Ne iš šio amžiaus. Pokalbis su Gražina Subelyte

Gražina Subelytė. Fot. Matteo De Fina

Paulius Andriuškevičius: Gražina, tiesiog nuostabu pagaliau po ilgos pauzės pradėti su tavimi šį pokalbį. Sakyk, kiek laiko dirbi „Peggy Guggenheim Collection“ meno muziejuje ir kokia dabartinė tavo pozicija ten?

Gražina Subelytė: Į „Peggy Guggenheim Collection“ muziejų kaip praktikantė atvykau 2007 m. rugsėjį, o šiuo metu esu kuratorė (Associate Curator). Taigi nuo tada, kai čia atvykau pirmąsyk nemokėdama nė žodžio itališkai, praėjo 15 metų. Trumpai tariant, po praktikos manęs paprašė, kad linkčiau ir kuruočiau praktikantų programą, vėliau man buvo sukurta nauja (iki tol muziejuje neegzistavusi) darbo vieta – tapau muziejaus direktoriaus asistente kuratorystei, o galiausiai pati tapau kuratore.

Paulius: Pats atlikau ten praktiką 2013 m. ir iš šios programos liko šilčiausi atsiminimai… Įdomu, ar per pastarąjį dešimtmetį į kolekciją buvo įtraukta naujų kūrinių, ar būta svarbių pakeitimų? Gal galėtum papasakoti ir apie dabartinę institucijos rolę, tikslus, trajektoriją?

Gražina: Kaip džiugu, kad tau praktika patiko! Ji išties ypatinga, ir nemažai meno pasaulio profesionalų pradėjo būtent nuo jos. Praktikantai – esminė mūsų komandos dalis.

Kalbant apie institucijos trajektoriją, į šį klausimą geriau galėtų atsakyti muziejaus direktorė Karole Vail. Iš savo, kaip kuratorės, perpektyvos galėčiau paminėti, kad mūsų institucija skirta 20-ojo amžiaus menui, mat Peggy Guggenheim rinko būtent šio laikmečio kūrinių kolekciją. Venecijoje pilna šiuolaikinio meno institucijų, tokių kaip Venecijos bienalė, o mūsų identitetas savitas, tad publika žino, kokio meno tikėtis lankantis šiame muziejuje. Mūsų veiklos širdyje – pati Peggy Guggenheim ir išskirtinis jos paveldas. Kalbant apie parodas, pristatome jos remtus menininkus, tuos, kurių darbus ji kolekcionavo ir/ar eksponavo, ar kurie priklausė tiems patiems menininkų ratams ar laikmečiui. Renginių perspektyva visada originali, koncentruojamės ties menininkais ar kūrybos aspektais, kurie galbūt kiek mažiau žinomi. Pavyzdžiui, ką tik kuravau didelę parodą „Surrealism and Magic: Enchanted Modernity“ (liet. Siurrealizmas ir magija: užkerėtas modernizmas). Ją įkvėpė tokie menininkai kaip Victor Brauner, Leonora Carrington, Max Ernst ir Leonor Fini, kurių darbų turime savo kolekcijoje (Peggy Guggenheim buvo viena svarbiausių pasaulyje modernizmo kolekcininkių). Pãroda siekta atskleisti, kad susidomėjimas magija ir okultizmu siurrealistams buvo esmingas – kitaip nei buvo manyta, tai nebuvo tik paraštėse vystęsi reiškiniai. Šiuo metu dirbu prie skirtingų projektų, vienas jų – paroda, skirta „Guggenheim Jeune“, Peggy Guggenheim galerijai Londone (1938–1939). Šia paroda siekiame atskleisti, kokia novatoriška buvo ši erdvė ir kiek daug papildymų galime įtraukti į kolekcininkės [gyvenimo] naratyvą.

