Paroda „Takūs kūnai 5/5. Sąsajos” kultūros laive „Nemuno7“ Zapyškyje, Kauno rajone
artnews.ltIki spalio 23 d. kultūros laive „Nemuno7“ (dešiniajame Nemuno krante, Zapyškyje, Kauno rajono kurortinėje teritorijoje) veikė Mindaugo Gapševičiaus, Kamilės Krasauskaitės ir Miglės Vyčinaitės paroda „Takūs kūnai 5/5. Sąsajos”. Parodos kuratorius – Valentinas Klimašauskas.
Trys lietuvių menininkų kūriniai užbaigia „Takių kūnų“ ciklą autentiškomis ekologijos temos interpretacijomis. Šįkart paroda kalbės apie to, kas žmogiška ir nežmogiška simbiozės (ne)galimybes klampiame mikrobų, žmogaus ir šuns ar geologinio laiko kontekste. Mindaugas Gapševičius, Kamilė Krasauskaitė ir Miglė Vyčinaitė pasiūlė po raktinį žodį bendram parodos pavadinimui.
Mindaugas Gapševičius pasiūlė raktinį žodį sąsajos (angl. interfaces). Jo kūrinys „Boriso ir Mindaugo sąsajos“ sukurtas bendradarbiaujant Borisui (modelis), Brigitai Kasperaitei ir Mantui Talmantui (3D skenavimas), Mindaugui Miseliui (elektronika).
Anot menininko, kartais žmonės savo augintiniams kuria galvos apdangalus ar paltus, kad šie atrodytų kaip žmonės. Kartais jie savo neįgaliems augintiniams pritvirtina galūnių protezus, kad padėtų patirti savo aplinką. Kartais žmonės bando suprasti savo augintinius žiūrėdami jiems į akis arba stebėdami jų judesius. „Boriso ir Mindaugo sąsajos“ siūlo bokserių veislės šuns Boriso ir jo šeimininko sąsajas, kurios įgalina šeimininką patirti savo augintinio būseną, o augintinį – savo šeimininko būseną. Šeimininko ir augintinio būsenos perdavimui naudojamas elektrinis signalas, perduodamas internetu. Elektrinis signalas gaunamas matuojant ir konvertuojant širdies ritmą ir smegenų veiklą. Atidarymo renginyje dalyvausiantys žiūrovai kviečiami šias sąsajas išbandyti patys.
Kamilė Krasauskaitė pasiūlė raktinį žodį „inkliuzai“, „įklimpėliai“. Autorė aiškina savo kūrinio kontekstą: anot jos, konceptualiai metagenomika reiškia, kad žmogaus kūnas veikia kaip bendruomeninis genofondas. Jo viduje „savaime besiplečiančios simbiozės“ yra „labai adaptyvios bei atsparios aplinkos trikdžiams“. Metafora, sukurta remiantis tokiu mikrobų bendruomenių supratimu, padeda į tarptautinių santykių sritį perkelti sisteminį sudėtingų procesų supratimą.
Kamilė teigia, kad istorija yra nepanaikinama: tiek mūsų pačių asmeninė, tiek mūsų tėvų, krašto, regiono, Žemės, net vilčių istorijos palieka gilius pėdsakus formuojant ir kuriant ateitį. Istorija vienaip ar kitaip sugrįžta, tarsi archetipinis sapnas susirango vieną naktį nepasiklausęs, nepalikdamas instrukcijos kaip jį instaliuoti į savo kasdieną.
Imliąją (imuninę) atmintį pirmą kartą 430 m. pr. Kr. aprašė graikų istorikas Tukididas, pažymėjęs, kad „tas pats žmogus niekada nebus užpultas du kartus“. Vėliau, jau po dviejų tūkstančių metų sužinojome, kad beveik visi organizmai turi įgimtąją ir įgytąją imunines sistemas ir tai, kad mikrobiniai patogenai sukelia ligas.
