Onos Juciūtės ir Lauros Kaminskaitės paroda „Kaip aš įėjau į kambarį pro duris“ „Editorial“ erdvėje

Iki liepos 1 d. „Editorial“ erdvėje (Latako g. 3, Vilnius) eksponuojama pirmoji bendra menininkių Onos Juciūtės ir Lauros Kaminskaitės paroda „Kaip aš įėjau į kambarį pro duris“.

Šiandien yra 2023 m. gegužės 26 d., penktadienis, bet galėtų būti viena iš 1999-ųjų gegužės pabaigos dienų – įžanga į paskutinę tūkstantmečio vasarą, sunkiai atmintyje iškylančią, susireikšminimo kamuojamą vasarą, kai neaiškios ateities laukimo jaudulys ištęsia dienas iki begalybės, tuo pat metu įkyriai siūlydamas išnaudoti galbūt paskutinę progą nieko neveikti. Iš tiesų, žingsnis per įsivaizduojamą tūkstantmečių portalą žadėjo turėti neraminančių analoginių pasekmių. Mat daugelis to laiko elektroninių prietaisų, kuriais vis drąsiau kliaudavomės įvairiose gyvenimo srityse, veikė dviejų skaičių metų datos formatu (99 reiškė 1999-uosius), todėl išmušus pirmajai tūkstantmečio sekundei, teoriškai jų sistemos turėjo sugrįžti į kažkokią neaiškią pradžią – 00-uosius ar 1900-uosius. Kitaip sakant, viskas turėjo nustoti veikti: viešojo transporto tvarkaraščiai sutrikti, mobilieji telefonai – trinti naują informaciją kaip pasenusią, fabrikai – gaminti vien iš galiojimo išėjusius produktus, o taksi dispečerinės – perdegti nuo skambučių apie į iškvietimą neatvykstančius automobilius arba automobilių nelaukiančius keleivius.

1999-aisiais buvome paaugliai ir nuoširdžiai norėjome pamatyti, kaip Pandoros skrynia atsiveria ir pasaulis pradeda byrėti. Ne dėl to, kad nuo mažumės buvome nusistatę prieš sistemą, labiau jaudino galimybė sudalyvauti taip gerai iš televizoriaus ekranų pažįstamame, veiksmu persodrintame ir besilydančiomis mikroschemomis atsiduodančiame filme, kuris, jau buvom išmokę, vis tiek baigsis gerai. Aišku, šios pabaigos neteko sulaukti, nes greitai tapo aišku, kad nebuvo netgi pradžios. Tūkstantmečių portalas užsidarė, žmonės pasvarstė, kad praėjusią vasarą galėjo praleisti produktyviau, o daugiausiai pinigų į kompiuterinių sistemų apsaugą investavusios šalys liko pešusios vienodai, kaip ir valstybės, investavusios kiaurą nulį.

Onos Juciūtės ir Lauros Kaminskaitės paroda „Kaip aš įėjau į kambarį pro duris“ turi kažką bendro su neįvykusių įvykių galia palikti ilgalaikius pėdsakus mūsų gyvenimuose. Ją galima įsivaizduoti kaip situaciją (ar prietaisą?) neįvykusiems įvykiams tęstis be galo, kur atskiri kūriniai – piešiniai, tekstai, šviesų užrašai ir objektai yra šios situacijos aplinkybės ir mūsų lūkesčių kurstytojai. Juk kiekviena paroda erdvę ir laiką, kuriame ji vyksta, žada paversti kažkuo daugiau, kažkuo, ko anksčiau dar nebuvo. Panašiai nusistovėjusios daiktų vertės nešvengiamai išsikreipia didelių pabaigų akivaizdoje. „Kaip aš įėjau į kambarį pro duris“ sulieja šias dvi daiktų vertės pokyčio situacijas, bet nepasiūlo nei aiškios pradžios, nei pabaigos, taip paroda virsta nesibaigiančiu formas ir reikšmes generuojančiu įvykiu.

Teksto autorius: Edgaras Gerasimovičius.

Parodos kuratorius: Edgaras Gerasimovičius.
Parodos dizainas: Nerijus Rimkus.

Fotografijos: Editorial

\