„Siurrealizmas ir magija: užkerėtas modernizmas”, Balandžio 9 d. – Rugsėjo 26 d., 2022. Peggy Guggenheim kolekcija. Fot. Matteo De Fina

„Siurrealizmas ir magija: užkerėtas modernizmas”, Balandžio 9 d. – Rugsėjo 26 d., 2022. Peggy Guggenheim kolekcija. Fot. Matteo De Fina

„Siurrealizmas ir magija: užkerėtas modernizmas”, Balandžio 9 d. – Rugsėjo 26 d., 2022. Peggy Guggenheim kolekcija. Fot. Matteo De Fina

Kalbant apie nuolatinę kolekciją, mums ypač svarbu paryškinti esminius, tačiau mažiau žinomus Peggy kolekcijos rinkimo aspektus. Pavyzdžiui, pristatėme tokius kūrinius kaip japonų menininko Tomonori Toyofuku skulptūra „Drifting No. 2“ (1959), meksikiečių menininko Rufino Tamayo paveikslas „Heavenly bodies“ (1946), fantastiškas didelio formato Grace Hartigan paveikslas „Ireland“ (1958), Peggy Guggenheim surinkti oparto ir kinetinio meno kūriniai, jos Afrikos, Okeanijos ir Šiaurės bei Pietų Amerikos meno kolekcijos. Nuolatinę kolekciją periodiškai pertvarkome išryškindami naujus, dėmesio vertus požiūrio kampus.

Mums svarbiausia parodyti, jog Peggy Guggenheim surinkta meno kolekcija ir toliau išlieka nepaprastai aktuali – čia gausu paralelių su mūsų šiandieniniu pasauliu. Dabar, kaip ir visais laikais, žmonija patiria transformacijas, paskatintas visuomeninio ir politinio vystymosi, technologinės pažangos, karų, klimato kaitos, pandemijos ir kitų su tuo susijusių faktorių, tiesiogiai ar netiesiogiai veikiančių mūsų būvį. Ši įtaka stipriai juntama ir mene –kūriniai tampa it dokumentai, atspindintys revoliucines laikmečio slinktis. 20 a. buvo didžių politinių, socialinių ir meninių pokyčių laikas. Tai, ką, regis, paradoksaliai šiandien vadiname „klasikiniu modernizmu“, vystėsi per eksperimentavimą, per revoliucinę požiūrių į meno idėjos (į kas tai gali būti) kaitą bei per radikalių, naujų būdų reprezentuoti mūsų vidinę ir išorinę realybę atradimą. „Peggy Guggenheim Collection“ muziejuje pristatomi menininkai atsiskyrė nuo tradicijos ir ėmė varžytis su ligtoliniu meno palikimu. Jie išrado naujus meno kūrimo būdus, atliepusius kintančias vertybes ir konvencijas. Visad tai pabrėžiame: meno mecenatė Peggy Guggenheim ir jos kolekcija įkūnija išties revoliucinę dvasią, iš kurios galime daug ko išmokti. Tai puikus tramplinas, nuo kurio atsispirdami galime diskutuoti apie radikalius tokių judėjimų kaip kubizmas, futurizmas, siurrealizmas, abstraktusis ekspresionizmas, beformė dailė (ir dar daug kitų) įprasmintus pokyčius. Taigi šių menininkų perspektyvos gali suteikti žinių ir įkvėpimo transformuoti mūsų realybę tiek individualiu, tiek visuomeniniu mastu.

Galiausiai, labai aktyvai užsiimame kūrinių restauravimu, tam vadovauja Luciano Pensabene. Nuodugniai ištyrėme ir restauravome tokius šedevrus kaip Jacksono Pollocko „Alchemija“ (1947). Šioje srityje kuratorystės ir restauravimo departamentai glaudžiai bendradarbiauja, kad padėtų geriau suprasti menininkų darbo metodus ir atskleistų naujus jų kūrybinės veiklos aspektus. Pavyzdžiui, anksčiau manyta, kad Pollockas savo dripingo paveikslus sukurdavo vienu ypu, tačiau išsamūs tyrimai atskleidė, kad dažus jis sluoksniuodavo ne iškart, kartais dirbdavo net prie kelių darbų vienu metu.

Peggy Guggenheim kolekcija. Fot. Matteo De Fina

Peggy Guggenheim kolekcija. Fot. Matteo De Fina

Paulius: Gana simboliška, kad restauruota būtent Pollocko „Alchemija“ – neabejotinai viena iš kolekcijos ikonų, kuri iš naujo atsiduria dėmesio centre. Dažnai sakoma, kad daugiausia būtent dėl Peggy (bei Duchamp’o), dėl jos susidomėjimo menu ir visokeriopos įtakos Pollockas tapo meno sensacija. Per metus nuo valytojo iki didžio Amerikos menininko – tai skamba lyg vienas klasikinių meno lauko anekdotų, kurių meno istorija tiesiog kupina. Visgi šiandien tai vis dar svarbu, vis dar girdime pelenių istorijų, kuomet menininkų karjeros bienalėse, meno mugėse ir studijų vizitų metu susiklosto kone pernakt. Venecija yra vienas pagrindinių šiuolaikinio meno eismo taškų, vieta, kur vyksta skirtingų meno rūšių transakcijos. Ką manai apie šiuolaikinį meno pasaulį ir jo dinamiką? Koks, tavo nuomone, meno kolekcininko vaidmuo šiandieninėje meno istorijos atkarpoje? Kokias vertybes ir naudą, o gal žalą sieji su šiuolaikinio meno kolekcionavimu?

