, kuris fotelio formos, tačiau nei medžiaga, nei tikslus kontūras nebuvo aiškus. Kelioms minutėms mintyse atsiradusiame vaizdinyje spėjau užfiksuoti lyg bet kaip iš neaiškios medžiagos sulipdytą objektą, kuris buvo panašus į tarsi nesuvirškintą ar išspjautą formą. Interpretavau, jog jis buvo aplipęs kažkokiomis senų minčių šiukšlėmis, iš to ir pasirinkau medžiagą. T. y. įvairias panaudotas plastiko pakuotes, kurias rinkau iš kavinės, kurioje dirbau. Nieko ekologiško nematau. Šiuo atveju plastikas man buvo tik medžiaga. Apie funkcionalumą taip pat galvojau mažai. Visgi ne apie tai buvo šis kūrinys. Tiesiog dariau, kad būtų tvirtas, tačiau visai netyčia fotelis gavosi ergonomiškas sėdėjimui. Kalbant apie funkciją, manau, kad jos svarba yra gerokai perdėta. Juk visi žinome, kad kėdė nėra skirta tik sėdėjimui, o peilis – tik pjaustymui. Turi daiktą ir elgiesi su juo, kaip tau atrodo.

Fot.aut. Stasys Mačiulskas

Fot. aut. Jonas Balsevičius (deš.)

Baldai dažniausiai yra pramoninės gamybos objektai, dėl to skirtingų žmonių namai supanašėja. To pavyzdys yra IKEA parduotuvių pasiūla, suniveliuojanti ne tik asmenines, bet ir viešąsias erdves. Pati kuri konceptualaus dizaino objektus, dėl ko objektai tampa vienetiniai. Tačiau tam tikras kartotės momentas išlieka. Pavyzdžiui, kūrinio „Frank Table“ lydyto tekančio metalo estetiką ir formą pritaikai padėkliukams. Tai susiję su medžiagos bandymų pėdsakais ar serijos, kolekcijos kaip tam tikro vizualinio identiteto linijos, kūrimas? Ar tau svarbu daikto unikalumo aspektas ir ar tuo tiki?

Minėtus objektus skiria dešimt metų, medžiagos taip pat skirtingos. Padėklai lieti iš alavo, o stalas lankstytas iš cinko plokštės. O kartotė atsirado turbūt dėl mano polinkio pabrėžti savaime susidarančias spontaniškas formas ir paviršius, kaip balos – padėklo atveju, rankos judesys ar nerangus mostas tapęs choreografija pjaunant stalo detales. Taip pat juos sieja laiko tėkmės „matomumas“ paviršiuose, kurį priimu kaip dekorą, atsiradusį natūraliai, proceso metu. Nesu prieš nedidelį limituotą tiražavimą ar tam tikras objektų serijas, tačiau dėl daiktų pertekliaus masine gamyba užsiimti nevilioja.

Pokalbį pradėjai nuo pasakojimo, kad į dizainą perėjai iš šokio pasaulio. Po to visai kitaip perskaičiau tavo kūrinio „Frank Table“ aprašymą. Cituoju: „The table was designed like a jigsaw puzzle made of small scraps of metal. The joints become part of the design, not its flaws. Nothing is hidden here. Scars, folds, wrinkles, a free hand cutting the silhouette that moves the way you want it to“. Noriu pasakyti, kad toks aprašymas man priminė judančio kūno, kuriame išryškėja įsitempiantys raumenys, iššokančios sausgyslės, apibūdinimą. Ar toks kūrinio apibūdinimas turi ryšio su kūniškumu judesyje? 

Čia svarbios detalės yra dėmės ir sujungimo žymės. Per tai visų pirma ir galima atsekti sąsajas su kūniškumu. Manau, kad daugelis dažnai pagalvojame apie visuotinai „iškreiptą“ grožio suvokimą, dėl kurio savo kūnuose stengiamės slėpti laiko žymes, randus, kitus pokyčius. Šios pastangos labai stipriai egzistuoja ir mūsų daiktuose, drabužiuose, net maiste. O man įdomu, kad stalas gali stovėti išdidžiai rodydamas visas savo sujungimo siūles. Dėl to man ir pačiai nesinori jų ar kitų panašių elementų slėpti. Judesys jau yra šokis procese. Nes mano ranka (kuri yra kreiva) pjauna be liniuočių ar eskizų.

Fot.aut. Vytautas Narkevičius