„Dabar jau gerai žinoma, kad imuninė atmintis yra neatsiejama adaptyvaus imuniteto dalis, užtikrinanti ilgalaikę apsaugą nuo anksčiau susidariusių patogenų. <…> Vis daugiau įrodymų, kad įgimtos imuninės ląstelės taip pat gali „atsiminti“ tam tikrus anksčiau patirtus imuninius dirgiklius.“
Saugiai užkonservuotus įprastai matome organinių audinių pavyzdžius, o pats konservavimas primena anomaliją ar ligą, kažką, kas buvo „ne taip“. Kalbant apie nuolatinius pokyčius ir ciklus, ar nepamirštama pasimokyti iš rytų/mielių (ang. (y)east)?
Miglės Vyčinaitės video„Inkliuzas“ yra filmas apie spekuliatyvią erdvę, kurioje pinasi skirtingos laiko būsenos bei mitai, post-humanistinės idėjos ir melancholiškas prarastos ateities jausmas. Pasakojimas vystosi apleistame kraštovaizdyje, kuriame praeitis įsiterpia į ateitį, sutrikdoma geologinio laiko tėkmė. Istoriją pasakoja nežinoma būtybė, keliaujanti po distopinę teritoriją bei aptinkanti gyvenviečių likučius. Atmosfera ir vizualinė tekstūra kuriama vaizduojant apleistus objektus ir architektūrinį sunykimą, taip pat mistiškus gamtos procesus. Nagrinėjant vietovės ištuštėjimo priežastis, tvyranti fizinė tuštuma sutampa su pasakotojos vidine tuštuma. Galiausiai protagonistė įklimpsta lipniuose sakuose ir tampa gintaro inkliuzu. Čia pasitelkiamas postindustrinių peizažų ir aplinkos vaizdavimas sufleruoja apie žmonių veiklos nebuvimą. Atgimstanti gamta egzistuoja ne tik kaip istorijos fonas, bet veikiau kaip aktyvi jos dalyvė, kaip ženklų visuma, žyminti nematomus ryšius, kuriuos reikia iššifruoti.
Trumpos menininkų biografijos:
Mindaugo Gapševičiaus kūriniai kvestionuoja mašinų kūrybingumą, tačiau nedaro prielaidos, kad žmogus yra vienintelė kūrybinė jėga. 1999 m. jis baigė magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, o 2016 m. įgijo filosofijos magistro laipsnį Londono Goldsmiths universitete. Nuo 2015 m. yra Bauhauzo universiteto Veimare dėstytojas.
Kamilė Krasauskaitė yra multidisciplininė menininkė ir kuratorė, veikianti Vilniuje, Briuselyje ir Paryžiuje. Dažniausiai savo praktikose pasitelkianti duonos raugą kaip vieną pagrindinių savo medijų ar metaforą. Jos praktika plėtojasi įvairiais formatais nuo instaliacijų, skulptūrų, grafikos ar tapybos iki leidinių bei socialinę įtrauktį skatinančių renginių ar akcijų. Kamilė taip pat tyrinėja, kaip tam tikros tuščiavidurės erdvės individams galimai sukelia fizines, mistines ir moralines transformacijas.
Miglė Vyčinaitė – vizualioji menininkė, įsikūrusi Kopenhagoje, Danijoje, šiuo metu studijuojanti Danijos karališkoje dailės akademijoje, bakalauro programoje. Savo meninėje praktikoje ji naudoja įvairias medijas, tokias kaip video menas, skulptūra, tekstas ir instaliacija. Jos darbuose vystosi spekuliatyvios istorijos, dažnai paremtos mitologine pasaulėžiūra, sąveikaujančios su šiuolaikiniu aplinkos suvokimu.
Organizatoriai dėkoja: Institutio media, Aleknaičių kultūros ir edukacijos erdvė, Jurgis Paškevičius.
Renginys yra „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.
Nuotraukos: Lukas Mykolaitis