Gražina: Kalbant apie Pollocką, labai mėgstu nuostabios dailininkės (ir Pollocko žmonos) Lee Krasner žodžius: „Jei ką nors apie Peggy [Guggenheim] ir derėtų sakyti – kad ji tai padarė“. Be Marcelio Duchamp’o jai padėjo dar keli patarėjai. Visgi jos, kaip kolekcininkės ir mecenatės, intuicija buvo tiesiog stebinanti, ką kalbėti apie įžvalgumą ir progresyvią sielą. Žinau, kad Guggenheim vis dar įkvepia daug šiuolaikinių kolekcininkų. Jai menas nebuvo tik investicija – meną ir padėti kuruoti tokių menininkų kaip Pollockas karjerą jai buvo pareiga. Ji rizikuodavo, tačiau menininkų talentą atpažindavo daug anksčiau nei kiti. Nors, žinoma, šiandieninis pasaulis yra visai kitoks nei jos laikmečio, ir dabar turime gausybę puikių kolekcininkų. Čia, Italijoje, verta paminėti naująją menininkų kartą entuziastingai remiančią Patrizią Sandretto Re Rebaudengo. Žinoma, šiandien pasaulis kur kas labiau susietas, ir pasiūla globaliu mastu didžiulė. Toje pasiūloje didžiojo meno tikrai yra. O kai kuriais atvejais (pvz., Pollocko) menininko talentas akivaizdus išsyk.

Peggy Guggenheim kolekcija. Fot. Matteo De Fina

Peggy Guggenheim su jos Lhasa Apsos terjerais prie Didžiojo kanalo prie Palazzo Venier dei Leoni, Venecija, 1960-ieji. Fot. Archivio Cameraphoto Epoche. Solomon R. Guggenheim fondas, Venecija, dovana, Cassa di Risparmio di Venezia, 2005

Paulius: Papasakok daugiau apie savo kuratorinę veiklą. Kaip pasirenki savo projektų subjektus ir temas, kokia tavo prieiga prie jų, kaip atlieki tyrimus? Galbūt kuruoji ir šiuolaikinių menininkų kūrinius. Jei taip, kuo tai skiriasi nuo darbo su jau mirusių menininkų kūryba? Ar kuriai iš šių praktikų teiki pirmenybę?

Gražina: Specializuojuosi 20 a. mene, savo doktorantūros Londono Kurto (Courtauld) meno institute metu tyrinėjau siurrealizmą. Taigi, gilinuosi į 20 a. judėjimus ir menininkus, taip pat į Peggy Guggenheim parodas – tiek rengtas pirmojoje jos galerijoje „Guggenheim Jeune“ (1938–1939) Londone, tiek jos muziejuje-galerijoje „Art of This Century“ Niujorke (1942–1947). Ji rėmė daugybę menininkų – visad nustembu, kiek dar daug apie tai galima sužinoti! Pavyzdžiui, rengė novatoriškas grupines ir solo parodas, dedikuotas moterims menininkėms, tarp jų – tokie vardai kaip Janet Sobel, Irene Rice Pereira, Sonja Sekula ir Virginia Admiral.

Dauguma mūsų kolekcijoje atstovaujamų meninink(i)ų, deja, jau mirė – taigi, kiek galėdama daugiau skaitau apie juos ir jų parodas, skaitau naujausius akademinius tyrimus siekdama atrasti naujų požiūrio kampų į šių asmenybių kūrybą. Daug laiko praleidžiu detaliai tyrinėdama jų meno objektus ir šių pristatymą (sakykime, gilindamasi į tai, kaip pats menininkas galbūt būtų norėjęs savo kūrinį demonstruoti). Vis dėlto dėmesys sukasi ne tik apie patį objektą, bet ir apie įvairius ryšius – menininko ryšį su kitais menininkais, istorija, kitomis disciplinomis ir t. t. Taigi, nuolat keliauji tarp mikro ir makro požiūrio taškų. Pati kuruoju parodas tiek iš kolekcijoje esančių kūrinių, tiek iš skolintų meno darbų. Kartais jos teminės, kartais chronologiškos, o kartais – abiejų mišinys. Kai kada tai būna grupinės, kai kada – monografinės parodos. Jos man –pasakojimo forma; kaip kuratorė tarsi audžiu vientisą naratyvą. Tai galima palyginti su knygos skaitymu. Visgi parodos turėtų ne tik pateikti mums atsakymus, bet ir mesti iššūkį mūsų suvokimui – priversti mus kelti klausimus.

Kalbant apie šiuolaikinį meną, Venecijoje yra tiek daug meno institucijų, skirtų būtent jam, tad ten ir palikime! Žinoma, jis mane labai domina, dažnai sutinku fantastiškų šiuolaikinių menininkų. O ypač man įdomu matyti istorinę tam tikrų idėjų tąsą.

René Magritte, Juodoji magija (La magie noire), 1945, aliejus ant drobės, 79 × 59 cm. Musées Royaux des Beaux-Arts de Belgique, Briuselis. Suteikta Georgette Magritte, Briuselis, 1987 © René Magritte, SIAE 2022. Fot. J. Geleyns

Paulius: Tavo minėta paroda „Guggenheim Jeune“ galerijoje privertė prisiminti Peggy autobiografiją „Out of This Century“ (liet. Ne iš šio amžiaus), prisiminimus iš to gyvenimo tarpsnio. Nors, man regis, iš gaivališko ir tiesmuko rašymo tono galima spręsti, kad tuo metu pirmenybę teikė savo meilės romanams, o ne menui. Taip pat akivaizdu, kad tai buvo lemiamas laikas jos kolekcininkės karjeroje – būtent tuo metu ji ėmė įsigyti menininkų kūrinius. Gal galėtum pasidalinti, kokias temas, menininkus ir istorijas planuoji pristatyti artėjančioje parodoje? Galbūt nuo tada, kai ėmeisi šio projekto, į paviršių iškilo įdomių su tema susijusių faktų ar istorijų? Kas šioje parodoje tave labiausiai stimuliuoja? Kada ruošiatės ją atidaryti? 

Gražina: Išties Londono laikai Peggy Guggenheim gyvenime buvo visokeriopai svarbūs ir leido jai tapti didžia kolekcininke, kokia ji išliko iki šiandien. Tai buvo esminis laikotarpis jos kaip meno mecenatės tapatybės formavimuisi. Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Peggy Guggenheim buvo pagrindinis variklis Londone – ji prisidėjo prie naujausio laikmečio meno JK sostinėje matomumo ir priėmimo. Per gana trumpą laiką surengė per 20 parodų ir kuratorinių naujovių pristatymų, tarp jų– Jean Cocteau, Vasily Kandinsky, Wolfgang Paalen, Grace Pailthorpe, ir Reuben Mednikoff pristatymai, surengta, ko gero, pirmoji koliažo JK ir skandalą sukėlusi šiuolaikinės skulptūros paroda. Ji pristatė ir tokius menininkus kaip John Tunnard, Charles Howard, Jill Salaman, Rita Kernn-Larsen… Paskutinė Stanley William Hayter paroda Europoje, skirta spaudos namams „Atelier 17“, taip pat vyko „Guggenheim Jeune“ galerijoje. Tad dabar mano ir Simon Grant kuruojama paroda bus skirta pabrėžti, kokia svarbi ši galerija buvo ir kiek dar daug Peggy Guggenheim istorijos galima papasakoti.

Jeu de Marseille, 1941. Musée Cantini, Marselis, Aube Breton Elléouët ir Oona Elléouët dovana, Varian Fry atminčiai, 2003. Victor Brauner, Hélène Smith, Siren of Knowledge—Locks, kovo mėn. 1941, juodas ir spalvotas pieštukas ant kopijavimo popieriaus, 27.4 × 18.1 cm © Victor Brauner, SIAE 2022

Paulius: Koks tavo santykis su menu ir menininkais tėvynėje? Įsivaizduoju, kad Lietuvos paviljoną bienalėje aplankai, tačiau ar atvykusi į Lietuvą apeini čia vykstančias parodas? Kokie įspūdžiai?

Gražina: Kaskart atvykusi į Vilnių bandau pamatyti kuo daugiau – aplankau Nacionalinę dailės galeriją, MO muziejų, ŠMC… Ir ne tik laikinąsias parodas. Nacionalinėje dailės galerijoje visad apžiūriu nuolatinę kolekciją, be to– modernizmo periodo (kuriam atstovaujame „Peggy Guggenheim Collection“ muziejuje) lietuvių menininkų darbus. Norėčiau grįžti dažniau, tačiau Venecijoje labai daug veiksmo! Lietuvos paviljoną bienalėje, žinoma, aplankau visada. Manau, kad Lietuvos šiuolaikinio meno laukas yra neįtikėtinai stiprus.

Paulius: Venecija – laikus aplenkiantis miestas, į kurį patekęs tampi jo dalimi. O jo keista, išskirtinė aplinka smarkiai apibrėžiama meno. Mano širdyje – įsivaizduoju, kad ir daugybės mūsų skaitytojų širdyse – šis plūduriuojantis miestas užima ypatingą vietą. Turint omenyje visas tavo patirtas bienales, acqua alta potvynius, vaporetto keliones ir cichetti užkandėles, galbūt pasidalintum savo mėgstamiausiomis Venecijos vietomis – tiek maistui ir gėrimams paragauti, tiek menui ir lankytiniems objektams pamatyti?

Gražina: Ypač mėgstu „Osteria La Zucca“, kurioje galima pasimėgauti paprastu, tačiau itin skaniu, šviežiu maistu. Nuostabiais daržovių patiekalais. Kita ypatinga vieta – „Osteria alle Testiere“. Niekada nenuvilia vakarienė „Nevodi“ restorane. Netoli Akademijos tilto esanti „Enoteca Schiavi“ – taip pat puiki vieta įprastam vakarui mieste su draugais, čia galima pasimėgauti įvairiausiais cichetti ir vynais. Kalbant apie meną ir lankytinas vietas – jų tiek daug, kad net sunku išsirinkti. Mėgstu užsukti į netoli „Peggy Guggenheim Collection“ esančią Akademijos galeriją pasigėrėti daugybe ten esančių šedevrų. Na, aš labai mėgaujuosi ir ilgais pasivaikščiojimais po Veneciją… Tiesiog ją patiriu primindama sau, kad tai miestas-stebuklas.

Leonora Carrington, The Pleasures of Dagobert, 1945, kiaušininė tempera ant plokštės, 74.9 x 86.7 cm. Privati kolekcija © Leonora Carrington, SIAE 2022

Paulius: Mūsų pokalbį norėčiau baigti grįždamas prie Peggy surinktos meno kūrinių kolekcijos. Suprantu, kad „Palazzo Venier dei Leoni“ yra tiek daug šedevrų, kad išsirinkti mėgstamiausius gali būti labai sunku, tačiau galbūt galėtum išskirti vieną, labiausiai tave masinantį, ir trumpai jį pristatyti?

Gražina: Pirmasis paveikslas, kurį čia pamilau, buvo Giorgio de Chirico „Raudonasis bokštas“ (1913). Jis atrodo toks paprastas, tačiau jame esti kažkoks paslaptingas, nematomas matmuo. 1911–1917 m. de Chirico tapė įprastas, tačiau keistai tuščias itališkas aikštes – jose vietoj žmonių atvaizduotos neįprastos objektų kombinacijos. Nors iš pirmo žvilgsnio „Raudonasis bokštas“ atrodo kaip tiesioginis realybės atvaizdas, netrukus pamatai šios scenos neatitikimus ir keistumus. Vyrauja tyla, melancholija ir įvykio stygius, tačiau kartu perteikiamas įspūdis, jog čia ką tik įvyko kažkas keliančio nerimą, o gal tai tuoj įvyks. Nuotaika ir nerimastingai įjautrinanti, ir keistai nostalgiška. Šviesos raiška taip pat prieštaringa – šešėliai nepagrįstai ilgi, perspektyvos iškreiptos, o pats bokštas dunkso kiek per arti pirmojo plano. Raitelio statula turėtų stovėti aikštės centre, tačiau ji nustumta į dešinę. Nors paveikslo pavadinimu siūloma, jog pagrindinis jo subjektas – raudonasis bokštas, iš tiesų kūrinyje dominuoja neaiškios, trikdančios realybės atmosfera… Kiekvienas objektas de Chirico’ui įkūnydavo dvi regimybes: matomą žmogaus akimi ir už jos esančią nematomą (taigi, „metafizinę“) plotmę. Tad šis kūrinys man visad primena žvelgti giliau.